2018/10/20

Mindaugas Kubilius. Valstybės gyvasties klausimas: ar išsivaduosime iš „mužikų“? (I)


Esė serija apie Lietuvos valstybės suklestėjimo prielaidas ir perspektyvą. 
Šaltinis: lžinios.lt 

I dalis. Lietuvos problemos išsiaiškinimas


Lietuvos valstybė vis dar nyksta. Ir fizine, ir moraline prasme. Piliečių skaičius vis dar mažėja. O mažėja todėl, kad vis dar daug piliečių netiki Lietuvos valstybės suklestėjimu. Netiki, nes nepasitiki. Nepasitikime valdžios moralumu ir teisingumu. Nepasitikime, nes politikai nuolat šlykščiai meluoja vardan išimtinai savaip godžių (egoistinių) siekių. Nepasitikime net geromis naujienomis, pavyzdžiui, apie Lietuvos ūkio augimą, nes įtikėjome, kad šio augimo vaisiai dalies mūsų vis tiek nepasieks. Nepasitikime ir vienas kitu, nes sąžiningumas ir padorumas tarpusavio piliečių santykiuose tapo prabanga. Visas šis nepasitikėjimas neabejotinai įtakoja savivertės piliečių tarpe nykimą. Vis mažiau branginame vienas kitą ir mūsų bendrystę; vis mažiau pasitikime ir mylime savąjį bendrabūvį  - savo valstybę. Valstybė mums tapo nebe sava.

Dėl šio nepasitikėjimo ir nemeilės vis daugiau piliečių savo ateities su savo valstybe nesieja. Dažnas tiesiog užsisklendžia savo pasaulėlyje, į kurį įsileidžia tik savo artimuosius, draugus ir savo interesus. Valstybės pamatą remiantį piliečių ‚bendrojo gėrio‘ interesą žmonės išveja iš savo gyvenimo. Tad ‚Lietuvos pilietis‘ iš lietuvio širdies formaliai pasitraukia kartu su savastingąja tapatybe, o ir moraline atsakomybe Lietuvos valstybei. Be tapatybės ir atsakomybe palaikomo bendrojo Lietuvos gėrio nelieka ir valstybės pamato. O nelikus šio pamatinio dvasinio pilietiškumo dėmens, telieka gyvensenos konkrečioje visuomenėje pranašumai: mokestinės, gerbūvio ir darbo sąlygų, gamta ir panašiai. Žinia, nesuradę piliečių bendrabūvio namų ir pilietinės savivertės teikiamo džiaugsmo nusivylusieji Tėvyne svečioje šalyje susitapatina su kitos valstybės piliečių bendrabūviu. ‚Lietuva‘ pastariesiems prisimena tik kaip nusivylimo kartėlis ar lengvos nostalgijos dvelksmas.

Matyt verta įsiklausyti į širdgėlas tų nusivylusiųjų ir pasilikusiųjų, kurių Lietuvoje yra apie 60%; kurie nebesieja savo gyvenimo su jokiais naujais proveržio lūkesčiais; kurie yra užribyje; kurie gauna menkas pajamas ar menkas pensijas ir neturi perspektyvų šias pajamas auginti. Paklauskime: kaip jie įsivertina savo gyvenimą nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje? Ką jiems ta „Nepriklausomybė“ davė? Tiek žadėta ... tiek tikėtasi ... Ir štai: skurdi 170 EUR pensija,  nesibaigiantys politikų melai ir apgavystės ... ir jokios perspektyvos. Belieka tik prisiminimai apie gyvenimą iki Nepriklausomybės, kai buvo ramiau, stabiliau ir ... , lyginant su dabartine jų padėtimi, geriau.

Ir štai toks tūlas žmogutis savo psichikoje spėriai vienu mygtuko paspaudimu ‚laisvą ir nepriklausomą‘ perjungia į ‚seną gerą‘ kanalą, kuris ir toliau transliuoja Didįjį pažadą apie geresnį gyvenimą su Didžiuoju broliu iš Rytų. Negali gi nepatikėti. Juk nusivylimo dabartimi ir atgimusio praeities lūkesčio - kai buvo stabiliau, o gal ir pagarbiau -  pripildytai širdžiai neįsakysi ... Tad kodėl nepasitikėti tuo, kas visgi kažkada buvo stabilaus gėrio šaltiniu ... ? Norisi kažkuo tikėti. Taip tūlo piliečio sieloje ir vėl ima groti ‚senų ir gerų‘ laikų nostalgiška muzika.

Apie besikeičiančių rinkėjų nuotaikas ir Maskolijos TV kanalų populiarumo augimą netrunka sumoti gudrūs Nepriklausomos Lietuvos politikai: kodėl gi jiems naujai nepažadėjus ‚seno ir gero‘ ir nepasinaudojus įprastu ‚rusišku‘ kanalu ir kitomis naujoviškomis technologijomis. Kodėl gi neuždainuoti, nors ir tyliai (kol kas!), bet stabiliai: back in the USSR (atgal į Sovietų Sąjungą). Juk būtų naudinga ir reitingams ... ir kišenei. Tiek ir tos vadinamosios „Nepriklausomos Lietuvos“ ...      

Gal toks vertinimas yra perdėjimas?       

Atvirkščiai, toks vertinimas yra akivaizdus Lietuvos viešojo ir politinio gyvenimo faktas. Lietuvoje ryškėja gerojo Caro kontūrai; caro, kuris valdo įsibauginančius ir iš jo rankos mintančius valstiečius. Aišku, su griežta ideologinio - kultūrinio Prievaizdo kontrole. Vis tenka naujai įsitikinti apie šio puikiai melo žavesio technikas įvaldžiusio Prievaizdo profesionalumą. Stebėtina, kaip šėtoniškos galios žavesys sutelkia, atrodo, nesutaikomas stabmeldžių ir katalikų  (matyt tik fasadinių) pajėgas.

Ir štai Jungtinės ‚dvasingosios‘ imperijos pajėgos puola: puslapių plėšymai su prabangių alkoholinių gėrimų reklamomis, ‚dvasingosios‘ Rusijos pašlovinimai, liberalistinės žiniasklaidos papeikimai. Ir tai, matyt, tik pradžia – tik masalas bambalinių gėralų nustekentoms užribinių nusivylusiųjų masėms. Štai taip sparčiai riedant į pakalnę, bijau, išpuoliai tik intensyvės: kontrolė valstybinei, o tada apynasriai privačiai žiniasklaidai, sistemingos duoklės iš verslo pasaulio, draugystės tiltai su Maskolijos režimu ir t.t.

Lietuvos resovietizacija vyksta pilnu tempu. Prievaizdas kultūringai šaiposi su galinga ir grėsminga baimės grimasa. Lietuvos valstybė tampa belaisviu Mordoro jėgų įkaitu.

Panašu, kad atsidūrėme uždarame rate. Lietuvos valstybė neišsiugdė laisvų ir protaujančių piliečių kritinės masės. Vis dar esame prie baudžiavos įpratę valstiečiai. Nelaisvi ir nusivylę nebetikime žadėtosios laisvos Lietuvos gerovės pažadu.  Nusisukame nuo savo valstybės ir imame rezignuoti politinėje negalioje. Valstybė tampa nebe laisvėje įgalių piliečių bendrabūviu, o ‚valdančiųjų‘ įsigalinimo struktūra. Taigi, valstybė tampa ne bendrabūvyje vyraujančios piliečių santarvės, o ‚valdančiųjų‘ ir ‚valdomųjų‘ priešpriešos vieta. Vieni valdo, kiti bando išgyventi valdymą ir gauti kiek įmanoma daugiau naudos iš ‚valdančiųjų‘ malonės arba kvailumo.

Peršasi negailestinga išvada: laisvi netapome, ir stabiliai ritamės mums vis dar savu sovietiniu Vladimiro Vladimirovičiaus nutiestu posovietiniu keliu – atgal į dvasinę ir fizinę nelaisvę. Deja, taip ir nesupratome, ką reiškia būti savos valstybės piliečiais, būti – valstybe. Nesupratome, nes valstybe, būtent, laisvų piliečių bendrabūviu taip ir netapome.

Tačiau, jeigu vis dar turime troškimą ir bent mažą viltį - būti Lietuvos valstybe, privalome šviestis ir žadinti laisvės dvasią savyje  - drąsiai kilti į naują laivės Sąjūdį.

Tad pradėkime iš naujo.    

Turėti savo valstybę - reiškia būti piliečiu. Būti piliečiu – reiškia (i) būti savarankiu (taigi, valia ir protu laisvu) žmogumi ir (ii) būti ant bendrojo gėrio pamato sutelkto laisvų žmonių bendrabūvio dalimi. Būti piliečiu ir būti valstybe - reiškia būti visaverčiu žmogumi.  Nes be bendrabūvio žmogaus prigimtis neturi visavertės sklaidos terpės. (Tūlas individo egoizmą garbstantis kraštutinis liberalas, ar žmogaus orumą naikinantis socialistas beigi komunistas šią prigimtinę tiesą neigia). Todėl gera yra pažinti ir vertinti bendrąjį gėri ir savąjį bendrabūvį, kurį vadiname Tėvyne. Nes Tėvynė ir yra bendrabūvio įvykis, sutelkiantis tėvynainius (tautiečius) į piliečių bendrabūvį (politinę tautą) - valstybę. Priklausomybė tautai, tėvynei ir valstybei ir yra laisvė tikrąja (klasikine) šio žodžio prasme. Vadinasi, mums Lietuvos piliečiams - t.y. mums lietuviams, karaimams, litvinams (lenkiškai kalbantiems Lietuvos piliečiams), totoriams, rusėnams ir kitoms Lietuvoje gyvenančioms etninėms grupėms - dera pažinti ir mylėti savo Tėvynę ir valstybę Lietuvą. Kad taptume visaverčių ir laisvų žmonių bendrabūviu – savos valstybės piliečiais.

Valdžia, kurią išsirenkame ir kurią įprastai keiksnojame, nėra valstybė. Valstybė esame mes, Lietuvos piliečiai. Tai yra esminė prielaida, siekiant įsigyventi valstybės gyvastyje ir įsisavinti jos vertę. Suprantu, kad įvardiniai ‚valstybės gyvastis‘, ‚valstybės esmė‘ – nėra įprasti menkaverte informacija glušinamo piliečio savęs pajautai. Bet gi turime skverbtis gilyn – širdies link, kur glūdi žmogiškoji prigimtis ir pamatinės žmogaus būvio prasmės. Antraip, širdis nuo ‚Lietuvos‘ vardo nesuspurdės ir mes toliau keliausime į nesavus pasaulius, ir toliau nyksime – moraliai ir fiziškai.  

Tad būkime širdingai sau bei atviri kitiems. Būkime – kuo iš tiesų esą. Būkime garbingais savo dvasia didžios ir gražios Lietuvos piliečiais! 

Bet ... ar, drąsiai nusprendę būti didžiais ir garbingais, neatrasime savo širdyje nusivylimo ir dvasinio skurdo tamsos? Taip, meilė bendrystei kyla iš prigimties. Norime mylėti šeimos narius, draugus, trokštame ir kitų meilės. Taigi iš prigimties norime gyventi bendrystėje ir būti bendrabūviu; taigi, trokštama savos, teisingos ir gražios valstybės.

Ir štai čia dvasios sparnus pakerpa gilus nusivylimas. Nes meilės iš prigimties trokštančią širdį atgraso iš Lietuvos galingųjų ‚valstybės‘ it vėžys sklindantis nesąžiningumas ir neteisingumas, godumas ir nuolatiniai melai. O ypač skaudina iš galingojo ‚elito‘ sklindanti stingdanti panieka eilinių piliečių atžvilgiu.

Išvada. Mūsų valstybės visų bėdų šaltinis yra moralinės kilmės. Jeigu mūsų tarpe suvešėtų pagarba vienas kitam, atsirastų daugiau pasitikėjimo vienas kitu. Pagarba ir pasitikėjimas kildina teisingumą. O pagarba, pasitikėjimas ir teisingumas yra žmonių bendrumo ir kryptinga pastanga sutelkto bendrabūvio pamatas. Šis bendražmogiškųjų dorybių trejetas yra vienintelis Lietuvos valstybės gelbėtojas. Jei šis Trejetas ateis į mūsų tarpą, piliečiai įtikėtų moralia prasme pergalingo ir laimingo gyvenimo savo Tėvynėje perspektyva. Ir Lietuvos valstybė taptų itin perspektyvi ir patraukli.