2018/02/06

Alvydas Jokubaitis. Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: kur mes keliaujame? (I)

Prieš kelis metus niekas net nesvarstė Jungtinės Karalystės išėjimo iš Europos Sąjungos ar galimo Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos. Lietuvos rytiniai kaimynai sėja amoralumo sėklas ir nesantaiką tarp vadinamųjų „laisvo pasaulio“ šalių. Greitai besikeičiančiame pasaulyje šiandien itin svarbu suprasti epochinius geopolitinius poslinkius. Ar Europos Sąjunga yra tvarus darinys? Ar mūsų neapgauna mūsų pačių tikėjimas stabilios gerovės iliuzija? Apie tai - dviejų filosofų Alvydo Jokubaičio ir Mindaugo Kubiliaus tęstinis pokalbis apie Europos Sąjungos stovį ir galimą ateitį.



Mindaugas Kubilius 

Žmonės kalba, kad pasaulis keičiasi. Pokyčius liudijantys įvykiai mūsų Europos pasaulyje veja vienas po kito: nesėkmingos pabėgėlių krizės valdymas, Jungtinės Karalystės akibrokštas, naujų politinių jėgų abejose Atlanto pusėse kilimas, Katalonijos maištas. Iš visgi keičiasi tik tas ‚mūsų pasaulis‘, kokį žmonės ilgą laiką pažino ir įprato jame gyventi. Nes tikrovė keičiasi nuolat - kiekvieną akimirką. Tik žmonės, įsitvėręs iliuzinio nekintamumo, nenori to atpažinti ir pripažinti. Kismas – esmingasis daiktų būvio bruožas. Žmogus priešinasi kismui, nes nujaučia neišvengiamą savo būvio šiame pasaulyje baigtį. Idant nepasiduotų žlugdančiai nevilčiai, tūlas žmogus nuolat tvirtina savąjį ‚aš‘ savitomis įsitikinimų sankaupomis – tariamai iškilius ir tvirtus ‚savus pasaulius‘. Visgi tariamai tvirtais ‚įsitikinimais‘ paremtas požiūris į savojo ‚aš - pasaulio‘ tvarumą niekaip nepasipriešins neišvengiamam kismo diktatui. Ši siaubą ‚mūsų pasaulyje‘ jau VI a.pr.Kr. įžvelgė Antikos filosofas Herakleitas, tvirtindamas jos „viskas teka“ ir „į tą pačią upę neįbrisi du kartus“. Šiame pasaulyje nėra nieko tvaraus. Kismas yra neišvengiamas. 

Tačiau tvarumo besišaukianti žmogaus prigimtis yra apspręsta ieškoti savojo būvio tvarumo. Iš prigimties žmogus telkiasi į žmonių bendrabūvį, nes santykyje su kitu žmogumi žmogus išgyvena savo būvio svarbą ir būvio tapatumą. Šeima, bendruomenė, tauta, valstybė – žmogui būtinos bendrabūvio formos. Meilė kaip ir laisvė neįmanomos be įsibūtinimo ir įsitapatinimo bendrabūvyje ieškančios prigimties išpildymo. Lygiai taip pat kaip ir žmogui būtina savivertė ir tapatumas. Kitaip tariant, žmogaus prigimtis kismo diktatą siekia įveikti savosios vertės (t.y. prigimties orumo) išgyvenimo pastovumu. Šitai tesuteikia būtina žmogui pagarba ir, aukščiausiu mastu, meilė. Jeigu šeima yra meilės būvio, o bendruomenė – pagarbos tvirtinimo santykio vieta, tai valstybė yra bendrabūvio savarankumo laidas. Šis tapsmas nuo meilės iki savarankumo suteikia žmogui visavertiškumo būvį, kurį ir vadiname laisve. Vienas žmogus niekada nėra laisvas. Sau pačiam laisvas žmogus – liberalizmo ideologijos pramanas. Laisvas žmogus yra tik bendrabūvyje ir tik prisiėmęs atsakomybę už bendrabūvio tapsmą savarankiu (t.y. suvereniu). Šis tapsmas yra vienintelė žmogui iš prigimties sava priebėga nuo kismo siaubo. Nes iš prigimties kylanti šeima, tauta, valstybė veda link prigimties kūrėjo - Dievo, kuris yra vienintelė priebėga ir kuriame nėra jokio kismo. Tik nekintanti pilnatviška meilė.          

Taigi ir šis samprotavimas apie Europą remiasi prielaida, kad Europa ir joje vyraujantis valstybių bendrabūvis mums yra savas. Savas de jure ir de facto. Nes Lietuvos valstybė XIII a. pasirinko tarpti Europos kultūros erdvėje, o  XXI a. – euroatlantinių mums savos Europos kultūros ir geopolitinės erdvės kildintų institucijų – NATO ir Europos Sąjungos nare. O šio samprotavimo tikslas – suvokti mums savo bendrabūvio neišvengiamo kismo lemiančius veiksnius. Galbūt pramatyti netolimą ateitį. 

Taigi savas Europos pasaulis, o platesne prasme - euroatlantinė demokratijos erdvė, kurioje įpratome būti, ir kuris mums vis dar teikia tikėjimo savu tvariu būviu jausmą, ėmė keistis. Kismas pasireiškia įvairiopai. Kilo vertybinio diktato partijos („dešiniosios“) partijos, kurios ėmė įtakoti Europos demokratijų raidą. Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžiai yra patys iškalbingiausi. Europos politiką drebina Rusijos pinigais paremta įtaka, kuri neslepia savo ketinimų sugriauti Europos demokratijas iš vidaus. Nugriaudėjo Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Sąjungos. Neabejotinai nulemtas stiprios ir melagingos vidinės propagandos mašinos, visgi demokratijos deficitas pačioje ES savivaldos struktūroje yra viena iš kertinių tos Brexit‘o propagandos prielaidų. Ir nors geri euro zonos ūkinės erdvės rodikliai, o ir nesaugaus kvailumo, ateinančio iš anglosaksų - JAV ir JK -pasaulio davė stiprų impulsą vienybės pagrindo atradimui, klausiame: kiek ilgai? Nes išvidinės Europos Sąjungą griaunančios prielaidos yra jokiu būdu nepašalintos. Iš Europos Komisijos kylantys ateities vaizdiniai („scenarijai“) neįtikina ne todėl, kad būtų iš piršto laužti; bet todėl, kad pati institucija prarado pasitikėjimą. Prancūzijoje atgimusios napoleoniškos vizijos Europai irgi neįtikina tvaria išsivystymo perspektyva. Ir visgi gyventi reikia. Ir ne kitur, o savo namuose - Europoje. 

Alvydas Jokubaitis - vienas iš dalykų esmes apmąstančių žmonių - su atida įžvelgia artėjančią Europos Sąjungos griūtį: 

„Europos Sąjunga dabar panaši į sunkų ligonį, po kurio mirties žmonės sako, kad „mirė sveikas“.“ 
„Savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga yra gerais noras grindžiamas kelias į pragarą.“  
„Dabartinę Europos Sąjungą formuoja biurokratinio elito valia. Edmundas Burke‘as šioje vietoje pasakytų, kad ši sąjunga atsirado iš susitarimų dėl plieno, anglies, pipirų, kavos, kartūno ir tabako, t.y. iš gamybos ir prekybos sutarčių. Tai sofistų, ekonomistų ir mugės komediantų kūrinys. Politika neįsivaizduojama be veidmainystės, tačiau dabartinių ES politikų veidmainiavimas pasiekė nerimą keliantį mastą. Dabartiniai Europos Sąjungos lyderiai veidmainiauja net veidmainiaudami.“
„Europos Sąjungos kracho nemato vakariečiai, šį dalyką turėtume matyti mes, Sovietų Sąjungos imperijos griuvimo liudininkai.“(Alvydas Jokubaitis „Europa kaip sausas vynas“, www.delfi.lt, 2016.09.18). 

Kitaip tariant, kolega vertina Europos žemyne sukurpto ir institucionalizuoto ,savito pasaulio‘ būseną kaip iš esmės saviapgaulę. 

Keletas pavyzdžių. Europos institucijų sostinės Briuselio centrinėje aikštėje vardan kitaminčių ir kitataučių ‚neįžeidimo‘ (politkorektiškumo) kurį laiką buvo atsisakoma puošti Kalėdų eglutę, tuo pačiu leidžiant Molenbeko rajone laisvai tarpti europiečių žudynes planuojančių teroristų kuopelėms. Būtų naivu manyti, kad niekas nieko nežinojo apie jas. Ar tai reiškia, kad Europos piliečiams svarbi politkorektiškumo vertybė prisako neįžeidinėti ‚savų‘ nekentėjų  ir žudikų? 

Švedijos vicepremjerė spaudos konferencijos metu apsiverkė dėl to, kad Švedija yra priversta riboti pabėgėlių antplūdį, nes antplūdis tapo žalingas pačiai Švedijai. Tad dėl ko apsiverkė ši politikė? Sveikas protas sako, kad dėl žalos, kurią padarė nepamatuotas ir vargiai integruojamas įvairaus plauko imigrantų antplūdis į jos šalį. Ne. Kaip ji nedviprasmiškai pasisakė, ji apgailestauja, kad tą antplūdį Švedijos vyriausybė yra priversta riboti. Tai kur čia sveikas protas? 

Viešai garbstoma politkorektiškumui gimininga ‚tolerancijos‘ vertybė. Kita vertus, privačiai artimui ar draugui pasakyti „aš tave toleruoju“ yra įžeidu. Taip sakydamas pripažinčiau, kad mane drasko neapykanta, kurią visgi kito žmogaus atžvilgiu dar suvaldau (t.y. toleruoju, lot. tolerare – laikyti, iškęsti). Neapykantos suturėjimas negali sutelkti ilgalaikio bendrabūvio. Tik naudingų paskatų vedinas trumpalaikes grupes. Bendrabūvis susitelkia bendrojo gėrio pagrindu. Tad kodėl tolerancija yra gretinama su laisve ir demokratija? Kodėl savo rankomis griauname laisvų žmonių bendrabūvį – demokratiją?  

Atsakymas glūdi mums de jure ir de facto savą pasaulį apsėdusiame ‚liberalios demokratijos‘ ideologijoje. Ši pačią demokratiją iškreipianti ideologija atmeta žmogaus prigimties sąlygotumą  telkiant bendrąjį gėrį, būtent, tvarios demokratijos ir laisvės pamatą. Be įsišaknijimo prigimtyje jokia žmonių talka anksčiau ar vėliau neišlaiko tvarumo egzamino. Tad nenuostabu, kad liberalizmo ideologijos iškreiptas ‚mūsų pasaulis‘ ima skilinėti abejose Atlanto pusėse. Iš principo, jokia ideologija ilgai netveria. Prigimtis yra pranašesnė; nes yra tikra, ne iliuzinė. Ir joks idėjinis surogatas nepakeis laisvės iš prigimties. Tikros demokratijos nereikia ‚liberalizuoti‘. Antikiniame pasaulyje gimusi demokratija yra iš prigimties laisvų žmonių sambūvio forma. Tuo tarpu laikmečių skirtumai prigimties neperkeičia; ‚laiko dvasios‘ (zeitgeist‘ai) tėra galingųjų įteigiamos mados - ‚bendrasis gėris‘ vartotojų masėms.   

Savo straipsnyje kolega Alvydas teigia: Sąjunginiai politikai yra įsitikinę, kad turint valios, viską galima žmonėms įteigti. Tai daugiau negu de„mokratijos deficitas. Tarp Europos Sąjungos ir demokratijos nuo pat pradžių buvo plyšys, kuris dabar virsta praraja.“ (ten pat). Todėl imama kovoti prieš iš prigimties kildintus darinius. „Pagrindinė problema yra Europos Sąjungos biurokratų kova su tautinės valstybės idėja. Sunku tikėtis, kad ES reformas gali įgyvendinti dabartiniai politikai, ypač europarlamentarai, kurie nuo pirmos savo rinkimų dienos susiduria su neįveikiamomis politinio atstovavimo problemomis. Bandymas atitrūkti nuo tautinės valstybės per kelis dešimtmečius sukūrė Briuselio valdžią be kilmės, tikslo ir bendrojo gėrio suvokimo. Ši valdžia atitrūko ne tik nuo eilinių piliečių, bet ir nuo tikrovės.“ (ten pat)

Tikrovei ir prigimčiai priešgyniaujančios nuostatos anksčiau ar vėliau sužlugs. Aštrus klausimas yra šis: ar sužlugs ir dabartinį Europos bendrabūvį palaikančios europinės institucijos? Ar Europos valstybėse įsivyraus neapykantos skleidėjai ir kils tarpusavio karai? Kiek tvarumo remią šiandieninį Europos valstybių bendrabūvį? Ar mes, Europos žmonės ir piliečiai, vis dar norime būti kartu ir telkti bendrąjį gėrį?

Nors šį samprotavimą žadina tauraus ir tvaraus būvio mūsų Europoje ir mūsų Lietuvoje viltis, dera bet kokį lūkestį pažaboti vardan tikrovei adekvačios Tiesos aušros sutikimo.