2016/12/29

Filosofijos įvadas (XXXIII). Savęs pažinimo ribos ir begalybė

Mindaugo Kubiliaus kurso "Filosofijos pagrindai: tvaraus pažinimo ir tvaraus būvio paieška" tekstas. Kursas rengiamas advokatų kontoros "Glimstedt" remiamos edukacinės programos VU Teisės fakulteto studentams rėmuose. 

____________

Tiek manančiojo, tiekmąstančiojo savęs pažinimą riboja, o kartu ir skatina siekis įsibūti ir įsigalinti vardan savęs kaip tvariojo gėrio patyrimo.  
Pasitikėjimą savimi kurpiantys teiginiai ‚aš tave pažįstu‘ arba, ‚aš save pažįstu‘ yra girdimi dažnai. Pastaraisiais teiginiais žmonės teigia tam tikrą pažinimo ir pasitikėjimo savimi mastą, t.y. galią kitų ir savo paties atžvilgiu. Abejais atvejais teigėjas teigia save ir savo galiąžmonių tarpe būti tam tikru būdu. Būtent savęs įgalinimas, t.y. savęs kaip gėrio teigimas kildinant galios savyje jaudulį, ir yra savęs bei kitų pažinimo teigimo tikslas. Tokia savęs kaip būties gėrio teigimo nuostata nukreipia patirčių ieškojimą iškirtinai malonumo linkme: 
Aš trokštu savęs kaip gėrio. O savęs kaip gėrio patirtis turi būti gėrybinga: įvairiopai man gera ir maloni. Visada siekiu, kad man būtųgera būti - čia ir dabar, ir visada. Dėl šio pamatinio siekinio vengiu man negerų patirčių. Tuo labiau tų, kurie menkina mano kaip žmogaus savivertę!  
Toks savęs nyksmo įžvalgos stokojantis manantysis visais patirties atvejais siekia tvirtinti savąjį  kaip būtinai tvarų bei sau ir kitiems vertingąjį gėrį. Netvarumo nepripažįstantis ir manymu nuo savojo nyksmo besislepiantis manantysis kitaip negali: jam būtina įgalinti savojo aš būsmą. Iš tiesų, manantysis tvirtina būtent savaip menamo ir aistringai godojamo riboto  suvokinį, kurį anas įvaizduoja pasitelkdamas jam pasiekiamų prasmingų, nes gėrybingų, vaizdinių pagalba. Manantysis įgalina save tik kaip menamą tikrovę jam gėrybingo suvokinio ribose. 
Mąstantysis gi save pažinti siekia jam visada mįslingo begalinio klausimo apie tai, kas iš tiesų yra lauke. Dar kartą pažvelkimemąstančiojo kelią nuo suklusimo iki savęs pažinimo įžvalgos. Kaip jau ir esame aptarę, nyksmo patirtis paskatina įsisąmoninti ‚‘ išnykimo grėsmę. Todėl mąstančiojo įsibūtinimo ir įsigalinimo būdas atsiremia į klausimą apie tai, kas iš tiesų yra. Grėsmingai kildinamas būtiškasis suklusimas ir klausimas apie būtį įveikia vardan įsigalinimo įvaizduojamų suvokinių apie save apgaulumą bei ribotumą bei paskatina Tiesa grįstos savižinos poreikį: kas  esu iš tiesų? Kaip man būti, kad niekada nesunykčiau? Atvirkščiai, sutapčiau su ir pats tapčiau amžinai tvariu gėriu? Kaip įsibūti ir įsitvarinti nenykstančiame gėryje? Kaip man išspręsti nyksmo manyje bėdą? 
To, kas iš tiesų yra tyrà, visada remiasi esminiu savęs įbūtinimo poreikio išpildymu. 
Esminga tyrà tyrina esmą. O esmą pagrindžiančios savosios esmės, t.y. savasties, tyrà kildina naują ir tyrą santykį su pačiu savimi.