2013/01/15

Robertas Dargis. Nebijokime būti savo valstybę mylinčiais aristokratais

Lietuvos pramonininkų prezidento Roberto Dargio kalba sakyta „Verslo Forumo“ renginyje.
Pirmasis klausimas, kuris turėtų dominuoti šiandienos Lietuvos politikos dienotvarkėje yra ekonomika. Šio klausimo sprendimas turės didžiausias pasekmes Lietuvos piliečių gerovei. 

Ar turės žmonės darbą? Ar gaus atlyginimą? Kokie bus mokesčiai? Ar piliečiai gaus tinkamą sveikatos priežiūrą, o jų vaikai - tinkamą išsilavinimą? 

Visi šitie klausimai priklauso tik nuo mūsų ekonomikos sveikatos būklės. Valstybės konkurencingumas turi tapti pagrindiniu vektoriumi tiek valdantiesiems, tiek Lietuvos verslui. Valdžia darbo vietų nekuria. Visi tą puikiai žinome. Pagrindinis dalykas, ką valdžia gali padaryti – sudaryti sąlygas darbo vietoms atsirasti, t.y. padėti veikliems ir kūrybingiems žmonėms jas kurti. Šie žmonės ir yra tikrasis Lietuvos sėkmės ir augimo garantas. 

Lietuvos pramonininkų konfederacija yra aktyvi verslo bendruomenė. Ji stebi grėsmes valstybei bei siūlo sprendimus, kurie prisidėtų prie Lietuvos ekonomikos augimo. Rengdami šiuos pasiūlymus, LPK surengė keliolika susitikimų su šakinėmis asociacijomis bei didžiausiomis įmonėmis.  Visi tie pasiūlymai, kuriuos jūs radot šiandien ant savo kėdžių, tai ir yra verslo bendruomenės matymas, ką valstybė turėtų neatidėliotinai daryti, kad ekonomika imtų augti, ir kad stabiliai augtų. Šie pasiūlymai nėra šiandieninių politinių partijų programų kritika. Tai yra verslo bendruomenės matymas, būtent, siūlymas, kokiais žingsniais turėtume žengti. 

Ir aš trumpai kalbėsiu, nevardydamas visų pasiūlymų, į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį:

Verslo aplinka. Visų pirma, pramonininkai nori matyti stabilią, nekaitaliojamą mokestinę aplinką, kuri lemtų ilgalaikį investicijų atėjimą į Lietuvos ūkį. Mokestinė sistema turi būti paprasta bei patogi visiems mokantiems. Šios tiesos yra visiems aiškios. 

Viešo sektoriaus veikla. Ekonomikos ir konkurencingumo augimas Lietuvoje turi tapti svarbiausiu valstybės politiniu prioritetu. Gera idėja yra nuolat veikianti (ne taip gerai kaip norėtųsi) Saulėlydžio ir Saulėtekio komisija. Ši komisija turi būti veikianti komisija, o jos sprendimai prioriteto tvarka turėtų nugulti į reikalingus įstatyminius ir poįstatyminius dokumentus. Kita gera idėja - valstybės turto valdymas. Valstybės turtas turi būti valdomas efektyviai pagal geriausius turto valdymo standartus. Šį klausimą privalu spręsti toliau. Ir, be abejonės, ne kartą jau girdėtą ir deklaruotą tiesa: visi valstybiniai projektai turi būti įvertinti „kaštų ir naudos“ analizės pagrindu. Lygia greta, viešajame administravime turi būti išplėstas e-paslaugų naudojimas. 

Užsienio politika. Trumpai apie principinius dalykus. Viena svarbiausių valstybės plėtros krypčių turėtų tapti ekonominio Lietuvos intereso atstovavimas užsienyje. Šiandien stebime pernelyg didelę takoskyrą tarp valstybės ekonominių reikalų ir verslo reikalų užsienyje. Ekonominė politika yra iš esmės valstybės stuburas, ir nuo jo priklauso kita politika. Kodėl šiandien tiek daug diskutuojama apie Vokietijos politiką? Žinia, tik dėl to, kad Vokietija turi tvirtą ekonominį stuburą, tvirtą pramonę, patikimą pramoninės produkcijos eksportą. Tik dėl to šiandien Vokietija diktuoja Europos Sąjungos sprendimus ir išėjimo kryptis iš problemų. Laikas suformuoti aiškias valstybines strategijas pagrindinių ekonominių plėtros krypčių bei ekonominių interesų užsienyje vektorių įgyvendinimui. 

Vienas jų - rytų kaimynų vektorius. Mes turime aiškiai pasakyt, kad Rusija mums yra svarbi kaip mūsų prekių realizavimo ir kaip žaliavų rinka. Reikia pagaliau nustoti ištisai gyventi praeities žaizdomis. Praeities žaizdų pagrindu negalime vykdyt ateities politikos. Šiaurės ir artimiausių kaimynai, visų pirma, Lenkija, Latvija ir, be abejonės, Vokietija mums irgi yra reikalingi kaimynai. Mum reikalingos vokiškos technologijos, mums reikalinga Skandinaviškos investicijos, jų žinojimas, jų įmonių, sakykim, gamybinių padalinių perkėlimas į Lietuvą. Ir be abejonės, naujos šalys – Kinija ir besivystanti Azija. 

Švietimas ir mokslas. Visų pirma, reikėtų įvertinti visą profiliavimo sistemos naudą ir pasekmes. Ar tikrai gerai, kad šiandien dešimtokai apsprendžia mūsų universitetų programas ir Lietuvos ekonomikos vystimosi kryptis? Jie, darydami profilio pasirinkimą jau dešimtoje klasėje iš esmės renkasi, kaip lengviau mokintis, ir todėl nebepalieka galimybių ekonomiką plėtoti taip, kaip reikėtų valstybei. Pažiūrėkime: vien tik į technines specialybes stojančiųjų skaičius šiandien sumažėjo nuo 5000 iki 2500 žmonių. Tai yra per pusę. Kalbame apie proveržį aukštosiose technologijose ir IT paslaugose, o laikančiųjų fizikos egzaminus vaikų tebuvo 3000! Informacinių technologijų valstybinį egzaminą laikė tik 1800 vaikų, ir tai jau yra mūsų profiliavimo pasekmės. 

Aš manau, kad vaikų orientavimą jau mokykloje reikėtų pradėti pagal valstybės vystymosi kryptis.

Diskutuojant LPK formate kilo idėja, kad galėtume patys padaryti nemažai namų darbų - savo šakinių organizacijų poreikius susisisteminti 10 -15 metų perspektyvoje. Šie poreikiai galėtų tapti universitetams naujų studijų programų vektoriai. O jų absolventai galėtų realiai ateit į įmones ir čia dirbti, o ne emigruoti.  Taigi, reikalingos studijų programos, kurios išskirtinis elementas būtų praktikos įmonėse. Tokiu būdų mūsų vaikai pasirengtų dirbti tose verslo šakose, kurios turi plėtros Lietuvoje perspektyvą. Svarbu ir būsimą Europos Sąjungos paramą susieti su mokslo ir verslo bendradarbiavimu. Antraip, vėl pristatysime krūvą tuštėti pasmerktų pastatų. 

Esame viena mažiausiai į tyrimus investuojanti valstybė. Paskatų sistema, pasiekianti verslo ir mokslo darbo kartu vaisius, būtų gera idėja. Vakarų Europa jau seniai suprato, kad be tamprios verslo ir mokslo bei valdžios sąjungos išlikti augančioj konkurencijoje sąlygų nėra. Ir čia noriu prisiminti labai gerą pavyzdį, kurį visai neseniai švedai pristatė Kanuose vykusioje nekilnojamojo turto parodoje. Reikia suprasti, kokiu lygmeniu esame atsilikę. Stokholme vystomas didžiulis naujas - projektas 330 000 kv. m. dydžio ligoninė (vadinasi „Karolinska“), kuri yra bendras trijų universitetų, apskrities ir vienos Stokholmo ligoninių projektas. Ši ligoninė, o kartu ir mokslo centras kurs naujos kartos produktus - vaistus, gydymo technologijas ir t.t. Iš esmės, yra daromas didelis žingsnis į priekį. Besivystančių šalių medikai važiuos mokintis ir patirties įgyti į Švediją. Valstybei tai bus didžiulė pridedamoji vertė. Aš įsivaizduoju, kad tik tokiais projektų pagrindu galime susikurti ateitį. 

Progresiniai mokesčiai. Be abejonės, pasisakome prieš progresinį apmokestinimą. Progresinis darbo apmokestinimas, paskaičiavome, palies apie 17 procentų dirbančiųjų. Jų apmokestinimas didelių papildomų pajamų nesukurs. Kokia iš tokio apmokestinimo nauda ir tikslas? Progresinis mokestis būtų nuobauda už norėjimą būti profesionalesniu, kūrybingesniu. 

Darbo rinka. Liberalesni darbo įstatymai reikalingi ne jau sėkmingai dirbantiems, o tiems, kurie nori pradėti verslą, išbandyt savo idėjas. Iš esmės, visada yra 50 procentų tikimybė, kad tau nepavyks. O užbaigti verslą, jeigu tau nepavyko, pas mus yra tikrai be galo sudėtinga ir sunku. Prioritetu turi tapti ir savęs įdarbinimas. Pagal šį rodiklį esame keturis kartus atsilikę nuo Europos Sąjungos vidurkio. 

Transportas ir logistika turbūt yra vienas iš svarbiausių valstybės prioritetų. Du trečdaliai krovinių ateina iš kaimynų. Reikalinga pastoviai atnaujinti ir užtikrinti nepertraukiamus infrastruktūros funkcionavimą: automobilių kelių, geležinkelių, logistikos centrų. Klaipėdos uostas yra ne uždaroje erdvėje. Aplink didžiulė konkurencinė aplinka. Jūs puikiai žinot, kad ir mūsų didžioji kaimynė taip pat plečia savo uostų galimybes, ir gali būti, kad dėl krovinių reikės konkuruoti dar labiau. Tam reikalinga, vėl gi, išmani mūsų valstybės politika, reikalinga paruošti infrastruktūrą, kad krovinių srautai nesustodami keliautų pas mus. 

Energetika. Aišku, energetika, turbūt, labiausiai visus paliečiantis dalykas, nes pramonė ir verslas yra pagrindiniai energijos šaltinių vartotojai. Produkto gamybai suvartojamų išteklių kaina sudaro ne tik nemažą gaminio savikainos dalį, bet tuo pačiu lemia ir mūsų konkurencingumą rinkoje. Įmonės, siekdamos išsilaikyt privalo gaminti konkurencingą produkciją ir tenkinti vartotojų poreikius, siekia naudoti energijos išteklius ekonomiškai pagrįstomis kainomis. 

Seime patvirtintoje energetikos strategijoje nustatyti labai ambicingi tikslai: Visagino atominė elektrinė, susijungimas su Europiniais tinklais, šilumos sistemų modernizavimas, dujų terminalas, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra ir energijos vartojimo tęstinumas. Šių tikslų įgyvendinimas per aštuonis metus, mūsų manymu, yra per didžiulė ambicija. Bijau, kad šitas kąsnis įstrigs. Pagrindinis tikslas - nepriklausomybė ir konkurencija energetikoje. Turbūt, svarbiausia diskusijų tema: kokia kaina tai pasieksime? Ir teigti, kad racionaliausi sprendimai pasirinkti – nebeišeina. 

Manau, svarbiausias valstybės rūpestis turi būt rūpestis vartotoju. Pagal Europos Sąjungos apibrėžimą, jeigu žmonių energetinės išlaidos išlaidų krepšelyje siekia daugiau kaip 10 procentų – jūs esate energetinis skurdžius. Tai pagal šitą rodiklį Lietuva, turbūt, beveik visa pakliūna į energinio skurdžiaus sąvoką, turint omenyje, kad šiandien daugelis mūsų energines išlaidas skaičiuoja virš 30 procentų savo išlaidų krepšelio. Įvertinus valstybės finansus, jų galimybes, ekonominio vystymosi perspektyvą, reikalingas strateginių prioritetų sąrašas energetikos plotmėje. Jeigu jau vystome biokurą ir investuojame Europos Sąjungos pinigus į šilumos ūkio modernizavimą, tai, gali būti, kad dujų poreikiai mažės. O jei mažės, turėdami dujų terminalą pirksime per jį mažiau, kas tada padengs dislokacijos kaštus? Aš manau, kad reikėtų dar kartą ir dar kartą įvertinti valstybės ekonomines , finansines galimybes. 

Siūlytume kitą eiliškumą, kuris, mūsų manymu, atrodytų taip: prioritetas - dujų terminalas, toliau - jungtys su kaimynais, biokuro vystymas, elektros energijos gamyba modernizuotose kogeneracinėse elektrinėse (įvertinus jungtis ir atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą), Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės baigimas ir, svarbiausias žmonių rūpestis, - energijos suvartojimo efektyvumo didinimas. 
Jau šiandien Europos Sąjungoje girdisi balsai, jog į atsinaujinančių išteklių dalies didinimą energetikoje pasirinkta kryptis gal nėra visai teisinga. Bent iki tam tikros dalies žymiai svarbesnis dalykas yra efektyvus energijos vartojimas. Aš manyčiau, kad būsimos vyriausybės programoje pagrindinis prioritetas galėtų būti uždavinys sumažinti žmonėms energinių išlaidų dydį. Tik matydami ir pažindami vartotojų interesus, t.y. žmogaus gyvenimą, galėsime priimti atitinkamus sprendimus. Jau minėjau, žmonių kiekis Lietuvoje mažėja net augant ekonomikai. Įmonės irgi, techniškai jas modernizuojant, didelio energijos kiekio vartojimo neprognozuoja. Ir šituo atveju, aš manyčiau, kad visai neblogas pavyzdys yra danų jų energetikos ateities matymas 2020 -2030 metais. Baigdamas kalbėti apie energetiką, noriu pabrėžti, kad visa šio sudėtingo ūkio perspektyva, plėtros modeliai, vystimosi kryptys turi būti daromos, visų pirma, mokslo, žinių vystymo ir ateities technologijų pagrindu. Tokios strategijos turėjimas aiškiai nubrėžtų galimybes verslui.   

Atskirai noriu pakalbėti apie turizmą. Pastaruoju metu turizmas, turbūt, viena sparčiausiai plintančių verslo sričių. Jo tikrai nereikėtų pamiršti ir naujos vyriausybės programoje. Išsikristalizavo aiškios kryptys: pažintinis turizmas, konferencinis, medicininis, kaimo, sanatorinis turizmas. Šiam sektoriui reikėtų abipusių  - valstybės ir verslo - pastangų. Reikalingos investicijos į žinomumą, pasiekiamumą, informacijos sklaidą. Kol kas didžiausia turizmo į Lietuvą problema yra sezoniškumas. Štai čia sėdi Nidos meras, kuris paliudys, kad vasarą pilna Nida žiemos metu yra tuščia ir vėl laukia naujo sezono; nes neturi galimybių su savo infrastruktūra prisikviesti poilsiautojų ir užimti žmonių žiemos periodu. Gal sekančio Europos Sąjungos programavimo laikotarpiu investicijos padėtų išlyginti tas duobes.  

Šiandien galime daug kalbėti apie darnią plėtrą ir statybą. Tai – segmentas, kuriame turiu didžiausią patirtį. Ir vienas svarbiausių vystymosi tikslų, apspręsiančių mūsų gyvenimo kokybę. Mažėjantis gyventojų skaičius, besitraukiantys miestai – iššūkis ne tik Lietuvai. Pas kaimynus vyksta tas pats. Šioje šviesoje reikėtų žiūrėt ir į mūsų miestelių perspektyvą. Pažvelkime, ką daro išsivysčiusios šalys, šiuo atveju, Vokietija. Rytų Vokietijoje sumažėjo per 30 procentų gyventojų. Taigi vokiečiai šiandien jau paleido paleido Pastatų griovimo programą. Rytų Vokietijoje nuo 2001 metų jau nugriauta 300 000 būstų. Nepastatyta, o nugriauta! Jie įvertino savo galimybes ir išlaidas, t.y kiek senų namų infrastruktūros priežiūros kaštus ir priėmė sprendimą juos griauti. Lygiai tuo pačiu keliu, pasirodo, juda jau ir Danija. Jeigu 5 metai tame name negyvena žmonės, tie namai yra griaunami. 

Šiandien Lietuvoje reikėtų liautis chaotiškai investuoti į miestų infrastruktūrą. Prisiminkime, vien tik į vandentiekius investavome virš trijų milijardų litų. Ir yra nemažai atvejų, kad žmonės nesijungia prie tų vandentiekių. Ir jau girdėjau šiandien apie kurpiamą naują programą: paskaičiuota, kad į kanalizaciją reiktų investuoti 16 milijardų litų. Nematant miestų plėtros perspektyvos, nežiūrint bent minimum 15 metų į priekį, daryti tokias investicijas yra absoliutus nusikaltimas. Visai neseniai buvau vienam mažėjančiame miestelyje (neminėsiu to miestelio pavadinimo), kuriame liko 60 procentų gyventojų. Jame suremontuotos dvi mokyklos: prof. techninė mokykla, galinti priimti 1200 vaikų, ir vidurinė mokykla – 1200 vaikų. Šiandien per abi mokyklas yra 400 vaikų. Visos investicijos, aišku, yra beviltiškos. Šiandien uždaryt bent vienos mokyklos negalima, nes tai - europiniai pinigai. Tenka jas eksploatuoti. Kyla klausimas: ką darysim toliau? 

Manau, kad, visų pirma, reikalingos skubios studijos. Vėl gi, žinių pagrindu reikėtų išanalizuoti miestų, miestelių demografinę, socialinę, ekonominę ir infrastruktūrinę būklę ir aiškiai sužinoti jų ateities perspektyvas. Tuo pagrindu ir būtu galima paruošti 2014 -2020 metų ekonominės tvaros perspektyvą bei nustatyti maksimalų jos poreikį tuose miestuose. Juk visos investicijos, jų atsipirkimas teks tų miestelių gyventojams. 

Būtina peržiūrėti daugiabučių namų modernizavimo programą ir, įvertinus realią būklę ir demografinius - socialinius veiksnius, paruošti keletą renovacijos modelių. Juk puikiai žinote, kad ne viskas atsiperka vienodai. Tarkime, pastatą renovuojant greičiausiai atsiperkanti dalis yra langai, šilumos punktai, durys ir stogas. Šitos investicijos atsiperka per keletą metų, labai greitai žmonės pajaučia poveikį. Jeigu mes šiltinam sienas, sienos atsipirkinėja vidutiniškai 15-20metų. Ir gali būti taip, kad mes surenovuosim namus ir po 5 ar po 10 metų paaiškės, kad ten teliko tik pusė gyventojų. Investicijos turi tikrai būti pamatuotos ir didžiausią vaidmenį, be abejonės, galės suvaidinti savivalda. Realių situacijų žinojimas, procesų valdymas padės augti statybų sektorių. Štai tokiu pagrindu šiame sektoriuje realiai galėtume sukurti apie kokį 30 000 darbo vietų.  

Aplinkosauga. Du svarbiausi dalykai (kitus pasiūlymus rasite išvardytus knygoje). Užuot didinę sąvartynų kiekį, turime pereiti prie atliekų rūšiavimo. Tai sudarytų naujas sąlygas verslui investuoti ir į antrinį žaliavų panaudojimą ir atrūšiuotų atliekų panaudojimą energetiniams poreikiams. 

Dar noriu paliest vieną klausimą, apie kurį mažiausiai kalbame. Tai - kūrybinės industrijos. Šis sektorius turi daug potencialo. Jaunos kartos kūrėjai yra dar neatrasta energija ir neįvertintas segmentas. Kurdami aukštos pridėtinės vertės produktus, turime sistemingai kurti ir lietuvišką prekės ženklą. Lietuviški baldai, tekstilės, aprangos gaminiai, pasislėpę po kitom vėliavom, šiandien sėkmingai konkuruoja Europoje. Bet juk galime turėti ir savo lietuviška stilių. Pažiūrėkit, skandinavai atrado ir puoselėja skandinavišką stilių. Beje, Suomija yra metų dizaino sostinė. Kūrybinės industrijos, kiek mums yra žinoma, išsivysčiusiose šalyse sukuria net iki 7 procentų BVP. Kūrybinės industrijos yra nauja šaka, kuri Lietuvoje galėtų  sparčiai plėtotis.

Baigdamas siūlymų paketą, noriu pereiti prie paskutinio ir mažai diskutuoto klausimo – imigracijos. Manau, kad atėjo laikas suprasti, jog tolesnė valstybės plėtra be imigracijos nebegalima. Visos šalys, kurios galvoja apie augimą, sudaro sąlygas prisitraukti į šalį protus ir kūrybingus žmones. Tie, kas sugebės tą padaryti greičiau ir daugiau, tikrai laimės. Gyvename vieningoje Europoje, globaliame pasaulyje, pastoviai besikeičiančioje aplinkoje, taigi turime pradėti galvot, kaip pritraukti į Lietuvą turinčius idėjų žmones. Žinių ekonomikos laikas praėjo. Visi supranta žinių svarbą ir jų siekia. Bet ateina kitas, dar svarbesnis - kūrybinės ekonomikos laikas. Augančios visuomenės konkuruos kūrybingais žmonėmis, jie kurs ekonomiką ir augins valstybę. 

Artėja naujas 2014 -2020 valstybinio programavimo laikotarpis. Reikia įvertinti praėjusį laikotarpį, išanalizuoti, kas pasiekta, kas nepavyko, ir kuo tikslinčiau panaudoti ateinančias lėšas. Kitais metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungoje. Pasiruoškime ir išnaudokime šią galimybę maksimaliai pristatydami mūsų šalies galimybes ir stipriąsias puses. 

Manau, ir ir šis forumas paskatins mūsų konfederaciją ir kitas verslo federacijas tą atlikti. Valstybė yra stipri ne savo stipria valdžia. Valstybė stipri savo stipriais, atsakingais ir kūrybingais žmonėmis, stipri savo bendruomene. Verslo bendruomenė – viena potencialiausių valstybės jėgų ir turi aktyviai dalyvauti valstybės kūrime. 

Išvardinau rūpimus ir svarbiausius darbus kurie turėtų atsispindėti naujos vyriausybės programoje. Kaip minėjau, visi jie buvo išdiskutuoti mūsų įmonėse asociacijose, LPK prezidiumo posėdžiuose. Net neabejoju, kad galima paruošti ir kitus variantus ir nemanau, kad padariau atradimą. Visų bent kiek sergančių už mūsų valstybę žmonių galvose sukasi mintys ir sprendimai. Besikeičianti aplinka reikalaus nuolatinio reagavimo ir čia išdėstytų prioritetų peržiūros. Svarbu nesustoti įgyvendinant. Tam reikalinga ir pastovi kontrolė. Manau, galima kalbėt apie pastovų visų verslo bendruomenių, verslo darbdavių konfederacijos, verslo konfederacijos, Investuotojų forumo, Lietuvos pramonės ir prekybos rūmų, Prekybos rūmų ir, aišku, Lietuvos pramonininkų konfederacijos bei vyriausybės bendradarbiavimą. Reikėtų tiktai surasti tinkamą mechanizmą. Reikalingas ir kitas svarbus sprendimas. Visas valstybės progresas turi būti matuojamas. Manau, kad galėtume susitarti ir rasti visiems priimtinus mato vienetus bei pastoviai informuoti visuomenę apie pasikeitimus.

Kalbėdamas apie svarbiausius uždavinius noriu pasakyt, kad ir pati LPK turi keistis ir tobulėti. Reikia ir patiem padaryti namų darbus ir, kaip minėjau, susisteminti poveikius užsienio politikos kryptims, parengti specialistų poreikio planus ir pasiūlyti studijų programų formavimo vektorius. Jų pagrindu aktyviai vykdyti bendradarbiavimą su universitetais, mokslinių tyrimų centrais mokslo komercializavimo kryptimis. Aš manau, kad čia yra tikrai didžiulis potencialas.

Labai svarbu, kad naujos vyriausybės darbo principai būtų skaidrumas, profesionalumas, kompetencija ir, aišku, prognozuojamumas. Turim grąžinti į visuomenę tokią devalvuotą vertybę kaip atsakomybė. Demokratinės valstybės pamatas - atsakingas už save ir savo šeimą žmogus - dar nėra labai tvirtas. Praeities girnos, iš tikrųjų, dar labai slegia. O galvoj vis sukasi senos skaitytos pasakos apie staltiesėlę, kuri visus pamaitina, apie aukso avinėlį, kuris vis pasipurto ir visą žemę nukloja auksinais, apie  pagautą lydeką, kuri jos paliepimu gali vykdyti visus norus. Prisiminkime mūsų lietuviškas pasakas: tuos dvylika brolių juodvarniais lakstančių ir tą sunkiai dirbančią sesutę, kuri siuva jiems marškinius. 

Nekurkim naujų pasakų žmonėms – gerbkime juos! Juk aplamai svarbu, kad visuomenėje rastųsi lyderiai. Visų pirma, politinių partijų lyderiai, kurie galėtų Lietuvos ateities vizijos pagrindu sutelkti žmones konkretiems  darbams. 

Perfrazuodamas filosofą A. Šliogerį, noriu baigdamas pasakyti taip: valstybės kūrimas yra sunkus ir atsakingas darbas. Istoriškai nėra buvę, kad valstybes kurtų tamsuomenė, juokdariai ar klounai. Valstybės kuriamos atsakingų savo visuomenei, išsilavinusių, pilietiškų ir plataus požiūrio aristokratų. Nebijokime jais būti. Nebijokime darbo, už kurį nieks nepasakys ačiū, bet dirbkime taip, kad turėtume, ką palikti po savęs. Dirbkime taip, kad Lietuvos žmonės atgautų tikėjimą sėkminga Lietuvos ateitimi.