2015/03/10

Misija - Lietuva: kaip tapti tvaria Lietuvos demokratija?

Ką šiandien reiškia būti lietuviu ir kaip toji savivoka pasikeis per artimiausius dešimtmečius? "Žinių radijo" studijoje šia tema svarsto ekonomistas Gitanas Nausėda, architektas Algirdas Kaušpėdas ir filosofas Mindaugas Kubilius. 

Algirdas Kaušpėdas: Visiškai katastrofiška mąstyti, kad mes dar turime labai daug laiko: kad visko dar bus, dar galima palaukti, dar truputį pailsėti. Tačiau būtent dabar yra laikas, kada mes turime sau pasakyti, kas mes esame. Ar dirbame tik tam, kad susitaupytume pinigų, išlėktume papoilsiauti, o po to vėl tarnautume vartojimui? Ar, priešingai, mes esame, kūrėjai, kurie visą laiką save provokuoja, skatina atsiskleisti? Čia ir yra didžiausias Lietuvos ateities klausimas, kur mes judėsime?
Gitanas Nausėda: Vargu ar įmanoma nuo viską unifikuojančios globalizacijos apsiginti kažkokiomis ekonominėmis, politinėmis, ar kitokiomis priemonėmis. Mes galime apsiginti, tik stiprindami savo tapatybę. Lietuva išliks, sustiprės ir taps dar įdomesnė kitų šalių žmonėms tiktai puoselėdama savo nacionalinę tapatybę ir kultūrą.
Mindaugas Kubilius: Teisingumas yra visos bendruomenės pamatinis principas. Tai viena iš klasikinių dorybių, gėrio teigimas. Aš negaliu gyventi komfortiškai, kol kitas yra skurdžius, nes nesijaučiu visavertis bendruomenės dalyvis. Ne tik dėl to, kad man nesaugu išleisti vaikus į gatvę arba išeiti ten pačiam, bet todėl kad mano tikroji gerovė išsipildo tada, kada aš išgyvenu bendrą laisvų žmonių būvį. Tada aš pats jaučiuosi vertesnis. Todėl mes nesame sotūs, nepakankamai laimingi tol, kol mūsų vertumas yra kompromituojamas valstybėje esančio skurdo.
Algirdas Kaušpėdas: Didžiausia kliūtis Lietuvai yra fragmentacija – tam tikra visuomenės atomizacija, kai mes norime užsidaryti nuo savo aplinkos. Mums reikia subalansuoti šitą privatumo troškimą su buvimu kartu su kitais, savo šeima, Lietuva. Mums reikia pajusti, kad mes visi esame susiję, esame sąmoninga asmenybių bendrija. Tai yra didžiausia siekiamybė, o didžiausias mūsų trūkumas yra šio tarpusavio integralumo stoka.
Gitanas Nausėda: Norime mes to ar nenorime, neišvengsime kalbos apie valstybės vaidmenį perskirstant socialinę gerovę taip, kad didžioji dalis žmonių gyventų taip, kaip jie užsidirba, bet tuo pačiu būtų galima padėti tiems, kuriems sekasi prasčiau. Kad jie nebūtų nurašyti visuomenės, atskirti į rezervatą, apie kurio gyvenimą kitai visuomenės daliai nesinori nieko žinoti. Valstybė privalo užtikrinti šitą integraciją, tai yra valstybės ekonominės ir socialinės politikos prievolė.
Gitanas Nausėda: Ar mes būsime tvirtesni? Ar mes geriau suvoksime save? Aš noriu tikėti, kad taip bus. Noriu, kad šeimos ir tautinės tapatybės klausimai liktų tokie patys aktualūs kaip yra šiandien. Technologiškai mes nueisime daug toliau nei mes šiandien įsivaizduojame, bet aš norėčiau, kad šie nepajudinami dalykai, pamatai ant kurių stovi lietuvių tauta, nejudėtų kartu su technologijomis, nebyrėtų, nesifragmentuotų. Tik tai padės Lietuvai išlikti šiame globalizuotame pasaulyje.
Algirdas Kaušpėdas: Mes galime kalbėti apie technologijas, mokslo proveržį, globalizacijos iššūkius, bet mes jų nesuvaldysime. Mes esame per maža tauta, kad darytume įtaką tokiems dalykams. Tačiau ar mes galime keisti patys save? Pasitelkdami tapatybės paieškas, savižinos, sąmoningumo, asmenybės darnos integralumo dalykus. Pats didžiausias iššūkis yra pasiruošti priimti tuos iššūkius, kad ne jie tave, o tu juos valdytum.
Visą laidos įrašą rasite čia