2014/10/09

Mindaugas Kubilius. Lyderystė yra įsigalinimo pastanga

Praeitoje esėje iškėlėme būtinybę pažinti žmogaus prigimtį. Lyderystės klausimas pirmiausiai sietinas su žmogaus prigimties galios ir jos teisingos sklaidos pažinimu. Jau išsiaiškinome, kad lyderystė turėtų būti tiesiog teisinga žmogaus prigimties sklaida. Žmogus iš prigimties siekia gėrio. O veiksniausias prigimtinio gėrio sklaidos būdas ir yra didžiausios žmogui vertės įkūnijimas – ne tik individui, bet ir bendruomenei.  Būtent tai mes ir turėtumėme vadinti “lyderyste”. Todėl ir keliame būtinybę pažinti giliausius žmogaus prigimties sąlygotumus, kurie, vienaip ar kitaip sąmoningai nukreipiami ar formuojami, nulemia vienokį ar kitokį vertės telkimo, arba lyderiavimo, būdą.


Taigi, toliau nuosekliai ir keliame klausimą apie giliausius prigimtinius vertės telkimo ar kūrimo sklaidą nulemiančius veiksnius. Šio klausimo VERTA nebijoti. Stokime į drąsią akistatą su šiuo klausimu ir savimi pačiu: ko žmogus BŪTINAI siekia – visada ir visur?

Atrodo, žmonės žino, ko jie siekia. Arba mano žiną. Visais atvejais žmogus pažįsta savo čia ir dabar jį ištikusį norą – savo būtinai čia ir dabar įgyvendintiną siekinį. Protingi žmonės susipažįsta su savo norais, juos pasveria ir numato jų tenkinimo veiksmus. Išmoningesni - susikuria planus, žiūrėk, net ir strategines sistemas. Nelygu išmoningųjų apetitų mastas. Vaikas gali norėti ledų ir įnirtingai saldumyną iš mamos išzysti; girtuoklėlis sukonstruos išmoningą buteliuko susiveikimo schemelę; pokerio žaidėjas – gudrią taktiką; verslininkas – verslo planą ir jo įgyvendinimo strategiją; valstybės veikėjas – galios kaupimo schemą; didelės valstybės veikėjas – pasaulinės įtakos strategiją.  

Mano paskaitų ar mokymų dalyviai, suprask, sąmoningai pažinimo siekiantys žmonės, irgi daugiau ar mažiau išsamiai ima ir papasakoja apie savų norų sistemas ir jų atsiradimo motyvus. Jie žino, kad tai, ko jie siekia jiems yra brangu. Tuo tarpu labiausiai pažinime pažengą galėtų net nusakyti, kodėl jų norai jiems yra brangūs.

Visgi išsižadėti brangiais tapusių norų retas žmogus ryžtasi. Juk įnoriai norom nenorom tampa asmenybę formuojančiais įpročiais. Ar gali žmogus lengvai imti ir perplėšti save, išsižadėti taip sunkiai sukurptos asmenybės? Tad ar verta klausti apie norų priežastis?! Ar verta žengti anapus norų diktato į proto sritį, kur visu rimtumu ir mąstymo galia klausiama apie puoselėjamų norų teisingumą, svarstoma apie jų reikalingumą, teisingumą. Ar verta rizikuoti ir imti abejoti? Ne tik įnorių tikslingumu, bet ir savo gyvenimo prasme,  asmenybės pamatiniais principais, pagaliau, teisingumu.
  
Išeiti iš įnorių apspręsto „žinojimo“ komforto zonos, sutikime, yra iš tiesų baugu. Baugu išeiti iš savo “pilnatviškų” patirčių pažinimo zonos. Nes juk anapus riboto pažinimo slypi bauginanti nežinia.

Galbūt anapus sužinosiu, kad brangios “pilnatviškos” būsenas yra ne tokios pilnatviškos ir nebūtinai vertingos.  Ir tai, kas iki šiol įsivaizduojamai tvirta ir tvaru tėra trapu ir laikina. O suabejoti tuo, kas yra brangu ir būtina reiškia prarasti gyvenimo pamatą. Ar tikrai verta rizikuoti sunkiai įgytu komfortu? Melas gali būti saldus. Smagu, kai saldu. Ar yra kitoks „prasmingas“ gyvenimo tikslas? Tad kam ta karti Tiesa?  

Maloniai traukiasi cigaretė, kuri, akimirksnis, tampa nieko neverta nuorūka. Smagiai geriasi vynas, kuris su kitu skaniai suvartotu maistu - akimirksnis! - ir tampa išmatomis. Ir visas smagiai visą gyvenimą vartojęs mano kūnas neišvengiamai nyksta ir taps, galbūt, garbingai palaidota pūvančia ir kirmėlių vartojama atmata. ... ar ne šlykštu?  

Štai tokį  nyksmo siaubą (kai imi ir sąžiningai pagalvoji) čia pat užgožia komfortą įgalinanti visagalė mantra: „viskas yra gerai ir bus gerai“. Ir čia pats seka galingas “pilnatviškų” vartojimų seką įgalinantis veikimas. Dar ir dar viena cigaretė; dar ir dar viena vyno taurė; vis nauji ir nauji pasiplepėjimai apie grožio salonus, gražias moteris, naujus svaigius iššūkius ir naujas mašinas, ir visus kitus vartotinus žaisliukus ar psichinių saviapgaulių receptus. Visa, ką šiame būvyje, kurį vadiname “gyvenimu”, darome yra bėgimas nuo stygiaus ir nyksmo patirties.    

Deje, viskas šioje žemėje yra trapu ir laikina. Ir, svarbiausia, žmogaus gyvenimas - taip pat. Tiesa visgi yra ir ji yra karti.

Protingai savistabai drįsę ir nežinojimo baimės nepabūgę įsivardina tai, kas žmogui yra iš TIESŲ svarbu: žmogus bijo sunykti ir išnykti; žmogui būtina BŪTI ir būti kuo PILNATVIŠKIAU. Baimė NE-būti ir siekis BŪTI nulemia visą žmogaus šioje žemėje būvį. Visa žmogaus elgesio paskatų įvairovė iš esmės yra nulemta šių dviejų sieloje priešgyniaujančių polių.

 BŪTI ar NEBŪTI?  Štai kur yra KLAUSIMAS!  

Tai - vienintelis prasmingas žmogaus problemą (kuria kiekvieną akimirka, kiekvienu oro kvapsniu kvepiame) įvardijantis klausimas. Akistatoje su savimi žmogus neišvengiamai prisipažįsta, kad BŪTINAI siekia BŪTI – visada ir visur. Pagaliau tai, ką vadiname „lyderyste“ yra šio pamatinio siekio BŪTI sprendimo būdas, ar it meniu malonioje literatūroje patiekiami „būdai“.

Svarstymų fone „apie lyderystę“ neįprasta klausti apie pačią žmogiško būvio prasmę. Įprasti „lyderystės“ skaitalai – tiek moksliniai, tiek ir populiarūs – išimtinai siejasi su savęs ar kitų įgalinimo pastanga. Lyderystė yra lyg įgalumo pažadas, žadinantis tik „šviesias“ svajones. Tačiau be įsiklausymo į pačią žmogaus prigimtį, t.y. be būtiško mąstymo pastangos (taigi, svarstymo filosofinio svarstymo lygmeniu) „lyderystės“ receptai tėra trumpalaikiai niekalai, nes nesprendžia esminės žmogaus prigimties (t.y. nebūties) problemos ir neatliepia prigimties lūkesčio – būti amžinai ir pilnatviškai.

Ir visgi gausi literatūra apie įsigalinimo (t.y. „lyderystės“) būdus gausiai ir akivaizdžiai atskleidžia, kad žmogui būdinga gydyti prigimtinę neįgalumo ligą, kuri, savo ruožtu, atsiremia į nyksmo, arba būties trūkumo, problemą.

Būdinga ir tai, kadgalios patirtys leidžia lengviau įtikėti į savo BŪTINUMĄ. Kuo daugiau išgyvenu savo galią, tuo labiau išjaučiu būties „pilnatviškumą“. Pilnatviškai būdamas mažų mažiausiai nejaučiu nebūties grėsmės. Tuo tarpu galios didėjimas (suprask, ir pinigų kiekio) atveria kitonišką santykį su mažiau galios turinčia aplinka.  

Girtas žmogus ima siausti, kad kitų žeminimo sąskaita padidintų savo būtinumo ir būtiškumo jausmą. Žmonos pažemintas dėstytojėlis engia studentus, o jei jų neturi  „atsigriebia“ant naminio gyvulėlio, ar prisigeria ir pasijaučia reiškimingu išminčiumi taurelės brolijos tarpe. Vaikystėje žeminti žmogeliai sukuria imperijas, nes stygiaus problema apsprendžia jų savimonę kaip BŪTINAS akstinas be ribų kaupti galią.  Dabartinis Rusijos tironas yra kaip tik tokio atvejo pavyzdys su neišvengiamai artėjančia liūdna tokio kaupimo būdo baigtimi.  

Žmogus yra ribota būtybė. Ir besaikis galios kaupimas visada baigiasi liūdna pabaiga. Neribotas kaupimas, ypač, kitų gerovės ir žeminimo sąskaita visada turi ribas. Jas nubrėžia pats žmogaus prigimties sąlygotumas.

Gailą kaupiantis diktatorius negali paneigti žmonių būties ir galios prigimtinio kaupimo poreikio (nebent pavaldiniai tapo visiški psichiniai ligoniai ir nereaguoja į tikrovę adekvačiai). Tačiau jis gali tapti jų kaupimo lūkesčių išsipildymo garantu ir psichinio įsigalinimo veiksniu. Rusijoje gyvenančiai daugiatautei bendruomenei.V.Putinas ir tapo tokiu veiksniu. Simbolinis – diktatoriumi pasitikėti masinantis - diktatūros kapitalas (t.y. diktatūros ideologija) buvo pagrįstas materialios gerovės augimu. Tokiu būdu simbolis tampa labai tikrovišku „tautos“ įgalinimo veiksniu. Ilgainiui propoganda įsteigia ir įinirtingai puoselėja lyderio dievinimo maniją.

Visgi būdinga ir tai, kad tirono resursai auginti savo ir „tautos“ įgalumą nyksta sulig žmogaus laisvės kaip pamatinio žmogaus saivraiškos ir, todėl, ūkio plėtros veiksnio sunaikinimu. O jei nyksta pajamos ir iš kitų diktatūros monopolizuotų pragyvenimo šaltinių, tai jai eina ateina neišvengiamas galas.

Rusijos diktatūros atveju: V.Putinas kaip materialaus kaupimo įgalintojas nebegali palaikyti ir „Putino“ kaip dvasinės „rusų pasaulio“ tapatybės įgalintojo funkcijos. Vargšas Vova jau žlunga akyse tų, kurie bent kiek turi supratimo apie tikrovę palaikantį būtišką tvarumą. Neišvengiamai žlugs greitai ir tų, kurie neturi jokio supratimo.      

Kiekvienai svajonė yra tikroviška tiek, kiek ji atitinka tikrovės sklaidos potenciją. Ir kiekvienai nesaikingai ir prigimties sklaidai netapačiai svajonei tikrovė negailestingai nukerta galvą.

„Būti“ pirmiausiai reiškia gyventi tikrovėje ir sulig tikrovišku prigimties apspręstumu. Galią galima įsisvajoti. Tačiau galia ateina tik iš prigimčiai tapataus įsibūtinimo. Ir niekada žmogus netampa galios šaltiniu. Nes ne žmogus tikrovę ir save įgalino būti.

Būtiškasis lyderis nesuklumpa ties savitikslio įsigalinimo pagunda. Būties trūkumo problemą jis sprendžia prigimties siūloma savikūra. Tik iš tokio Būdo asmenybių verta imti įkvepiantį pavyzdį.