2015/06/05

Mindaugas Kubilius: būti orios Lietuvos piliečiu (konferencija "Misija - Lietuva")

Š. m. gegužės 14 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose įvykusios konferencija „Misija - Lietuva“ metu Mindaugas Kubilius skaitė pranešimą "Būti ir Kurti: orios demokratijos Lietuvoje link". Pateikiame pilną pranešimo tekstą. 



Būti ir kurti: orios demokratijos Lietuvoje link

Gerbiami Bičiuliai,

Savo pranešime iškelsiu klausimus ir ieškosiu atsakymų į tvaraus gėrio kūrimo mūsų valstybėje perspektyvą. Kartu su Jumis žengsiu filosofinio svarstymo keliu. Manau, kad kartais yra būtina išsivilkti iš įprastų paviršutinių plepėjimų (apie Lietuvą, apie vertybes, apie Europą) išnarų ir leistis į žmogaus prigimties gelmę, idant nušvistų būvio savimi ir savoje bendruomenėje kelias.

Įvadas

Žmogus nori būti gyvas.
Žmogus tiesiog nori būti. Ir būti gerai.
Juk didžiausia grėsmė žmogui – išnykti nebūtyje: mirti užmaršty …be artimųjų, be garbės.

Kiekvieno mūsų valingos ir nevalingos pastangos veiksnys yra būtent šis gyvasties lūkestis - BŪTI, o ne NEbūti.

Prisipažinkime, kad ir į šiandienos susibuvimą Valdovų rūmuose mus atvedė pirmiausiai ne rūpestis valstybe, bet šis būtinasis asmeninis poreikis ‘būti’. Ir tik todėl, kad mums savų žmonių sambūvis ‘Lietuva’ išpildo šį būtiną būties gėrį, tik todėl siekiame vertai ir kilniai įsibūti savo valstybėje - Lietuvoje, su Lietuva ir vardan Lietuvos.

Kūrėjo malonės, protėvių ir mūsų pačių pastangų dėka ‘Lietuva’ gali tapti saviausiu ir geriausiu bendrabūviu, leidžiančiu tarpti žmogui prigimtu kilniu ir laisvu būviu - kaip oriu garbingos valstybės piliečiu.     

Dar kartą pasiklauskime savęs ir paieškokime savo sielose mus vienijančių bendrybių:    

Kodėl šiandien mes esame čia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų Rūmuose?
Kodėl Valdovai šiuos Rūmus kažkada pastatė?
Kodėl mums, šiuolaikiniams demokratijos eiliniams, buvo svarbu šiuos Rūmus atstatyti ir, kaip anuomet Valdovų laikais, vėl čia rinktis ir svarstyti apie mūsų valstybės ateitį?

Manau, pats bendriausias atsakymas yra šis: todėl, kad mums, kaip ir mūsų Valdovams, reikėjo tveriančio Gėrio, žmogaus prigimčiai savo Grožio, ir tvirto susivokimo – Tiesos: kas mes iš tiesų esame, ir kaip galime sukurti savą tveriantį bendrabūvį. Atstatinėjome, pirmiausiai, ne turistus pritraukiantį paveldo objektą; atstatinėjome pasididžiavimą savimi sukeliantį simbolį: atstatinėjome Valdovus savyje!

Atbundančio valstybingumo aušroje Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mums piešė “Karalių pasaką”, o štai XX amžiaus siausmų akivaizdoje poetas Vytautas Mačernis liudijo “karalių savyje”. O gal tai ir yra visai ne pasaka, bet žmogaus prigimties ir sutelktos lietuviškos savasties šauksmas?

Verta išgyventi savyje  “pagal Dievo paveikslą ir panašumą” sukurtą kilniąją prigimtį bei amžių bėgyje kartų sutelktą garbingą Lietuvos savastį, kad būtume tuo, kas esą ir kurtume tai, kuo galime tapti.    

Iš tiesų, tas vienas šventas žodis ‘Lietuva’ mums sukelia daug išgyvenimų. Visgi Tautos ir Valstybės tikrovė patirtina ne tik jausmų lygmeniu. Šią mums savą tikrovę derėtų brandžiai pažinti, idant deramai ir  visavertiškai toliau ją kurtume. Toliau ir bandysiu šį pažinimą išskleisti.

Apibrėžtys

Pirmiausiai susivokime pamatinių apibrėžčių kraityje: savastis, tauta, valstybė, laisvė.

Čia Valdovų rūmuose mes susibuvome todėl, kad bendrabūvis ‘Lietuva’ mums yra savas ir asmeniškai būtinas. Tai, kas visiems bendrai sava ir vadinkime ‘savastimi’.

Kuo savastis yra labiau tverianti, tuo ji labiau įvardijama kaip vis ‚ta pati‘ laiko ir aplinkybių kaitoje. Kitaip tariant, tverianti savastis yra tapatybė. Todėl ir sakome, kad kaip tverianti žmonių bendruomenė tauta turi tapatybę. Tautos gi tapatybė mus yra svarbi kaip oraus gyvenimo laidas. Nes tauta yra istorijos bėgyje susiklosčiusios tapatybės galia vienijama savų žmonių bendruomenė.

Valstybė gi yra savarankiškai tarpstanti tauta. Tautos tapsmą savarankia nulemia tautos tapatybės, arba tautinės savimonės, sankloda. Vienos tautos išlieka tautomis ir be aukščiausio savarankiškumo lygmens - valstybės. Kitoms gi aukščiausio lygio savarankiškumas yra būtina jų būvio sąlyga. Antraip, jos nelaiko save laisvomis.  

Laisvė yra būtinas tiek asmens, tiek bendruomenės siekis. Kuo aukštesnis asmens sąmoningumas, kuo yra tvaresnis ir įvairiapusiškesnis bendruomenės narių tarpusavio susietumas (kitaip - tapatybė), tuo visavertiškiau yra sutelkiamas bendrasis gėris kaip būtina tiek asmens, tiek ir bendruomenės laisvės sąlyga. Asmens ir jo bendruomenės tapatybės sklaida ir yra tapsmo savimi, t.y. laisvės sąlyga. Laisvi esame tiek, kiek pažįstame, kas esą; ir tampame tuo, kas esą.

Taigi tauta yra laisva tiek, kiek jos atstovai pažįsta, vertina ir kuria savo bendrabūvio pamatą (tapatybę). Ir jeigu tauta sugebėjo susitelkti į valstybę, tai tauta tampa laisva kaip savo tapatybę puoselėjančių piliečių bendrija. Piliečių valstybė ir yra Laisvė. Ją tvirtina asmens ir bendruomenės savimonėje glūdintys ir jos tapsmą lemiantys veiksniai.

Kadangi siekiame pažinti mūsų Tautos galią būti valstybe ir patiems tvirtintis kaip orių piliečių sambūvis, t.y. kaip demokratija, pirmiausiai turime pažvelgti į patį pamatinį žmogaus gyvasties lūkestį - laisvę.   

Apie Laisvę

Nūdienos globalioje painiavoje privalu nepasiduoti neišmanymui ir neapleisti prigimties pažinimo, kad brangios laisvės neišmainytumėme į įvairaus vartojimo paskirties pakaitalus.

Pavyzdžiui, imkime „liberaliąją demokratiją“ (lietuviškai – laisvąją demokratiją). Neišmanau, ką tai galėtų reikšti. Klausiu: jeigu klasikiniai Atėnai kildino savarankų laisvų žmonių sambūvį - demokratiją; tai kokią laisvę neša mūsų laikų pasaulėžiūra ‚liberalizmas‘? Ar tai kaži kokia savita šiuolaikinė laisvė? Ar klasikinė orių ir dorybingų žmonių demokratija, anot minėtos pasaulėžiūros puoselėtojų, yra nepakankamai laisva?
Atrodo, kad šių dienų ‚laisvė‘ tapo globalia pastumdėle, kuri miega su kiekvienu tiek su pinigingesniu ir galingesniu, tiek ir su tinginiu ar šaip nusikaltėliu.

Visgi mes keliame klausimą apie laisvę kaip nekintančią žmogaus prigimties duotybę, tiksliai apibrėžiamą ir prigimtyje deramai išgyvenamą dalyką. Vadinasi, ir savistovus laisvų žmonių sambūvis irgi yra laisvas dėka nekintamos prigimties duoties, o ne dėl vienos ar kitos pasaulėžiūrinės mados. 

Todėl tiesiog būtina išsiaiškinti, kas gi yra ta ‚laisvė‘?

Žinia, painiava kyla iš skirtingų žmogaus prigimties ir jai savo gėrio sampratų. Juk laisvė ir yra žmogaus gėrio puoselėjimas. Įprastai skelbiamės ‚esą laisvi‘, kai galime mums savu gėriu neribotai džiaugtis. Paprastai tariant, kai darom, ką norim; o norim tai, kas mums sava. Pasirinktas ar įteigtas, ar, bendriausia prasme, labiausiai priimtinas gėrio kaupimas ir yra laisvės esmė. Esame laisvi tiek, kiek galime kaupti ir aktualiai kaupiame mums savą gėrį.

Vadinasi, kiek yra skirtingų kaupimo galimybių, tiek yra ir skirtingų ‘laisvės’ sampratų? Tikrovėje juk taip ir būna. Ar tai reiškia, kad mums taip ir nelemta išsivaduoti iš painiavos apie prigimties gėrį ir jam savą laisvę?  Akivaizdu, kad laisvai pasirinkto gėrio kaupimo būdas nebūtinai atveda į prigimties tvarumą, suprask, sveikatą ir gerovę. Vieni su narkotikų pagalba laisvėdami nusibaigia, kiti gi renkasi sveikesnius būdus ir, žiūrėk, pasiekia ramybę ir tvarią gerovę. Taigi laisvės tikrumas visgi matuojamas žmogaus gerovės tvarumu. Prigimties neapgausi.

Visgi išspręskime prieštaravimą: jeigu laisvė reiškiasi kaip neribota kaupimo galimybė ir pats kaupimas, tuomet laisvė negali būti ribota: jai nėra būdingas saikas; ji yra godi iš prigimties. Vadinasi, besaikis vartojimas ir godus kaupimas irgi yra pateisinama žmogaus laisvės raiška, pasireiškianti tiek pasikartojančiomis ūkio krizėms, tiek vis nesibaigiančiais karais. Kita vertus, ar galima kitokia laisvės nei gėrio kaupimas samprata? Ar neribotą kaupimą žadantis, tačiau piliečius savo kaupimo priemone ar, geriausiu atveju, kampininkais verčiantis diktatorius irgi yra teisingas išlaisvėjimo būdas? Lyg ir ne. Tai kas yra ta laisvė ir deramas laisvų žmonių sambūvis – demokratija, kurios taip godojame?

Kaip jau ir tarėme, susižinojimas ir susibuvimas su žmogaus prigimti ir būdinga savastimi sutelkia laisvės tvarumą. Todėl laisvės pažinimo siekimas neišvengiamai mus atveda prie klausimo apie patį žmogaus prigimties slėpinį.    

Apie prigimtį

Tad pradėkim iš naujo nuo pamatinio klausimo: kaip būti ir būti gerai?

Akivaizdu, kad gyvenimas yra nuolatinis įvairiausio gėrio kaupimas. Sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be gerovės. Savinamės veik viską, ką tik galime įsisavinti ir sukaupti į mielą kertelę. Šitaip galime nusakyti ne tik medžiaginių gėrybių vartotojo gyvenimo būdą; bet ir visą žmogiškąjį būvį. Tykiame vienuolyne Dievą garbinantis neturtėlis vienuolis irgi kaupia. Jis teikia garbę Dievui ir viliasi sukaupti šventumo saiką Amžinojo gyvenimo vardan. Vargiai ant duonos kriaukšlės skatiką sukrapštantis tapytojas irgi yra laimingas, patirdamas palaimingą grožio jusmą, kuris aną apima tapymo metu. Tiek malda, tiek ir kūryba plačiaja prasme irgi yra gėrybinga prigimties sklaida ir, todėl, gerovės kaupimas.

Būtis pasireiškia kaip gerovės pažado viltis; pažado, kuris mus skatina savojo gėrio kaupimui. Žmogus nuolat ieško pilnatvės. Žmogus tiesiog negali būti be jam būtinų pilnatviškų patirčių. Žmogaus prigimties sandaros pamatas yra gerovės viltis. Šios vilties išsipildymo žmogus įnirtingai siekia visą savo gyvenimą.

Todėl žmogus nuolat savęs klausia: kaip kuo ilgiau galėčiau išbūti sotumo būsenoje? Koks kaupimo būdas yra tvariausias ir pilnatviškiausias? Klausimas kyla iš pačios prigimties gelmės, nes žmogus negali nesiekti pilnatvės. Kitaip tariant, ieškome, kaip būtį štai tokiu pačiu žmogiškiausiu būdu?

Kiekvieną akimirką siekiame įsibūti, nes gyvastį kankina nyksmo ir mirties baimė. Žmonės yra itin imlūs bet kokiam žinojimui ir bet kokiam gyvenimo būdui, kuris pasirodo geriausiai maldinantis skausmingą nebūties netikrumą. Tikime bet kokia žinia ir bet kokia pasaka, - kad tik išvengtumėme skausmingo netikrumo ir mąslaus visagriausmio klausimo – ar tikrai tai yra Tiesa? Nes svarstymas kelia abejonę, o ši griauna tariamo žinojimo iliuziją ir išbloškia laukan iš susikurptos patogaus gyvenimo būdelės. Todėl kiekviena pastanga siekiame įsisavinti tai, kas veiksniausiai tvirtina patogų buvimo būdą ir įvairiais būdais pildo prigimčiai būtiną pilnatvės troškimą. Štai taip ir vyksta būtinasis savinimasis ir visokio gėrio kaupimas – dėl žmogaus prigimties trapumo ir nuolat gręsiančio skurdo.

Čia kyla klausimas: koks gėrio kaupimo būdas yra žmogiškiausias, tiesiantis tiesiausią kelią į prigimties kildinamą laisvę?  

Išminčiai sutartinai prisako: pažink save ir sukaupk savo prigimtį. Nes tik sava sukaupta prigimtimi žmogus būva tvariai  ir pilnatviškai. Taigi ir žmogui savintis privalu pirmiausiai ne išorinę gėrybę, kuri nėra jo atžvilgiu tvari (o tik piešia tvarumo iliuziją galios ir turto turėjimo pavidalais); bet tvariausią, kas žmogui yra duota prigimtyje: patį save ir savyje glūdintį būties šaltinį – Kūrėją, visa ko Įbūtintoją ,viseto Tvėrėją ir viso Gėrio Šaltinį.
Žmogui saviausias kaupimo būdas yra vidinio gėrio sukauptis.   

Save kaupdamas ir pažindamas žmogus ima pažinti Kūrėją, kuris savo kūrybos aktu įgalina žmogų būti ir kaupti save prigimčiai tapačioje savikūroje. Tokiu būdu žmogus ima save vertinti ir savimi pasitikėti kaip kuriančiu gėrio šaltiniu. Štai tokioje prigimčiai savoje savikūroje žmogus tampa laisvas. Nes jis pasirenka save kaip pilnatvės šaltinį. Ne ribotą pakaitalą, bet patį save. Štai tokį žmogų vadiname kilniu ir kilmingu - savo vertę kildinančiu iš begalinio prigimties šaltinio. (Kokia didelė yra saviapgaulė vadinti laisve ribotų gėrių kaupimą?)

Būti ir Kurti

Prigimtinis žmogaus panašumas į Kūrėją atskleidžia žmogaus prigimties pamatą: būti reiškia kurti. Kuriantis žmogus įsisavina patį prigimties šaltinį – Kūrėją ir pats tampa gerovės šaltiniu. Kūryba čia suprantame pačia bendriausia gyvasties sklaidos prasme: savastingai būnantis žmogus įdarbina visą tai, kas jam yra duota iš prigimties. Taigi savastingai būnantis ir kuriantis žmogus yra orus. Jis nebėra tik godžiai gerovę įsisavinti siekiantis skurdžius. Jis kaupia save pačiu kūrybos aktu; o tuo pačiu kūrybingai ir deramai įsisavina tas išorines gėybes, kurios jam yra būtinos būti oriai.

Bendrystė – prigimties būtinybė

Iš galimų išorinių gėrybių būtiniausia žmogui yra bendrystė. Bloga žmogui būti vienam. Nuo pat gimimo jis nepaliauja trokšti mylinčio artumo, siekia dėmesio, siekia būti dėmesio centre. Nes žmogus iš prigimties yra visuomeninė būtybė. Ši klasikinė filosofų įžvalga dera su pačio Kūrėjo priesaku žmonijai: Mylėk savo artimą kaip save patį. Susibuvimas su kitu žmogumi žmogui yra būtinas. Net atsiskyrėlis vienuolis maldoje susibūna ne tik su Dievu, bet ir su visa žmonija. Bendrystė yra būtina prigimties tapsmo, vadinasi, ir laisvės sąlyga. Vienas žmogus nėra laisvas žmogus. Tikrai laisvu žmogus tampa tik darniuose santykiuose su jam savais žmonėmis.  

Išvada: sambūvis ir laisvė

Iš čia galime daryti išvadą, kad žmogus pagal prigimtį deramai būna tik orių, kuriančių (arba, plačiąja prasme, dirbančių) žmonių bendrystėje. Tokių žmonių visuomenė tarpsta kaip vertai besiskleidžiančių asmenų bendrija. Čia siekinys ‚vertai dirbti / kurti‘ tampa oraus pilietinio būvio sąlyga ir visuomenės norma. Vadinasi, vertas bendrabūvis tarpsta kaip nuolatinio asmens įgalinimo vertai sklaidai pastanga (subsidiarumo principas), o kartu ir visuotinai išgyvenama bei branginama bendrystė. Žmonių tarpusavio dvasinis bei apčiuopiamas susietumas tampa išgyvenamas kaip bendras gėris, kuris, kaip jau atskleidėme, iš prigimties yra būtina prigimties sklaidos sąlyga.

Vadinasi, laisvė tampa išgyvenama kaip prigimtinės asmens sklaidos ir darnos visuomenėje visuma. Laisvė kaip begalinio kaupimo galimybė skleidžiasi ne godumu išorinėms gėrybėms, bet savo neišmatuojamo prigimtinio orumo, neribotos kūrybinės sklaidos ir augančios bendruomenės visumos tvirtinimu. Tik tokią pagal žmogaus prigimtį tarpstančią visuomenę vadinčiau laisva, oria ir tikrai demokratiška. Čia bendrabūvio institucijos yra bendrabūvio įgalintojos (o ne valdytojos), stropiai tarnaujančios piliečiams. Ori demokratija remiasi dorybe, t.y. charakterio galia. Tuo tarpu beatodairiškas išorinių gėrybių lyg kad būtinųjų žmogui verčių vaikymasis tėra tvarumo iliuzija, žlugdanti pačią demokratiją.

Šią žlugdymosi dramą Vakarų pasaulyje mes kaip tik stebime.     

Nedarnūs sambūviai

Jeigu valstybę valdo vartojantys, ne ją kuriantys žmonės, tuomet tokie tikrai kurps gerbūvį žemiškojo rojaus iliuzijos vedini. Tokiam “rojui” yra būdingi turto nusavinimo mechanizmai su painia mokestine sistema,  sudėtingos visuomeninio gyvenimo procedūromis, kurios suvaržo laisvų piliečių raišką ir sambūvį. Prieš kelias dešimtis metų patyrėme tironišką žemiškojo socialistinio „rojaus“ statybą. Dabar gi ir vėl patiriame, kaip mūsų vakarietiška demokratija smarkiai palinko į iliuzinių gerovės modelių, stingdančių piliečio laisvę ir galią kurti, kurpimą. Parodoksalu, bet socializmu demokratiją sargdina pats kapitalizmas. Nors vertės, taigi, ir kapitalo kaupimas yra būtinas žmogui, tačiau prigimčiai nedarnus kaupimas žlugdo prigimtines galias ir stumia žmones į neįgalių išlaikytinių fermas.

Kaip tai vyksta? Godžiai kaupiantis kapitalistas, gausiai kredituodamas, kuria sau vartotojų rinką. Įnirtingai skiepijamas išorinių gėrybių kaupimo būtinumas moraliai sargdina žmogų žemiško rojaus iliuzija. ‚Gerai būti‘ ima nebesutapti su prigimtiniu priesaku ‚būti oriai‘, taigi, kurti. Piliečių visuomenė susiskaldo į du lygiagrečius pasaulius: gerovės reikalaujančius išlaikytinius ir jų globėjus, valdomuosius ir valdančiuosius, būtent, piliečius ir valstybę. Valstybė tampa ‚šventa karve‘, kurios pagrindinis uždavinys - išlaikyti ‚socialinę piliečių gerovę‘. Tokia valstybė spėriai tampa galios manipuliacijomis grįsto politinio turgaus įkaite ir nuosekliai ima klimpti į moralinius kompromisus bei į dideles finansines skolas.

Šiuolaikinių Atėnų demokratijos korupcija yra puikus pavyzdys. Neatsakingai gerovę kaupiančių vartotojų finansavimas buvo vykdomas, viena vertus, neatsakingu kaupimu susirūpinusių kapitalistų, kita vertus, žemiškojo rojaus iliuzija besivadovaujančių ES biurokratų. Socializmas ir kapitalizmas čia plovė vienas kitam rankas. Dabar gi stebime tragikomediją: išlaikytiniai graikai įnirtingai teigia turį teisę į ‚žemiškąjį rojų‘, kurį jiems kūrė tie patys neatsakingi kapitalistai ir biurokratai. Juk toks susitarimas ... tai kodėl nenurašo skolų, kad pradėtume žaidimą iš naujo?

Sprendimas su tvaria išeiga Atėnams ir visai Europos Sąjungai yra vienas ir vienintelis: išsižadėti amoralių bei nedarną sėjančių nuostatų ir grįžti prie tvariųjų demokratijos pamatų, kurie buvo padėti tuose pačiuose Atėnuose. Esu įsitikinęs, kad toks siūlymas jau nėra vienišo filosofo balsas tyruose. Tai – nesunkiai suvokiama būtinybė. Antraip, kita kaupimo krizė sužlugdys Vakarų demokratiją galutinai. O mūsų sostinėse įsiviešpataus islamistų ir putinistų pasaulio ordos. Jos yra labai panašios.     

Lietuva gali ir turi puikią galimybę nebeiti nykstančios demokratijos keliu ir imtis toliau kurti savo demokratiją ant tvaraus oraus piliečių sambūvio pamato. Turime visas prielaidas. Tereikia atsigręžti į tai, kas yra sava. Sava tapatybė yra asmens ir bendruomenės laisvės pamatas. Štai čia ir vėl turime paklausti iš esmės: kokie veiksniai lemia Lietuvos piliečių telkimąsis į savistovią Tautą? Ar tie veiksniai veda į orios demokratijos ant klasikinių pamatų sukūrimo?

Bendrąją prasme, šimtmečiais esame Vakarų lotyniškosios kultūros dalimi, persiėmę visais šioje kultūroje tarpstančiais archetipais. Demokratija mums yra sava. Visgi nuosekliai turime išryškinti ir  savitą mūsų demokratijos turinį, lemiantį piliečių savimonę ir savivertę. Kalba eina apie tvariąją lietuvišką savastį – mūsų tapatybę.  

Lietuviškoji savastis

Tai kas gi yra ta mūsų tverianti lietuviškoji savastis, mūsų tapatybė? Iš tiesų, didis klausimas ... Nesileisiu į nepagrįstus svarstymus. Nes ir atsakymas yra akivaizdus.

Erdvėje ir laike išsikristalizuojantis bendrasis sambūvio gėris ir yra savastis. Savastis yra konkreti dvasinė apibrėžtis – tai, ką mes visi šimtmečiais kartų kartose vertiname ir įsivardiname kaip savą. Tai – tautoje, jos sutelktoje valstybėje istorijos bėgyje labiausiai vertinamas dvasinis lobis, nurodomas simboliu ar jų sistema. Istoriškai ir aktualiai įrodyta, kad tvariausias mūsų Tautos valstybingumo simbolis yra ‚Vyčio‘ ženklas. Su visa pagarba Trispalvei, kurią pats esu sovietmečiu kėlęs, šis ženklas neatspindi savasties. Atsitiktinis spalvų derinys negali būti dvasiniu savasties simboliu. Be abejonės, Trispalvė yra verta didelės pagarbos kaip veik šimtametes valstybingumo išlaikymo pastangas atspindintis ženklas. Tačiau tai – ne šimtametę tvariąją savastį atskleidžiantis simbolis.

Tuo tarpu Vytis yra visada Lietuvos valstybingumo simbolis. Ir dabar, Vytis yra mūsų herbas, spindintis ant kiekvienos valstybės institucijos. Stebėtina, kaip mes, Lietuvos piliečiai, menkai ar visai nepažįstame savo simbolio prasmės ir aktualios reikšmės ...

Indoeuropiečiai kariai antikinėje Eladoje sukūrė demokratiją. Suvokime, kad šis senasis indoeuropiečių ir  mūsų Tautos savastį nusakantis simbolis ženklina tą patį šaltinį, kuris kildino laisvųjų žmonių sambūvį. Demokratiją juk sukūrė dorybe orūs kariai, gyvenantis vardan garbingos pergalės. Demokratiją sutelkė garbingo bendrabūvio ir garbingo žmogiškumo, siekiančio pačią Amžinybę, siekis. Dorybė, t.y. charakterio galia, ir yra esminė demokratijos vertybė. Atpažinkime, kad istorinis ir aktualusis Lietuvos Vytis yra charakterio galios nešėjas vardan garbingo piliečių sambūvio. Atpažinkime savyje lietuviškąją savastį ir telkime orumu klestinčią žmonių bendruomenę – demokratiją tikrąją šio žodžio prasme.   

Kvietimas

Darni, tvari orių žmonių demokratiją nėra jokia ideologija. Tai - sugrįžimas prie savo šaknų, Dar daugiau – lietuviškųjų šaknų. Tikiuosi, kad ir ši mūsų neformali piliečių santalka taps pavyzdžiu ir paskata – grįžti savęsp link, žmogiškosios prigimties ir lietuviškos savasties šaltinio.

Rinkimės šį auksinį ‚būties‘ kelią ir kurkime orių, kilnių ir laisvų žmonių sambūvį – tvarią Lietuvos demokratiją.
Statykime prigimties Tiesa ir Gėriu suręstus ir lietuviškos savasties Grožiu spindinčius Rūmus, kuriame gyvena savyje orūs Valdovai - piliečiai. Drąsūs būti ir smarkūs Kurti. Tokia piliečių valstybė yra nenugalima, spinduliuojanti pavyzdžiu tiek praskydusiems Vakarams, tiek nuprotėjusiems Rytams.  
    
Ir visai gali būti, kad Oskaro Milašiaus vizija apie Atėnų demokratijos atgimimą kažkur Šiaurėje ims ir išsipildys.  


Telaimina mus visus Dievas.

                                                                                                                              Mindaugas Kubilius