Į pasaulį pasibeldė 2012 metai. Tuo tarpu pasaulis dar vis grumiasi su 2008 m. kilusia krize. Įmonių vadovams, eiliniams piliečiams, vyriausybėms nuolat tenka spręsti konkrečias ekonomines problemas mikro ir makro lygiuose. Greito išsprendimo skolų krizės apimtose euro zonos valstybėse nenusimato. Vienas galimų, o gal ir vienintelis - fiskalinė Euro zonos valstybių unija kol kas tėra lūkestinga politinė valia, kurios pagrindinė funkcija – ritmiškai siųsti pozityvius signalus finansų rinkoms ir atitolinti euro kolapsą. Kelias nuo lūkesčio iki tikrovės yra ilgas ir erškėčiuotas. Ką kalbėti apie fiskalinę uniją ar net Europos federacijos prielaidas, jei elementarios fiskalinės disciplinos įgyvendinimas politikų ir jų atstovaujamų vartotojų galvose yra ko kas nepasiekiamas dalykas.

  Toliau.

Sakoma: neklysta tik tie, kurie nieko nedaro ir nesprendžia. Ar iš tiesų taip yra? Argi abejingumas, baimė ką nors daryti ar paprasčiausias tingumas nėra didžiausia gyvenimo klaida? Toliau.

Ar girdėjote sakant, kad tiek vadovams, tiek organizacijoms pasidarė daug naudingiau būti įdomiems nei teisingiems? Aš pats visai neseniai sužinojau šią „tiesą“. Pasirodo ji nukaldinta vadovaujantis viena šiuolaikiška prielaida, įkyriai teigiančia, jog šiandien išvis niekas negali žinoti, kas yra teisinga, o kas ne. Todėl labiau apsimoka būti įdomiu, o tai reiškia ne ką kitką, kaip tik turėti mažesnę tikimybę būti nesuprastu. Toliau.