2016/04/04

Filosofijos pagrindai (XVIII). Didieji siekiniai

Mindaugo Kubiliaus kurso "Filosofijos pagrindai: tvaraus pažinimo ir tvaraus būvio paieška" tekstas. Kursas rengiamas advokatų kontoros "Glimstedt" remiamos edukacinės programos VU teisės fakulteto studentams rėmuose.  

__________

Negalime nematyti to, kas yra gražu. Negalime netrokšti to, kas yra gera. Negalime nesitvirtinti tame, kas yra iš tiesų ir tikra - tiesoje. Štai šių dalykų godoja mūsų prigimtis. Tad šių dalykų esame traukiami visa sava prigimti – juslėmis, jausmais, protu, valia.

Didieji siekiniai - grožis, gėris ir tiesa - veda mus į trokštamą Amžinybę. Tačiau tuo pačiu didieji siekiniai yra kiekvienos regimybės ir klaidos pagrindas. Kodėl? Matyt,  kaip jau išsiaiškinome, todėl kad kiekvieną trokštamą regimybę įvaizdiname lyg kad pačią Amžinybę – mūsų prigimties stiebimosi tikslą. (Štai taip dažna ėdalo, gėralo ar kitokio gerovės pažado reklama tiesiog spindėte spindi nežemiška amžinai jauno ir laimingo žmogaus laime!). Mus jaudina, judrina ir audrina visa, kas žada tveriančią ir būtiną gerovę. Mes gi negalime apie gerovę nesvajoti. Gerovės pažadai masina mūsų prigimtį neatspiriama jėga.  

Pavyzdžių yra apstu: štai eina graži mergina. Vyrukas negali atitraukti nuo jos akių. Vyruką judrina merginos grožis. Vyrukas ima manyti, kad jam gali būti gera su šia mergina būti. Jis ima svarstyti, kaip ją pasiekti ir su ja susibūti. Vyrukas jai meilinasi, jai įsiteikia ir jiedu ima draugauti. Ilgainiui ši draugystė jam ima daug kaštuoti. Tarp besimyluojačių prasideda arši nesantaika, ir jiedu išsiskiria. Tada su palengvėjimu ir kartu su pasibaisėjimu vyrukas ima galvoja: koks aš buvau kvailas!? Dabar jis jaučiasi ant tikresnio pagrindo, nes jis žino apie tą merginą „visą tiesą“. (Dar daugiau, galbūt ima numanti, kad „visos jos tokios“.) Karti patirtis daugiau neleidžia jam apsižavėti ir prarasti „blaivų protą“. Nes protas ima įžvelgia „tai, kaip būna iš tiesų“, ir vyrukas nesileidžia būti įvaizdintas regimybės apžavų.

Šiame pasaulyje apžavai valdo žmoniją. Kiekviena įsbūtinimą ir įgalinimą žadanti regimybė yra pagavi tiek, kiek ji sujudrina sielą tariamu ar tikru grožio, gėrio ir tiesos turiniu. Žmogaus sielos atliepas grožiui, gėriui ir tiesai yra būtiškas. Nelygu, ką siela apčiuopia kaip  grožį, gėrį ir tiesą. Tačiau būtinai ir visada to siekia.

Negali žmogus bent kažkuo nesigrožėti, nes rega visada krypsta į malonius, vadinasi, tam tikru būdu ir prasme gražius dalykus.  
as yra ir tai, kas jį palaiko jam būtiname gėryje. Negali žmogus nesiekti savęs ir savo aplinkos įsivardijimo kaip tikrai tam tikru būdu ir prasme esančios, taigi, tiesios.

Mūsų suvokimo būdai, prasmės, išgyvenimai ar kitokie įsivardijimai yra žmogiškai riboti ir suvirstantys į atskirybes. Tačiau visuotina yra grožio, gėrio ir tiesos savaime visose atskirose patirtyse paieška. Taigi ir turime paklausti: kaip grožis, gėris ir tiesa buvoja visuotinai?   

Koks yra visuotinas ir visiems bendras Grožis, Gėris ir Tiesa?