2014/09/12

Mindaugas Kubilius. Lyderystė yra pilnatvės paieška

Apie lyderystę kalbėti tik kaip įtakos galių didinimo įrankį ar sėkmingo vadovavimo schemą būtų lėkšta. Lyderiavimo paskata glūdi giliai žmogaus prigimtyje. Tai - viltis tapti vertingu žmogumi. Vertės nešėju sau ir kitiems.

Kyla neišvengiami klausimai. Kas yra žmogaus vertė? Kaip ji išauginama? Koks yra jos tvarumo laipsnis? Šie klausimai taiko ne į lengvai „sukramtomų“ lyderystės receptų lygmenį. Šiuos ir kitus pamatinius klausimus šimtmečiais svarsto klasikinės filosofijos tradicija.  Be gilesnio žvilgnsio į žmogaus prigimtį, be siekio „pažinti save“, be būtino suklusimo ties prigimties tiesa lyderystė gali tapti labiausiai masinančio (suprask, populiaraus) galios siekio tenkinimo įrankiu.

Mąstyti ir drąsiai žvelgti į savo prigimties gelmę nėra lengvas uždavinys. Žmogaus elgsenos stebėsena ir empiriniais tyrimų duomeninimis besiremiantis mokslas toli gražu prie pamatinių klausimų žmogaus prigimties slėpinių taip ir nepriartėjo, o ir „prigimties“ sąvokos iš viso nepažįsta. Tad ir  mokslo trupiniais besiremiačios šiuolaikinės lyderystės teorijos toli gražu neišpildo pamatinių žmogaus lūkesčių. 
 
Kodėl žmogus būtinai nori būti ir būti pilnatviškai? Vardan ko Lietuvos Trys milijonai yra taip apsėsti pergalės poreikio? Kodėl pralaimėjimo kartėlis yra toks atgrasus? Kodėl pasaulio  žmones įtikina „Coca- cola“ reklamų siūlomas pasitenkinimas? Kodėl yra dievinamas „Apple“ prekės ženklas? Kodėl pinigų ir valdžios siekis, lytinis pasitenkinimas yra bene svarbiausi žmogaus poreikiai, iššaukinatys pačius stipriausius jausmus?

Be prigimties slėpinio atskleidimo, atsakymai į šiuos ir panašius žmogaus būties klausimus ir lieka po uždangos skraiste. Tuo tarpu šioje esė apie lyderystę serijoje - klasikinės filosofijos (o kartu ir psichologijos) požiūriu - mes ir bandome prigimties slėpinio uždangą kiek praskleisti.

Klasikinis atsakymas į visus žmones labiausiai kankinančius klausimus yra vienas: žmogaus prigimtis būtinai siekia pilnatvės, ir mes nuolat kenčiame dėl jos trūkumo. Laimė yra galima, jei ji yra pilnatviška. Tad ir pabandykime suprasti: kas yra žmogaus pilnatvė?

VI a. Romos filosofoas Boecijus mums siūlo štai tokį žmogaus pilnatvės ir laimės įvykio supratimą: „Visų gėrių turėjimas kartu ir tobulai“ (Omnium bonorum tota simul et perfecta possessio). Atrodo, kad nieko naujo. Ar gi sena filosofinė tiesa nenusako taikliai kasdien savyje ar kituose atrandamą godumą,kai iš pasąmonės išlenda siekinys: viskas ir iš karto!  

 Žmogus nuolat ieško vertės. Kasdienybėje tai pasireiškia nepaliaujamu pasitenkinimo siekimu. Mes nepaliaujame trokšti, kad VISKAS mus patenkintų. Šis „VISKAS“ yra tam tikra ir kiekvienam individui savaip siekiama gerovės būsena, individualus pilnatvės vaizdinys, tam tikra „komforto zona“.

Ir visgi akivaizdu, kad žmogaus negali turėti visų gėrybių vienu metu. Todėl jis visada gyvena pilnatvės įvykio viltimi. Mes esame įnirtingai jos siekiame. Dabarties akimirka tik maitina gerovės išsipildymo viltį tolimoje ar netolimoje atietyje. Mes niekada nesame patenkinti dabartyje pasiekta gerovės visuma. Juk net ir sąlyginai viskuo aprūpintas ir patenkintas pensininkas eina kasdien žaisti šachamtais, kad vėl ir vėl laimėtų. O laimėti verta dėl pergalės džiaugsmo - dėl pilnatviškesnio būvio, kurį įteigia savos galios patirtis.

Tačiau tūlas išminčius pamokys: parduok „Ferari“, išsižadėk žemiškų aistrų, gyvenk dabarties akimirka ir patirsi pilnatvę. Tačiau tik uždarius „Ferari“ dureles pilnatvė neužplūsta. O ir materialinių gėrybių išsižadėjimas yra tik kelio į aukštą dvasinių aukštumų kalną pradžia. Visagalė pilnatvės viltis niekada neapleidžia. Net ir visiško išsižadėjimo būsenoje. Net ir mirties akimirką. Net ir persisotinimo būsenoje. Nėra tokios „komforto zonos“, kurios nesugriautų dar didesnio komforto viltis.

Klasikinei filosofinei įžvalgai antrina ir dangiškoji išmintis. Kristus byloja, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Įst 8, 3; Lk 4, 4). Duona suteikia kūnišką sotumą, sąlytis su Dievu – dvasinį. Bet ką reiškia „sąlytis su Dievu“? Jeigu ir Dievas maitina žmogų dvasine „kasdienine duona“, koks tad yra Dievo žmogui dovanojamo dvasinio maisto saikas? Kitaip tariant, kokiu saiku Dievas seikėja žmogui sotumą? Teologija mums išaiškina, kad Dievo prigimtis ir jo  dovanojamos žmogui dvasinės malonės, vadinasi, ir pilnatvės saikas neturi ribų. Nes žmogus yra sukurtas pagal neriboto Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1,26). Vadinasi, iš prigimtimi žmogus negali nesiekti jam taip savos ir kartu brangios neaprėpiamos pilnatvės.   

Pasidalinsiu praėjusios vasaros patirtimi. Mielą užsiėmimą derinau su tingiu poilsiu Prancūzijos rivjeros pliaže. Su žmona keliaudavome į tolimiausią nusidriekusios smėlėtos juostos pliažo kampą. Pirmosiosmis dienomis smalsumą masino priešas pliažą tvarkingai išsirikiavusių prabangių jachtų armada. Mat dalis Saint-Tropez uoste ar įlankoje prisišvartavusių jachtų kasdien išpaukia pasižmonėt ten, kur nugula žymiajame kurorte apsigyvenusių poilsiautojų minia. Neįmanoma nesigrožėti jachtų grožiu ir brangumu. Tačiau pirmiems įspūdžiams nublankus ir jau įpratus kiekvieną dieną jas čia atrasti, galvoje ima kvirbėti įvairios mintys. Ar čia koks jachtų „pliažas“? Kodėl jos suplaukia būtent čia, o ne kitur? Juk aplinkui tiek gražių kitų įlankų ir pliažų!  

Ir kažkurią dieną suvokiau esąs kažkokio „jachtų pliažo“ spektaklio dalyvis. Pasirodo, nuo kranto į jachtas žiopsantys žmonės  atlieka svarbią jachtų grožio ir brangumo vertintojų funkciją. Ir tai yra dalis poilsio Saint -Tropez išskirtinio komforto! Jachtų savininkai dienomis čia tvarkingai išsirikiuoja tam, kad mažiau, bet visgi pasiturintys spoksotojai vertintų ir trokštų jų pasiektos pilnatvės lygio. Vakare gi prabangiausios iš jų vėl išsirikiuoja Saint-Tropez krantinėje, ir tie patys pliažo statistai sliūkina išilgai krantine, stebėdami jachtose puotaujančius savininkus, ir toliau - kaip ir dienos metu - matinasi trokštamos pilnatvės svaja.

Čia vyksta mainai: vertintojas matina savo pilnatvės lūkestį brangaus turto artumu; tuo tarpu brangaus turto savininkas siekia savo turto įvertinimo. Tačiau abu siekia vieno ir to paties tikslo – kuo pilnatviškesnių patirčių. Ir abu - tiek turėtojas, tiek stebėtojas - abu yra tos pačios pilnatvei godžios žmogaus prigimties įkaitai.  
     
Lyderystė irgi yra lyg trokštama prabangos prekė. Lyderis yra branginamas tiek, kiek jo gerovės pažadas atliepia konkretaus sekėjo pilnatvės svajonę. Kuo labiau lyderis yra siejamas su trokštamu pilnatvės idealu, tuo labiau pasekėjo jis yra branginamas.  

Jeigu žmogus suvokia savo prigimties šauksmą ir sąmoningai jį formuoja, jis turi du kelius: vieną – dorybės, kitą - puikybės. Dorybė yra Dievo sukurtos prigimties ugdymas ir gerosios kūrybingos valios išlaisvinimas savo ir kitų labui. Dorybingasis lyderis tampa kuriančiuoju autoritetu. Tuo tarpu savanaudis prisistato esąs pilnatvės ikona ar net šaltinis, bet kokiu atveju - žmonių pilnatvės lūkesčio išsipildymo garantas. Tokiu būdu puikuolis siekia pajungti žmonių valią ir protą, kad sukauptų kuo daugiau galios. Pavyzdžių yra pilna prekinių ženklų ar politinių ideologijų rinkos: nuo „Coca- cola“ kalėdinės laimės pažado ir pop žvaigždžių itin branginamų sėdmenų iki Hitlerio grynaveislių arijų ar Putino rusų pasaulių.  

Žinia, iškreiptas ir prigimties tiesai neadekvatus pilnatvės pažadas yra netvarus. Iliuzija anksčiau ar vėliau sužlunga ir sužlugdo. Žmogaus prigimčiai tapačios pilnatvės paieška yra neatsiejama nuo tiesoieškos ir nuodugnaus savęs pažinimo. Tik šiame ieškojime ima pildytis tvarios pilnatvės viltis, iškyla tvarius santykius tveriantys, kitus ugdantys ir prigimties gėrio kūrybai masinantys autoritetai.


                                                                                                      Mindaugas Kubilius