2010/01/19

Asmens orumas ir vertės kūrimas - Cezario pergalės IV

Nuolatinis ir svarbiausias žmogaus gyvenimo rūpestis yra sunykimo vengimas ir gerovės siekimas. Todėl žmogus puoselėja savo kūną ir sielą, kaupia apčiuopiamą ir dvasinį turtą. Lygiai taip pat elgiasi į socialinius kūnus, pavyzdžiui, šeimą, įmonę ar valstybę, susitelkę žmonės. Lygiai kaip ir žmogus, taip pat ir šios bendruomenės priešinasi ją suskaidantiems veiksniams, rūpinasi augančia gerove bei telkia vertę. Žmogus yra bendruomeninė būtybė, ir jo individuali gerovė tiesiogiai priklauso nuo bendruomenės tapatybės ir gerovės.

Tiek šeimos galva, tiek ir įmonės ar visos šalies vadovas iš esmės turi tapti bendruomeninę savastį puoselėjančiu lyderiu. Jis nuolat sprendžia galvosūkį: kaip sutelkti žmones į bendros ir vientisos savasties kūną, ir kaip šio kūno gerovę auginti, vadinasi, protingai valdyti? Mat žmonių bendruomenės nėra biologiniai organizmai, kurių funkcionavimą būtų galima tiksliai techniškai išmatuoti, matematiškai apskaičiuoti ir neklystamai prognozuoti.

Žmogus yra laisvos valios būtybė, kurią veikia aibė įsisąmonintų ir pasąmoninių veiksnių. Gėrio sau ieškančių laisvų būtybių atsakų į šiuos veiksnius pobūdis toli gražu neįtelpa į siaurus socioekonominių skaičiavimų ir dėsningumų rėmus.

 Tiek žmogaus laisvė, tiek ir jo gėrio lūkestis - t.y. žmogus pats sau - yra neįminta mįslė.  „Žmogaus siela yra bedugnė“, moko senoji Biblijos išmintis. O tai reiškia, kad ir žmogaus puoselėjamas laisvės mastas, o kartu ir trokštamo gėrio saikas yra iki galo neapskaičiuojami, nepažinūs ir niekada tiksliai neišprognozuojami.

Pavyzdžiui, pasaulinė finansinė krizė atskleidė neįtikėtinos „pozityvios“ savigriovos mastą. Kaip tai atsitiko, kad intensyvus ir, atrodo, pagrįstas žmonių gerovės lūkesčio išpildymas tapo pačios gerovės destrukcijos paskata!? Kodėl gerovės siekis gali sužlugdyti individą ir sugriauti pačią bendruomenę? Iš tiesų, sunkmečio sukeltas bankrotų cunamis grėsmingai atveria žmogaus prigimties nepažinumo XXI amžiuje akivarą. O kartu ir naujai iškelia klausimą apie individualios ir bendruomeninės vertės telkimo būdą.

Didelės bendruomenės, t.y. valstybės, neišvengiamai į šį klausimą jau atsakinėja kurdamos naujas individų ekonominės veiksenos kontrolės institucijas. (Dar nežinia, ar jos pačios suveiks.) Dažnas sunkmečio paliestos įmonės savininkas, pašalinęs jo sukurtos tapatybės išlikimo grėsmę, ilgainiui turės irgi spręsti vadybos atnaujinimo ir efektyvesnio komandos telkimo bei vertės kūrimo uždavinį.   

Taigi klausiame: kaip telkti vertę kuriančių, kūrybos procesą kontroliuojančių ir vertę įsisavinančių individų bendruomenę; ant kokių pamatų vienyti žmones į patvarų socialinį ir savo vertę tolydžiai auginantį kūną? Atsiremdami į vieno didžiųjų karvedžių ir žmonių lyderio pavyzdį, pabandykime šį klausimą spręsti.

Julijus Cezaris po laimėto mūšio prieš Nervijus tęsia kariaunos veiksmų aptartį:

„Šių sunkumų akivaizdoje pasitarnavo du dalykai: [pirma] žinojimas (scientia) ir įgyti gebėjimai (usus); nes, ištreniruoti ankstesniuose mūšiuose, kariai puikiai galėjo įsakyti sau tai, ką ir reikėjo daryti, ir nebūti kitų mokomi; ir [antra] kad nuo tam tikrų darbų Cezaris uždraudė atsitraukti kai kuriems legionų legatams iki įtvirtinimas bus pabaigtas. Šie dėl priešo artumo ir greičio, nelaukę Cezario įsakymo, bet patys (per se) vykdė tai, kas jiems atrodė tinkamiausia“. (Apie galų karus, II,20)
  
Cezariui nebuvo sunku sutelkti karius į neplanuotą mūšį. Kariai ir jų vadai patys žinojo, ką jie turėtų daryti, ir šį žinojimą tuoj pat, autonomiškai spręsdami, įgyvendino. Julijus Cezaris įvardija du veiksnius, kurie nulėmė iniciatyvią ir tikslingą karių bei jų vadų elgseną: žinojimas ir gebėjimai. Dėka šių įgūdžių Cezario kariai neišsibėgiojo it grėsmės pabaidytų ir priešų skerdžiamų galvijų banda; atvirkščiai, būdama individuliai susitelkusių pavaldinių komanda, Cezario kariauna pasiekė pergalę.
   
Apie tokius tikslingai ir iniciatyviai komandoje dirbančius pavaldinius svajoja kiekvienas darbdavys. Ką šiuolaikinį darbdavį, ar piliečių valią telkiantį politiką, ar, tiesiog, šeimos galvą gali pamokyti Cezario lyderystės metodas? Kaip išsiugdyti stiprių individų komandą, kurie patys, ypač sunkmečio sąlygomis, telkiasi apie įmonės ar valstybės vadovą ir sukuria konkurencijoje nugalinčią vertę?

Pirma “cezariškos” lyderystės užduotis yra sukurti lyderio ir jo pavaldinių ryšį, kurio tikslas – maksimalus pavaldinio potencijos išsiskleidimas bei šios potencijos įtikslinimas bendro tikslo ir įmonėje kuriamo gėrio labui. Principas: visavertė asmenybės sklaida yra įmanoma tik pačiai asmenybei laisva valia renkantis jai vertingiausius dalykus.

Tad kaip įmonės vadovo, politiko ar karvedžio puoselėjami tikslai galėtų tapti asmenybės branginama vertybe ir asmenybės vertės sklaidos paskata? Arba kaip pavaldinio laisvė tampa komandoje kuriama pridėtine verte?

Iš tiesų, čia atsiduriame akistatoje su pačio asmens brangiausiomis vertybėmis – asmens orumu, jo laisve ir siekiama laime. Tai - pamatiniai kiekvieno žmogaus pasirinkimo motyvai. Be šių pamatinių motyvų vaisingas kūrybinis aktas nėra įmanomas. Siekdamas įmonėje sukuriamos pridėtinės vertės maksimumo, lyderis turi atsiliepti būtent į šiuos pamatinius žmogaus lūkesčius.     
  
Vadinasi, pirmiausiai pavaldinys turi patirti lyderio rūpestį pačia asmens saviverte, kuria remiasi žmogiškoji laisvė. Čia kalbame ne apie paviršutinę pavaldinių motyvaciją piniginėmis ar kitokiomis paskatomis. Lyderis turi puoselėti pamatinę atjautą (gr. empatheia, empatija) ir pagarbą asmens savivertei. Būtent asmuo yra pats sau tikslas. Taigi ir lyderio ryšio su savo pavaldiniu pagrindas turėtų būti ne paviršutinis mandagumas ar savanaudiškai rodoma pagarba, bet pavaldinio asmens savivertės kaip pagrindinio jų bendravimo tikslo pripažinimas.

Tuo tarpu pavaldinio atsakas - sąžiningas ir motyvuotas – būtų lyderio puoselėjamo tikslo pripažinimas. Taip susikuria judviejų fundamentalia asmenine motyvacija grįsta bendrystė ir bendras tikslingas veikimas – sinergija (gr. synergeia). Ant šio empatheia pagrindo sutelkta synergeia tampa galingu ir pergalingu veikimu. Nes šio veikimo pamatinis tikslas yra fundamentaliai motyvuotos ir bendrai sutelktos korporatyvios (lot. corpus - kūnas) tapatybės išsaugojimas ir tolydus jos vertės augimas.

Taigi būti Cezario kariu reiškia kariauti ne dėl prievolės; bet laisvai puoselėti sąmoningai ir laisvai įsisavintą bendruomeninę tapatybę – asmeniui tapatų ir brangiausiai vertinamą „aš”. Jeigu mano versle dirba žmogus, kuriam „mano“ tampa „sava“ dėl to, kad tai, kas „mano“ jis laisvai pasirinko ir įsisavino kaip jam brangų „savą“; tuomet ant pagarbos asmens orumui ir laisvos valios pagrindo sukurta korporatyvinė tapatybė tampa itin veiksminga ir, todėl, itin vertinama. Tokios įmonės ar piliečių bendruomenių sutelktos valstybės ne tik remiasi vertybėmis, jos pačios tampa brangiomis vertybėmis. O būdamos laisvų žmonių vertybėmis, jos tampa ilgaamžėmis.

Žinia, įmonių įsigijimų ir susiliejimų rinkoje įmonės, kuriose yra puoselėjamos vertybės,  kainuoja 20% daugiau nei tokios pačios kapitalizacijos dydžio „pinigų darymo“ mašinos. Taip pat ir investuotojams yra pirmiausiai patrauklios yra tos valstybės, kuriose tarpsta protingai sutelkta piliečių (politinė) valia ir nuosekliai tolydžiai auginama bendruomeninė vertė (BVP). Investuotojai pinigus įdeda į patikimą, ilgaamžę ir akivaizdų polinkį augti turinčią terpę.

Jeigu Cezario kariai nebūtų turėję tokios “cezariškos” tapatybės, jie būtų buvę neįgalūs pasipriešinti grėsmei, ir visa kariauna būtų pražuvusi. Tačiau jie kovojo už save, už savo laisvai pasirinktą vertingą būvį – Cezario kariaunos tapatybę. Dėl jiems brangios “cezariškos” tapatybės laisvieji legionieriai susitelkė ir nugalėjo.

Žinia, Julijus Cezaris Galijos pasipriešinimą palaužė ginklu. Tačiau vietinius žmones savo ir Romos valiai pajungė savo garsiąja ir veiksniąja (lot.) clementia – nugalėtų priešų pasigailėjimu. Taigi ne tik galia, bet ir atjauta Cezaris statė savo autoritetą pavergtųjų tarpe; o kartu ir pastarųjų motyvaciją šiam autoritetui paklusti bei tapti, ilgainiui, lojaliais Romos piliečiais.

Post scriptum.

Žvelgiant į mūsų lietuviškos politikos lyderių niaurius veidus susidaro neprotingas įspūdis, o ir paskata - bėgti iš šalies, kurioje nėra perspektyvų ir nesiekiama realių pergalių. Dažniau svajojama apie nerealius skaičius ir daug plepama. Šiuo metu emigracija yra didžiausia nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Kodėl? Ne nuolat linksniuojami pasaulinių krizių „baubai“ veja piliečius iš Lietuvos. Ir net ne skurdas. Bet vilties, kad Lietuvoje kažkas keisis į gera, nebuvimas bei nepasitikėjimas sava valstybe. Lietuvoje gyvenantys žmonės ir Lietuvos valstybė toli gražu nėra tapačios sampratos mūsų savimonėje.  

Akivaizdu, kad dabar mūsų politiniai lyderiai nepraktikuoja tos fundamentalios atjautos žmogaus savivertei. Būtent ant savivertės pamato piliečiai noriai ir laisvai telkiasi į tikslingą ir galingą bendruomeninį – tiek politinį, tiek ir ekonominį - veikimą. Piliečių solidarumą telkiantys, o tuo pačiu ir pridėtinę vertę ekonomikoje kuriantys pamatiniai veiksniai Lietuvos politikoje yra nebepraktikuojami. (Prisiminkime Sąjūdį!) Taigi, jei politikai nepuoselėja solidarumo su savo piliečiais, jie neskatina ir pridėtinės vertės valstybės ekonomikoje kūrimo. Iki šiol tai yra didelė Lietuvos bėda.

Piliečio darbingumą ir norą mokėti mokesčius valstybei privalu skatinti pirmiausiai galimybės kuriančiam piliečiui - būti laisvai ir laisvai kaupti asmens vertę - suteikimu. Su asmens orumą gerbiančiu ir laisvę sėjančiu lyderiu piliečiai pakels bet kokį iššūkį ir sukurs bendruomenės - mūsų Lietuvos - gerovę.

Mindaugas Kubilius