2018/05/04

Alvydas Jokubaitis, Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: kur mes keliaujame? (III)

Prieš kelis metus niekas net nesvarstė Jungtinės Karalystės išėjimo iš Europos Sąjungos ar galimo Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos. Lietuvos rytiniai kaimynai sėja amoralumo sėklas ir nesantaiką tarp vadinamųjų „laisvo pasaulio“ šalių. Greitai besikeičiančiame pasaulyje šiandien itin svarbu suprasti epochinius geopolitinius poslinkius. Ar Europos Sąjunga yra tvarus darinys? Ar mūsų neapgauna mūsų pačių tikėjimas stabilios gerovės iliuzija? Apie tai - dviejų filosofų Alvydo Jokubaičio ir Mindaugo Kubiliaus tęstinis pokalbis apie Europos Sąjungos stovį ir galimą ateitį.
Mindaugas Kubilius 

Gali susidaryti įspūdis, kad Europos Sąjungą kryžiuojame tarsi kažkokį blogio įsikūnijimą. Įspūdį sustiprina ir vis prastėjantis viešasis ES - kuriai laisvu piliečių apsisprendimu priklauso ir mūsų valstybė ir kuriai dėl akivaizdžių naudų didžioji dalis Lietuvos piliečių nori priklausyti toliau - įvaizdis. Bėdų ES tikrai turi. Bet kas gali būti „blogo“, kad gyvenimas išskirtiniame Europos valstybių klube „Europos Sąjunga“ akivaizdžiai padidino ir Lietuvos piliečių galimybes kurti savo gerovę, taip pat ženkliai padidino mūsų saugumą?! Būtų labai nepadoru mums, jau gavusiems reikšmingų naudų ir dar besitikinčių jų gauti, įnirtingai ir tarsi išmintingai vainoti „blogąją ES“.    

  Lygia greta negalime nematyti ir iš Europos Sąjungos ir kaip institucijos, ir kaip geopolitinės erdvės - kylančias grėsmes. Kratomės didžiųjų Europos valstybių ir Europos komisijos diktato, pavyzdžiui, imigrantų „distribucijos“ kvotomis, o taip pat ir vertybiniais klausimais: prigimtinį lytiškumą diskriminuojanti genderizmo idelogija, šeimos ir moralės sampratas žlugdančios homoseksualios „santuokos“, pagaliau ir bendrabūvio pamato - Dievo neigimas, mano įsitikinimu, yra didelis moralinis ir politinis demokratiją niokojantis blogis. Tie, kurie esame nepatenkinti ir patys imame ant ES burnoti, tokiu būdu sumenkindami būvio ‚būti ES dalimi‘ patrauklumą.   

Svarbu neužmiršti, kad Europos Sąjunga kaip institucija de facto ir de jure yra neatsiejama nuo valstybių-narių piliečių daugumos valios. Aišku, jeigu piliečių valios sutelktumo nebeliktų, bet kokia sąjunga tuoj pat subyrėtų. Vadinasi, svarstydami „ES klausimą“ tuo pačiu keliame ir ES valstybių narių piliečių tarpe vyraujančių nuostatų, t.y. pamatinės moralinės ir politinės savivokos, klausimą. Ir jeigu peikiame Europos Sąjungos institucijos demokratijos deficitą, pasireiškianti atotrūkiu nuo eilinių europiečių, tai nuosekliai ir sąžiningai turime pripažinti, kad minimą Europos Sąjungos (kaip institucijos) demokratijos deficito šaknis yra tų pačių Europos piliečių tarpe vyraujančios antidemokratinės nuostatos. Nepermaldaujamas priežasties-pasekmės ryšys verčia pripažinti antidemokratiškų pažiūrų demokratiškomis save vadinančių valstybių piliečių tarpe sklaidą. Nemaloni ir visuotinai, matyt, atmestina, tačiau visgi logiška išvada. Ir iš karto atmeskime banalias ‚klišes‘. Kalba eina ne apie, dėkui Dievui, negausias atvirai rasistinę propagandą skleidžiančias jėgas, kurios yra prieš demokratiją iš principo. Keliame klausimą apie antidemokratinių nuostatų įsivyravimą Europos piliečių tarpe. 

Toks problemos formulavimas tūlam europiečiui skamba neįtikėtinai. O tai verčia įdėmiau pažvelgti į lyg savaime visuotinai suprantamas sampratas: demokratija, laisvė, žmogaus prigimtis ir gerovė. Ir paklausti: ar tai, kas yra ‚liberalu‘ yra laisva? Ar tai, ką vadiname „liberalioji demokratija“ yra demokratija? Pagaliau, ar tai, kas yra ‚gerovė‘ yra gėris žmogaus prigimties atžvilgiu? Jeigu šie klausimais išsakyti įtarimai pasirodytų pagrįsti, tai tektų daryti išvadą, jog dabartinės ‚ES problemos‘ iš esmės yra epochos masto saviapgaulės išraiška. 

Bet ar Europos istorija paremtų mūsų lyg logišką išvadą dėl ‚didžiosios saviapgaulės‘? Mes, europiečiai, gi didžiuojamės esą pasaulinio progreso švyturiai; jokiu būdu ne nusmurgėliai iš ‚trečiojo pasaulio‘! Ir visgi. Pastarųjų šimtmečių bėgyje Europoje kilo griaunančios ir milijonus pražudžiusios ideologijos. Ar šias ideologijas galėtume vadinti protingas tvarios prigimties pažinimo šviesoje? Tikrai ne.   

Vienos nacijos viršenybę kitų nacijų ar rasių atžvilgiu teigiantis naciona(socia)lizmas sukėlė du pasaulinius karus. Prigimtinės teisės į orumą - t.y. būti savęs paties šeimininku, turėti bei kaupti nuosavybę - neigimas (komunizmas) atnešė dar vieną milijonus pražudžiusį marą. Kita vertus, jau antrą šimtmetį Europą sargdina ir kitos ‚naujo pasaulio‘ ideologinės ataugos: godus turto kaupimas kaip pagrindinis žmogaus įsiprasminimo tikslas – ultrakapitalizmas; bendrabūvio kaip žmogaus prigimčiai savo dėmens eliminavimas iš laisvės sampratos ir jos iškreipimas – liberalizmas; gerovė kaip automatinė neriboto pasirinkimo ir kaupimo pasekmė - libertarizmas.  Visos šios nuostatos ir ideologijos priešgyniauja žmogaus prigimčiai. Jos žlugdo prigimčiai savą artimo meilę bei žmonių bendrabūvį, vadinasi, ir pačią demokratiją kaip orių piliečių sambūvį. 

Drįstu teigti, kad Europoje vyksta žūtbūtinis mūšis dėl prigimties orumo ir jo vertės teigimo kaip sambūvio pamato. Esame neišvengiamo epochinio lūžio išvakarėse: arba saviapgaulėje ir, todėl, savigriovoje (moralinėje, ūkinėje, politinėje) įkalinančios ideologijos, arba prigimtinis orumas ir demokratijos bei visos Europos civilizacijos atgimimas. 

Europiečiai vis garsiau išsako nepasitenkinimą viršnacionalinių ES institucijų lygmenyje susitelkusia politine valia, kurios galia yra įgyvendinamos ydingos ir piliečių sanglaudą griaunančios ES politikos. Antidemokratiška pabėgėlių priėmimo politika tėra tik ledkalnio viršūnė, po kuria slypi antivertybių diktuojama demokratijos savigriova. Taip, pabėgėlių, ypač nuo karo bėgančių nelaimėlių, priėmimas iš principo yra moralus veiksmas. Deja, pati ES institucijų padiktuota schema buvo nemorali ir nedemokratiška; nors pati sprendimų ES priėmimo procedūra lyg ir nepažeidžia demokratijos principų. Taigi, Europos vadovų tarybos priimtu sprendimu pabėgėliai turėjo būti ‚pasidalinti‘ tarp valstybių narių, tuo nuimant pabėgėlių antplūdžio naštą nuo Graikijos, Italijos ir kitų valstybių. Tačiau ‚pasidalijimo prievolė‘ yra iš esmės antidemokratiškas veiksmas, nes tai įpareigojo konkrečias piliečių bendruomenes (visiškai tam nepasiruošusias!) priglausti svetimšalius prievolės būdu. O tai prieštarauja pačiai demokratijos kaip laisvo piliečių sambūvio prigimčiai. Demokratijos prigimties šviesioje būtų buvę teisinga iš ES pusės pasiūlyti integruoti kitų svetimšalius nelaimėlius ir šį pasiūlymą palydėti konkrečios pagalbos paketu. Tada patys ES valstybių narių piliečiai savivaldos, seniūnijos lygmeniu spręstų pabėgėlių priėmimo klausimą. Taip būtų demokratiška. 

Europos Sąjunga kaip institucija remiasi deleguota suvereniteto galia. Tačiau pati suvereniteto neturi. Deja, stipresniosios valstybės ar net pačios ES institucijos pasinaudoja bendru suvereniteto kaupu savų interesų plėtrai. Tai yra nedemokratiška, nes naikina bendrąjį, taigi,  moralųjį Europos valstybių bendrabūvio gėrį. Verta paklausti: kam buvo reikalingas šis pabėgėlių chaosas? Akivaizdžiausias atsakymas: pragmatinis didžiųjų ir senstančių ES valstybių interesas papildyti savo darbo jėgos ir vartotojų aruodą. Taigi interesas – grynai ekonominio pobūdžio. Dargi po moralės skraiste. Ir tai mus atveda prie dar vienos akivaizdybės: Europoje vyraujanti ‚liberali demokratija‘ įtikslina ne asmens orumo kaupimą, bet, atvirkščiai, nužemina prigimtį iki darbo jėgos ir godaus vartotojo statuso. Paprastai tariant, Europoje turgaus tvarka (‚laisva rinka‘) valdo ir menkina žmogaus orumą. O be žmogaus orumo kaip laisvę įgalinančios dorybės pirmumo tvirtinimo ‚turgų‘ neišvengimai užvaldo galingieji valdovai, kuriems nereikia laisvų žmonių; jiems tereikia „dvasios ir pilvo“ vergų. Europos Sąjungos galingieji ima elgtis kaip tie turgaus galingieji. 

Savo ruožtu, tai sukėlė piliečių savigynos grandinę, kurią tie patys galingieji vadina skambiais ir niekinančiais epitetais: „kraštutiniai dešinieji“, „populistai“, „radikalai“, taigi, nenormalūs įvairiais atžvilgiais. Taip, pasipriešinimo judėjimai nebūtinai moralūs ir demokratiški. Bet verta suklusti, kad šie piliečių judesiai yra ‚liberalios demokratijos‘ antidemokratiško siausmo pasekmės. Kare kaip kare. O kare politikos nebelieka; ji imituojama. Politikos vyksmo esmė – laisvų piliečių nuolatinė sambūvio paieška per laisvą (taigi, būtinai dorybingą) ir protingą (taigi, gėrio ribas pažįstančią) diskusiją. Tik prigimtinio žmogiškumo sklaidoje slypi demokratijos prasmė ir tikslas.        
              
Kolega Alvydas taikliai apibendrina: „Europos Sąjunga yra tik prekė, gaminys, produktas ir pridedamoji vertė.“ „Ši politinė organizacija į žmones kreipiasi nežmogišku būdu – ne kaip į asmenybes, bet kaip statistinius vienetus. Su mokslu, technika ir ekonomika susitapatinusios Europos Sąjungos pagrindinis tikslas – neturėti prasmės. Dabar jau kiekvienas individas gali turėti savo gero gyvenimo sampratą. Tačiau šioje sampratoje nėra numatytas koks nors Europos Sąjungos būtinumas.“ 

Šiandien mums yra itin aktualu suprasti, ar yra kažkoks Europos Sąjungos būtinumas? Ar akivaizdūs ES valstybių pasiekimai materialios gerovės baruose, o ir tolesnės tokios gerovės plėtros perspektyva yra būtinasis ES egzistavimo pamatas? Be abejonės, materiali gerovė yra žmogui savas ir reikalingas gėris. Poreikis ‚būti savininku‘ plaukia iš pačios žmogaus prigimties: būtinai savyje ir sau kaupiame (t.y. įsisaviname) savą gėrį. Tačiau tik materialios gerovės kaupimas nepatenkina prigimtyje glūdinčio tikslingumo ir prasmingumo lūkesčio. Be žmogaus prigimčiai savos dvasios prado sukaupties žmogus nėra laisvas. Vadinasi, pasiekta materialių gėrybių kaupimo sėkmė ir tolesnė turtų kaupimo perspektyva nėra būtinasis tolesnio Europos Sąjungos tarpimo pamatas. Bendro turto turėjimas nepagrindžia bendrabūvio. Atvirkščiai. Meilės ir pagarbos sutelkti žmonės apsigyvena bendruose namuose ir juose užgyvena bendrą turtą. Jeigu meilės ir pagarbos nelieka, turtas pasidalijimas ir žmonės išsivaikšto kas sau. O būtent laisvai sutelktas ‚bendrasis gėris‘ prigimtinio, tautinio ir vertybinio tapatumo lygmenyje kildina laisvų žmonių sambūvį, t.y. demokratiją. 

Kojinės (kokios bebūtų gražios!), būna, nusidėvi ar atsibosta. Anokia čia problema - nusiperkame naujas. Jeigu piliečiams ES taptų neprasminga, taigi, nebūtina, nusidėvėjusią Sąjungą galima būtų pakeisti naujais sąjungininkais sulig naujais poreikiais ir geopolitinėmis realijos. O jeigu ES žlugimą ir naujas geopolitines realijas diktuos koks nors šėtoniškos valios Mordoras (pvz., Kremlius), ant kojos su ‚nauja kojine‘ netruks atsirasti ir metalinė apyrankė. Tad kiek apsigalvoję ir vėl keliame lūkestingą klausimą: gal ta keiksnojama Europos Sąjunga yra kažkiek sava ir būtina? Gal visgi ES yra kažkas daugiau nei tik išoriškai apčiuopiamos materialinės naudos?  

Įsivardinkime savąjį rūpestį: mums lietuviams europiečiams yra BŪTINAS saugumas. Todėl dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis priklausymas kultūriškai savam geopolitiniam klubui šiuo nesaugiu metu tikrai yra būtinas. Iš tiesų, ‚būti europiečiu‘ yra sava ir prasminga pirmiausiai dėl civilizacinio tapatumo. Tačiau šių priklausymo ES motyvų gali nepakakti, pavyzdžiui, Katalonijos gyventojui (kaip jų nepakako ir tūlam britui). Juk ‚būti europiečiu‘ yra labai plati, skirtingose žmonių grupėse ir dargi skirtingose šalyse netapačiai suprantama ir dėl civilizacijos vertybinės sanklodos evoliucijos nuolat kintanti sąvoka. Be to ir saugumo būtinumo lygis įvairuoja nelygu valstybės dydis ir geopolitinė padėtis. Tad ir vienybės poreikis europiečių tarpe nuolat įvairuoja. Tad ir kyla pamatinio bendrumo ir tvaraus Europos šalių vienybės pagrindo klausimas. Jis turi būti būtinas ir tvarus, vadinasi, atliepiantis pamatinius žmogaus prigimtinius ir tapatybinius poreikius.

Tvarumo poreikio toli gražu neišpildo tik išorinių gėrybių kaupimas. Žmogaus gyvas ne vien tik duona. Be prasmingo ir žmogui vidujai savo tikslo geopolitinė Europos šalių vienybė yra netvari. O ir istorija moko, kad žmonių darinių tvarumas yra matuojamas ne sukauptomis medžiaginėmis gėrybėmis, o moralumo įsivyravimo piliečių tarpe laipsniu.

Štai čia ir kyla klausimas? Ar dabartinė Europos Sąjunga turi tą BŪTINĄJĮ pamatą ir, todėl, galią  toliau tverti? Tiksliau tariant, ar šiuo metu įvairiais mastais ir samplaikomis ES piliečių tarpe vyraujančios  liberalizmo, kapitalizmo, komunizmo, vartotojiškumo ir ateizmo ideologijos sudaro tą BŪTINĄJĮ prigimties atžvilgiu pamatą? Ne. Šios nuostatos yra iškrypusios prigimties atžvilgiu ir, kaip istorinė patirtis jau įrodė, negeba tverti bendrąjį gėrį ir telkti tvarią žmonių bendruomenę. 

Bet ir vėl nerimastingai klausiame: ar gali taip būti, kad Europos Sąjunga, kuri neseniai atšventė  60-mečio jubiliejų, šiandien niekaip nebesiremia į vertybinius mūsų civilizacijos pamatus? Ar Europos prigimtyje per amžius įsišaknijusios vertybės jau yra žlugusios? Ar į europietį per amžius įauginti antikiniai ir krikščioniškieji archetipai jau nebegyvastingi? 

Į šį klausimą imčiausi atsakinėti kitu vaizdingu klausimu. Ar galėtume įsivaizduoti, kad Europos lyderiai prieš įprastą Europos vadovų tarybos posėdį užsidarytų vienuolyne ir keletą dienų atsidėtų maldai ... Sunkiai. O Europos Sąjungos pradžia buvo būtent tokia.  

Prieš pat pasirašant Paryžiaus sutartį (1951 m.) - kuria buvo įkurta į Europos Sąjungą išaugusi Europos anglių ir plieno bendrija - pastarojo darinio iniciatoriai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas, Vokietijos federacinės respublikos kancleris  Konradas Adenaueris ir Italijos ministras pirmininkas Alčidė de Gasperis užsidarė kelioms dienoms benediktinų vienuolyne Reino žemėje. Čia jie atsidėjo maldai už Europos šalių vienybę. Kiekvienas jų, praktikuojantis katalikas, nuoširdžiai tikėjo, kad Europos vienijimas vardan taikos ir tvaraus bendrabūvio yra Dievo valios įgyvendinimas. O dieviškasis Europos vienybės pagrindas – atleidimas ir pasišventimas.

Ar šiandien įsivaizduotumėme Europos lyderius atvirai išpažįstančius Europos Sąjungos simbolio išbylojamą prasmę? Dabar gi ES simbolis – apskritimu išsidėsčiusių dvylika žvaigždžių mėlyname fone - oficialiai aiškinamas štai taip: „vienybė, solidarumas ir harmonija Europos žmonių tarpe“. Skamba it beprasmė banalybė. Tačiau ES ženklas turi tikslią ir istoriškai teisingą prasmę: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12,1). Tai - citata iš Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui knygos. Biblinis simbolio aiškinimas atsekamas ankstyvuose Europos Tarybos ir Europos ekonomikos bendrijos (vėliau tapusios Europos Sąjunga) dokumentuose. Taigi Europos Sąjungos simbolis nurodo Dievo Motinos karūną mėlyno dangaus fone! Šiuo simboliu buvo išreikštas Europos vienybės kūrėjų tikėjimas dievišku šios vienybės pamatu. Pats Robertas Šumanas šį tikėjimą kaip Europos vienijimosi prasmenį ir tikslą išreiškė štai taip: „Esame pašaukti susivokti ant krikščioniško Europos pamato, suformuodami demokratinį valdymo modelį, kuris per susitaikinimą išsivysto į laisvėje, lygybėje, solidarume ir taikoje susibūnančią „tautų bendruomenę“, giliai įsišaknijusią pamatinėse krikščioniškose vertybėse“. Pagal Robertą Šumaną Europos šalių politinio darinio prasmuo (misija) - krikščioniškųjų vertybių europiečių tarpe tvirtinimas; tuo tarpu tikslas (vizija) - ant krikščioniškųjų pamatų telkiama Europos tautų bendruomenė. 

Tai nereiškia, kad kiekvienas ant krikščioniškojo pamato sutelkto politinio darinio pilietis turėtų tapti Amžinojo gyvenimo siekiančiu krikščionimi. Tai – neįmanoma, o ir ne pagal Dievo sumanymą iš to paties krikščioniškojo tikėjimo perspektyvos. Tačiau tai reiškia, kad Europos demokratijos pamatas yra asmens orumo viršenybė. Demokratijos antikinėje Graikijoje atsiradimo priežastimi  tapo ne kas kita, o asmens dorybingumo (arba moralinio tobulumo) siekiamybė. Dorybės ugdymas sutvėrė už save ir savo bendrabūvį atsakingą žmogų – pilietį.  Krikščionybė jokiu būdu neneigia, o tik pagilina Antikai savą moralinio tobulumo idealą. Biblinis tikėjimas atskleidžia, kad žmonių sambūvio pamatas glūdi pačioje žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, bendruomeninėje prigimtyje: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pradžios knyga 1,26). Geroji naujiena (Evangelija) apie žmogaus dieviškumą, jo būvio prasmę ir tikslą atrado puikią dirvą dorybės reikšmę atpažįstančioje ir, todėl, mums savoje tapusioje graikų – romėnų civilizacijoje. Kitaip tariant, Antika ir Krikščionybė sutapo supratimu, kad žmogaus prigimtyje glūdi dieviškumas, kurį iš prigimties privalu tikslingai ugdyti. Prigimtyje glūdinčios dieviškos vertės tapsmas (arba kultivuotas asmens orumas) yra Europos civilizacijos, taigi, ir demokratijos pamatas bei tikslas. Europos bendrijos tėvai – įkūrėjai tvirtino būtent šį Europos civilizacijai savą vienybės pamatą. Ir jokį kitą. 

Kur visa tai šiandien dingo? Šiandien gi Dievas į ES politikų mintis tesugrįžta tik apverkiant terorizmo aukas; terorizmo, kurį tam tikra dalimi nulėmė pačių Europos žmonių nusigręžimas nuo savojo moralinio ir civilizacinio pamato.  

Kas atsitiko? Kodėl europiečiai nusigręžė nuo Europos vienybės tėvų priesakų? Trumpas atsakymas būtų toks: taip, krikščionių politikų saujelė ėmėsi ryžtingai spręsti iš Apšvietos (XVII – XVIII a.) kilusių ideologijų ir jų sukeltų pasaulinių karų baisias pasekmes. Atsirado įkvėpti šviesuoliai, kurie pasiūlė tikrą viltį ir Europos archetipinei ir vertybinei sanklodai savą šalių sambūvio būdą. Ir tai suveikė. Įvyko solidūs pokyčiai geopolitiniame lygmenyje.

Visgi ideologijų nukrikščionintoje ir nukvailintoje Europoje negrįžtamas vertybinis pokytis toli gražu neįvyko. Daugumos europiečių širdyse ir protuose vis dar gyvena antikrikščioniškų ir prigimčiai prieštaraujančių ideologijų nuodai. O ir šio sėkmingo geopolitinio darinio sutverto taikaus sambūvio pasekmė – medžiaginės gerovės plėtra nustelbė vertybinių klausimų aktualumą ilgiems dešimtmečiams. Kam dar kvaršinti galvą kažkokias moraliniais priesakais, kai taip smagu drauge šokti apie neįpareigojančią Auksinio veršio iliuziją? Europa vis sklando moraline prasme neįpareigojančiame, patogiame, tačiau saviapgauliame būvyje. Kolega Alvydas teigia: „Mes toliau bandome iki dugno išgerti Apšvietos taurę.“ Šia savižudiška logika sekanti „Europos Sąjunga moko žmones bėgti nuo savęs, nes nuolatos siūlo nesumąstyti apie tai, kas yra žmogus, bėgti į išorinius dalykus, kaip sakė Blaise Pascalis. Bėgti į ekonomiką, mokslą, techniką, vadybą, penktadienio vakaro barų gyvenimą ir vis labiau kvailėjančius internetinius portalus. Bėgti bet kur, kad tik nebūtų sąlyčio su jos krikščioniška Europos praeitimi. Nėra paslapties, kad Europos Sąjunga yra krikščionybę iš žmonių suvokimo norintis pašalinti projektas. Šiuo požiūriu nieko naujo nuo XVIII a. vidurio, kai pirmą kartą aštrioje kovoje susidūrė Apšvietos filosofų kurta žmogaus religija ir krikščioniškoji apreiškimo religija.“

Šį epochinį konfliktą puikiai suprato Europos Sąjungos tėvai - įkūrėjai. Jie suprato, kad BŪTINA įsisenėjusias europiečių rietenas spręsti pirmiausiai Dievo bei dorovės sugrąžinimu į mūsų, europiečių, gyvenimą. Jie suprato, kad tik ant šio pamato galima sutverti tvarų Europos bendrabūvį. Tad šiandien su nerimu klausiame: ar ES projektas moraline prasme – jau žlugęs reikalas? Ar tikrai Europos šalių bendrystė iširs, ir vėl imsimės ginklų? Baugu pripažinti, kad tamsios Mordoro jėgos ir vėl sukilo. Tamsa apgaubė krikščioniškąjį Viduržemį. Ar turime nors kiek  vilties? Ar pažadins Dievas didžių sielų, Evangelijos mažutėlių, „hobitų“ – kantrių Vilties nešėjų?