2018/05/23

Alvydas Jokubaitis, Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: kur mes keliaujame? (IV)

Prieš kelis metus niekas net nesvarstė Jungtinės Karalystės išėjimo iš Europos Sąjungos ar galimo Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos. Lietuvos rytiniai kaimynai sėja amoralumo sėklas ir nesantaiką tarp vadinamųjų „laisvo pasaulio“ šalių. Greitai besikeičiančiame pasaulyje šiandien itin svarbu suprasti epochinius geopolitinius poslinkius. Ar Europos Sąjunga yra tvarus darinys? Ar mūsų neapgauna mūsų pačių tikėjimas stabilios gerovės iliuzija? Apie tai - dviejų filosofų Alvydo Jokubaičio ir Mindaugo Kubiliaus tęstinis pokalbis apie Europos Sąjungos stovį ir galimą ateitį.

Alvydas Jokubaitis

Viena iš dabartinių europiečių klaidų – tikėjimas, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Dabartinė Europos Sąjunga suprantama kaip istorijos pamoka. Daugiau nebus pasaulinių karų, jeigu bus Europos Sąjunga. Tai nesusipratimas. Vien todėl, kad iki ES ir po jos žmonės toliau darys ne tai, ko nori, o tai, ko nekenčia. Žmogus su Europos Sąjunga nepasikeitė. Jis toliau darys tai, ko nekenčia, nes toks pasaulis. Nereikia savęs apgaudinėti. Per Europos Sąjungą toliau veikia daug blogio. Kvaila galvoti kitaip. Per ES veikia nemažiau blogio, negu jo veikė per Romos, Rusijos ar Habsburgų imperijas. Visi žmonės yra melagiai, sako Senasis ir Naujasis Testamentas. Lietuviai nenustojo sau ir kitiems meluoti, tapę Europos Sąjungos piliečiais. Istorija nieko nemoko. Protingiausia būtų ES uždrausti istoriją ir istorizmą. Kol Europos Sąjunga kalbės apie istoriją, tol sau meluos, nes tai tik sofistika, o ne išmintis. Vienintelis dalykas, kurio ES turėjo išmokti iš savo istorijos – tai, kad neįmanoma pasimokyti iš istorijos. Išmintis nepasiekiama per istorijos tyrinėjimus. Priešingai istorizmas sunaikina išmintį. Istorijos sureikšminimas yra nelaimingas paskutinio šimtmečio Europos istorijos epizodas. Tik todėl, kad lietuviai įpratę mąstyti istoriškai, o ne filosofiškai, jie gyvena paistalais apie istorijos pamokas. Mes nieko neišmokome iš Sovietų Sąjungos, tik ją iškentėjome ir toliau nebenorime kančios. Tačiau nėra jokios garantijos, kad mums ir toliau negali tekti kentėti. Ir tik tada, kai mūsų noras gyventi iliuzijų pasaulyje eilinį kartą sugriūna, tampame nors penkioms minutėms išmintingi. Tai visada per vėlyva išmintis. Dabartinė Europos Sąjungos politika neturi ryšio su išmintimi, nes istorija neturi ryšio su gyvenimu. Tai suprato klasikiniai filosofai, istoriją priskyrę poezijai. Šiuo metu vyrauja poetiniai žodžiai apie Europos Sąjungą.  

Niekaip nesuprantu, kodėl labiau reikia prisirišti prie Europos Sąjungos, o ne Lietuvos? Iš tikrųjų nereikia prisirišti nei prie vienos iš jų. Tiek vienu, tiek kitu atveju prisirišame prie kažkokios garbės, o tai tuštybė. Net prisirišimas prie kilniausių pergalių, laimėjimų ir žygių yra tuštybė. Žvelgiant iš filosofinės perspektyvos, lietuviai kaip dulkės ar pakelės molis prilipo prie kažkieno batų. Žinau, kad šio dalyko negalima priminti dabartiniams politologams, nes būsi išjuoktas dėl pareiškimo nemetodiškumo. Tačiau Europa formavosi remdamasi tokiais nemetodiškais samprotavimais apie žmogaus prigimtį. Atėnų filosofai ir Jeruzalės rašto aiškintojai reikalavo atsikratyti ne tik tėvynės, bet ir savęs. Filosofai galvojo, kad turi likti vienintelis prisirišimas – prie išminties. Teologai siūlė sureikšminti tikėjimą. Filosofai mano, kad savo paties šeimininku gali būti tik prie nieko neprisirišęs žmogus. Krikščionių įsitikinimu, prisirišimas prie Dievo reiškia neprisirišimą prie šio pasaulio. Niekas nepasikeitė Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Gaila tik, kad šias filosofų ir teologų tiesas Europos Sąjungos politikai prisimena tik paskutinę savo gyvenimo dieną, mirties akivaizdoje. Europos Sąjunga nepašalino mūsų gyvenimo pakrikusiame ir susvetimėjusiame pasaulyje. Tik politikai sako, kad nuo šiol nebereikia būti dvasiškai turtingu, gyvenant vargingai. Mus valdo bedvasiai ir neturintys vaizduotės specialistai ir beširdžiai gašlūnai (Max Weber). Tai nepaprastai gąsdina. Iškyla klausimas, kuo Europos Sąjungos išmintingas kvailys skiriasi nuo tragiško juokdario? Matydamas Briuselio politikus, negali suprasti, kurią iš šių dviejų sąvokų naudoti.

Mindaugas Kubilius 

„Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė. 
Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis turi po saule. 
Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. 
Nieko naujo nėra po saule.“ (Koh 1,2-3.9). 

Tikėti, kad Europos Sąjunga ar bet koks politinis darinys užtikrins tvarų gerbūvį ir laimingą būvį šiame pasaulyje yra kvailystė. Žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Ir tai, ką jis vadina „gyvenimu“ tėra nuolatinė kova už gyvasties palaikymą, siekinys be atovangos - būti ir būti kuo geriau. Pastarojo „kuo geriau“ siekimas sąlygoja įvairių sambūvio formų atsiradimą. Nes vienas žmogus – negyvena; prigimtis šaukiasi – būti bendrystėje. Šeima, Bendruomenė, Tauta, Valstybė – visa tai yra žmogui būtino bendrabūvio ir sambūvio formos. Valstybių sambūviai (federacijos, konfederacijos, aljansai) irgi yra to paties prigimtinio siekio „būti gerai“ išraiškos. Europos Sąjunga taip pat yra šio prigimtinio siekio išraiška. Netobula, o gal ir bloga išraiška. Bet kokiu atveju tai yra savitas telkimosi apie suvoktą Europos epochinį gėrį rezultatas. Jį šiandien po  60 metų darinio istorijos ir vertiname.  

Jau pusę amžiaus ES yra taikos Europoje palaikytojas – labai gerai; subsidiarumo principo vedina kaupiasi europiečių gerovė – irgi gerai; Briuselio biurokratai išpuiko – čia jau prastai; Europos Komisijos ne kurios direktyvos yra kvailos – labai blogai. Ne tik kvailos reguliacijos bado akis. Ypač atgrasios yra piliečių moralę ir patį demokratijos pamatą žlugdančios ideologijos. Ar dėl prigimčiai priešiškų dalykų Europos Sąjunga yra velnio nešta ir pamesta? Matyt tiek pat, kiek ir pati nuodėmingoji „ašaros slėnyje“ ir Pasaulio valdovo valdose klaidžiojančio, bet vis Kūrėjo jai įskiepyto gėrio siekianti žmogaus prigimtis. Europos Sąjunga – tai tiesiog netobulų žmonių darinys. Ir joks žmonių darinys nėra tvarus ant jokio „gėrio“ pamato. 

Ar netobuli europiečiai šiandien galėtų sutelkti naujas ir tobulesnes  politinio sambūvio alternatyvas? Gal. Tik aišku, kad bet kokio politinio darinio išbaigtumas bus nuspręstas jo kūrėjų moralinio stovio, kuriam iš žmogaus esmės yra būdingas kova geros ir blogos valios, protingumo ir kvailybės, dorybės ir godumo.       

Dorybingi žmonės po baisių karų XX amžiuje kūrė Europos šalių bendriją kaip taikaus sambūvio būtinybę. Visgi šiandien Europa yra tikrai ne dorybės nešėja ir įkvėpėja. Europos moralės ir demokratijos pamatai šiandien yra rimtai suklypę. Kaip jau ir aptarėme, europiečių tarpe vyrauja pačią demokratiją žlugdanti „liberaliosios demokratijos“ ideologija. Pabrėžiu: ideologija, ne demokratija. Pabandysiu dar kartą pagrįsti. 

Jeigu čia išsakoma prielaida apie „liberalios demokratijos“ žalą yra teisinga, tai pačiose Europos valstybėse turėtų apsčiai tarpti antidemokratinės apraiškos. Ar taip yra tikrovėje? Akivaizdu, kad Europos Sąjungos valdymas kenčia nuo galingų biurokratų ir vyraujančių valstybių diktato, taigi, demokratijos deficito. Kita vertus, kaimynystėje Lenkijoje - kaip atsakas į institualizuotą liberalistinį diktatą - įsisiaučia „teisiųjų“ vertybių diktatas, naikinantis pačius demokratijos institutus. Matyt būtų neteisinga visas naująsias dešiniąsias partijas Europoje vertinti vienu „demonišku“ matu kaip tai daro vyraujančios liberalistinės minties galingieji adeptai. Tai - bukas, nes ideologizuotas vertinimas. Tačiau, iš įvairių kampų pasigirstantis išimtinai teisingų „tautinių“ vertybių diktato būtinumas irgi yra demokratijos Europoje erozijos išraiška. 

Manau, kad vadinamosios „liberalios demokratijos“ ideologijos sukurtas prigimtinių dorybių ir vertybių vakuumas kaip tik ir skatina „teisingų ir būtinų“, tačiau žmogiškosios prigimties atžvilgiu nebūtinai visuotinų, vertybių diktatą. Šitai irgi yra priešinga demokratijos prigimčiai, kuriai būdingas saviverčių ir savarankių, taigi, laisvų ir atsakingų piliečių sutarimas kiekvienu bendrabūvio klausimu. Taigi tiek liberalaus ideologinio, tiek ir konservatyvaus vertybinio diktato obalsiai šiandien būdingiausiai nusako vyraujantį Europos piliečių tarpe moralinį stovį. Parodoksalu: tiek liberalai, tiek tautininkai kaunasi už lyg ir tą pačią didžiąją vertybė  - LAISVĘ, tuo pačiu siekdami to ideologine priverta. O tai mus verčia daryti išvadą, kad šiandien itin skambių ir populiarių žodžių „laisvė“ ir „demokratija“ prasmė Europoje yra nesuvokiama, o reprezentuojama tikrovė – iškreipta.