2014/03/11

Magiška laisvės galia: nuo Lietuvos iki Ukrainos

Mindaugo Kubiliaus straipsnis Kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo proga. 

Jaukiame Vilniaus kampelyje, mano mėgstamoje kavinėje dirba gerą maistą gaminantis rusas. Gimęs ir augęs Lietuvoje, jis puikiai kalba lietuviškai. Ir visgi jis labai myli Rusijos prezidentą V.V. Putiną. Prieš porą dienų toje kavinėje dirbančių padavėjų klausiau: ar ir dabar, Krymo krizės metu, jų kolega vis dar garbsto tą godų tipą? 

Jie man paliudijo, kad šiuo klausimu tarp jų nuolat vyksta gan aršios diskusijos. Prisimenu ir mudviejų pokalbį apie Putino poveikį Rusijos istorijai. Jis mane įtikinėjo, kad Putinas išgelbėjo Rusiją nuo oligarchų ir baisaus išgrobstymo. 

Suprantu, kad už šių žodžių slepiasi jo kaip ruso meilė savo Tėvynei, kuri dėka minėto galingo žmogaus po Sovietų imperijos žlugimo vėl atrado savo tautinio pasididžiavimo šaltinį. Ir štai dabar jis gali didžiuotis savo Tėvyne. Ar mes turėtume smerkti šio ruso nacionalinius jausmus? Matyt, kad ne. Nes esame laisvos Respublikos piliečiai ir gerbiame kitonišką nuomonę. Tik kyla klausimas, ar jis - gimęs ir augęs Lietuvoje - iš tiesų pažįsta tą naująją istorinę “Putino Rusiją”? Šis virėjas tetrokšta didžiuotis savo nacionaline tapatybe, kurią Putinas didžiadvasiškai jam pristato visais įmanomais televiziniais ir kitais kanalais. Jam kaip ir daugeliui rusų ‘galingos didžiavalstybės’ jusmas matyt yra svarbiausias psichinės gerovės elementas. 

Juk ką turi Rusija be savo nacionalinės tapatybės? Tai – labai rimtas klausimas, kurį puikiai nusako Veidaknygėje šiomis dienomis plaukiojantis anekdotas: “Rusija daro (proizvodit) didžiavalstybės įspūdį, daugiau ji nieko nedaro (t.y. negamina - proizvodit)”. Iš tiesų, Rusijos produkcija – tiek ūkinė, tiek kultūrinė – pasaulio nebestebina. Rusija tėra ypatinga tik savo beprotiškos ambicija - būti kažkokio keisto ir didžio eurazinio darinio telkėja. Štai ji agresyviai ir eksportuoja į pasaulį savo nelygstamą imperinę didybę.   

Iš tiesų stebina dabar iš Rusijos skleidžiamas propagandinio melo mastas. Tarptautinės sutartys, faktai? Pamirškite. Tai – naiviems vakariečiams. Rusijos gi tikrovė ir kurpiamų ‘faktinių’ tiesų pagrindas yra jos konstruojama didžiavalstybinė tapatybė. Tik per įsigalinimo joje prizmėje Rusija atpažįsta save ir stebi aplink ją keistai zujantį pasaulį.

Putino konstruojamos didžiavalstybės galios iliuzija tapo patiklių Rusijos gyventojų  savivertės ir ‘laisvės’ pamatu. Mat laisvė įvyksta kaip galimybė tvirtintis savivertėje. O šią savivertę galinga propogandine mašina palaiko Didysis kiekvieno ruso Brolis – V.V. Putinas. Tik kur čia yra laisvė tikrąja žmogiškąja prasme?  Laisvė yra siekis visavertiškos prigimties sklaidos. Tokių žmonių savivalda yra demokratija. Deje, Didžiojo Brolio valdose laisvei bendražmogiškąja ir demokratijai graikiškąja prasme vietos jau nebeliko. 

Mūsų Nepriklauysomybės šventės proga paklauskime savęs: ar tas mano minėtas rusas eitų ginti Lietuvą nuo Rusijos agresijos? Ieškodamas atsakymo, pasiremčiausi savo bičiulio ukrainietiška patirtimi. Jau kuris laikas jis važinėja į Odesą ir dalyvauja pilietiškumo ugdymo projekte. Projekto dalyviai yra išskirtinai rusakalbiai su stipria rusofiliška savimone. Netikėtai jam pačiam po Rusijos invazijos į Krymą jį pasiekė šio projekto dalyvių laiškas, kuriame jie pareiškė esą ukrainiečiai ir smerkia Rusijos invaziją į Ukrainą.  

Kodėl įvyko toks staigus savimonės posūkis? Didžiavalstybinės agresijos akivaizdoje tie jauni žmonės padarė tapatybinį sprendimą: Putino tapatybės eksportas neatliepia jų rusiškosios savasties. Jie nenori būti tokios Rusijos piliečiais. Jie nori būti iš principo – laisvi piliečiai. Todėl jie drąsiai renkasi tos šalies, pilietybę, kurioje jie gali būti ne šiaip rusakalbiai, bet laisvi rusakalbiai pliečiai, t.y. laisvai savo nacionalinę tapatybę puoselėjantys žmonės. Šių jaunų rusų laisvės patirtis yra įsišaknijusi ne ideologų kurpiamoje nacijos tapatybėje, bet papraščiausiai - jų žmogiškume. Tai - dvi skirtingos žmogaus gėrio sampratos ir dvi skirtingos laisvės.

Todėl ir manau, kad grėsmės Lietuvai atveju bičiulis rusas padarytų panašų sprendimą kaip ir šie ukrainiečiai. Nes jam tektų rinktis tarp dviejų laisvių: nacionalinės ideologijos sukurptos ir bendražmogiškosios. Būtent pastaroji jam leidžia ginčytis su kitais piliečiais apie didžiarusiško Putino vertę ar nevertę. Jo nuomonę ir jį patį laisvi piliečiai gerbia. Tuo tarpu galingoji nūdienos Maskvos Rusia pagarbą žmogui bei iš jos kylančią laisvę naikina iš pincipo. Žmogus gi instinktyviai renkasi tai, kas jam yra žmogiškiausia. Ir jeigu žmogus nėra nužmogintas kokio nors Didžiojo Brolio ir jo nebijo, tuomet jis rinksis ne kito primetamą ideologiją, bet žmoguje slypinčią prigimtinę laisvę.

Laisvės patirtis Lietuvos piliečių, ypač, jaunų piliečių tarpe jau tapo jų žmogiškos sklaidos pamatu. Ir jokia “minkštoji” Rusijos galia su televizinių kanalų kohorta dvidešimt keturių Nepriklausomybės metų sutelktos laisvės patirties nepermuš. Magiškasis pokytis Lietuvoje jau įvyko. Su tuo ir sveikinu visus lietuvius, o jų tarpe ir rusakalbius lietuvius, su mūsų Laisvės švente!   

Mūsų šventė liudija viltingą žinojimą ir Ukrainai. Čia pokytis irgi jau įvyko: Nepriklausomybės aikštėje laisvė buvo nupirkta ukrainiečių krauju. Taigi ir Ukrainai nėra kelio atgal į vergiją. Ar ne todėl taip niršta Didysis Brolis?