2015/12/09

Filosofijos pagrindai (VII). Tiesos prigimtis

Mindaugo Kubiliaus kurso "Filosofijos pagrindai: tvaraus pažinimo ir tvaraus būvio paieška" tekstas. Kursas rengiamas advokatų kontoros "Glimstedt" remiamos edukacinės programos VU teisės fakulteto studentams rėmuose.  

____________

Visi žmonės mano, nes visi kenčia nežinojimą. Mąstytiimasi tik tie, kurie drįsta vaduotis iš kintamybiųmanymo ir ieško tvaraus žinojimo pamato. Patsmąstymas nėra tvarus žinojimas. Mąstymas veda Tiesos link. Nes mąstymasyra įsibūvimo būtyje pastanga. Tiesa yra mąstantis būvis, kuriame skleidžiasi pažinimas. Žinojimas skleidžiasi kaipmąstymo, arba stovėsenos Tiesoje, pastanga. Tiesa yra įsibūtinimo tame, kas yrakelias. To, kas yra viseto žinojimas reiškia visuminį žmogaus tapatumą su tuo, kas yra. Tol, kol įsikaliname juslinių kintamybių pagavose, tol visiško tapatumo su tuo, kas yra negalime pasiekti. Kita vertus, žinojimo pastanga skleidžiasi kaip suvokinių ribotumo nuolatinė įveikos pastanga. Dėl savo prigimties ribotumo esame pasmerktiverstis anapus – vis ant naujo, vis ant tvaresnio pamato. 

Žmogus negali nepažinti, nes nuolat ieško būti visomis savo galimis, taigi, pasmerktas įsibūtinimo pastangai. Daugialypio manymo takuose blūdijantis žmogus nuolat siekia naujinių (pavyzdžiui, vis baltesnių skalbimo miltelių, vis išmonesnių aprėdų, ar vis išmanesnių buvimą paįvairinančių įrenginių). Tuo tarpu mąstymo, arbabūties, keliu žengiantieji siekia tvaresnio būvio, kurį atpažįsta tapatesne savižina.Tapatesne – reiškia atliepiančia prigimties įsibuvimo tvarume siekinį. Kadangi ne tik juslinės pagavos, bet ir mąstymo tirianti įžiūra į tai, kas yra (juslėmis apčiuoptoje pagavoje) yra ribojama mūsų proto ribotumo (vadinasi, nežinojimo pripažinimo), tai ir kiekviena mąstanti įžiūra veda į tolesnį klausimą. Pastarasis yra visiško įsibūtinimotame, kas yra (būtyje) siekinio išraiška.

Todėl, sakome, pažinimas skleidžiasi įsibūtinimo pastanga kaip klūstanti ir klausianti žiūra (θεωρία).  Tad Tiesa yra stotas prigimtyje. Tiesa yra tapsmas žmogumi - įsbuvimas  tame, kas yra, susitapatinimas ir susižinojimas su tuo, kas yra. Tiesos išbaigtumas yra apsprendžaimas žmogaus išbaigtumu (perfectio – išbaigtumas, arbatobulumas). O kas yra ta Tiesa kaip mūsų išbaigtumo stotas, mes ir klausiame. Kantriai klausiame. Todėl ir pastanga šioje paieškoje yra sunki savęs kaip tariamaižinančiojo puikybės ir kartu kaip nežinančiojo nusižeminimo įveika įsibūtinimo pastangoje. Tiesa yra skaudi. Išminties mylėjimas (φιλοσοφία) yra, iš tiesų, svaiginančiai skaudus. Žinia, jeigu žmogus tvirtina esąs žinantysis, tai jokiu būdu nėra nei išmintingas, nei mąstantysis. Ir ne filosofas. Išminties gi mylėtojas, t.y. filosofas, yra žinojimo vilties apsėstas keliautojas nežinojimo ir iki būties gelmių veriančio klausimo dykumoje.