2012/11/16

Ignas Staškevičius: verslas yra poezija (III)


Mindaugo Kubiliaus pokalbis su UAB „NDX“ valdybos pirmininku Ignu Staškevičiumi.

Mindaugas K. Didelė dovana dirbti su iškiliais autoriais. IšskirčiaulietuvaitęDalią Dilytę, kuri yra iškili klasikinės kultūros Lietuvoje puoselėtoja.  

Ignas St. Iš tiesų, didelė  dovana dirbti su savo mama. Padėdamas išleisti jos kūrybinius sumanymus galiu nors kiek atsidėkoti už vaikystėje įskiepytą troškimą lavintis ir ieškoti. 

Mindaugas K. Teko vartyti „Metodikos“ išleistą Dalios Dilytės knygą „Senovės Romos kultūra“.  Amžinybės grožiu ir tvirtumu alsuojanti lotyniškoji Roma tapo ir vakarietiškos Lietuvos kultūros pamatu. Po sovietinės užmaršties labai svarbu yra atrasti mumyse pačiuose pulsuojančias amžinąsias vertes. Turbūt ne vienas šio pokalbio skaitytojas paklaus: o kaip gi „transcendencija“ (arba, Anapusybė) derinasi su itin žemišku verslu, kurio pagrindinis rūpestis yra nykstančios žemiškosios gerovės kūrimas? Ar gali viename asmenyje sutapti verslininkas ir Amžinybės ieškotojas? Ar gali tikėjimas Dievu ko nors išmokyti verslininką?

Ignas St. Anapusybės kontempliacija, tikėjimas – tai pilnavertei žmogiškai laimei būtini dalykai. Kiekvienam mūsų privalu ne tik ką nors mylėti ir ką nors dirbti, bet ir tikėti išganymu. Tikėjimas netrukdo įsižeminti ir rūpestingai tvarkyti buitinius bei ūkinius reikalus. Jo teikiama ramybė kaip tik padeda sutelkti dėmesį svarbiems dalykams, žvelgti giliau – ten, kur glūdi reiškinių esmė.

Mindaugas K. Amžinybė traukia ir tuo pačiu siekia įsižeminti bei kurti tveriančius dalykus. Kuo brandesnis žmogus, tuo labiau siekia savo sprendimus ir darbus statyti ant išliekančių pagrindų. Būtų įdomus pačio požiūris į Lietuvos verslininkų brandumą. Ar jau išaugome iš vaikiško mėgavimosi pinigais ar laikinai įgyta galia? Kokia verslo kultūra formuojasi Lietuvoje?   

Ignas St. Brandumą kiekvienas suvokiame skirtingai. Vieniems – tai bet kokio medžiagiškumo atsižadėjimas, atsiduodant dvasiniams ir socialiniams projektams, kitiems – tų pačių žemiškai materialių siekių nauja kokybė. Mano nuomone, verslininkas negali atsisakyti kurti vertės, kuri tiksliausia išmatuojama pinigais. Kitaip jis nustotų buvęs verslininku. 

Pelnas, likęs po visų mokesčių, yra objektyviausias verslo sėkmės, jo efektyvumo rodiklis. Tai suvokti – tik pirmas brandos lygmuo. Šios ribos neperžengusieji lieka ten, kur Lietuvos ūkis buvo prieš dvidešimtį metų. Šiandien, sakyčiau, vyrauja labai aiškus suvokimas, kad pelnas nėra vienintelis verslo kokybės matas. Tai atspindi aukštesnę brandumo pakopą. Koks kitas laiptelis? Gal įsisąmoninti, kad piniginis pelnas – tai ne vienintelis, bet net ir ne pats svarbiausias verslo pasekimų indikatorius.  Yra kitų tolygiai svarbių kriterijų: tvarumas, kūrybiškumas, reputacija... Vis dėlto be pelno tie dalykai nepasiekiami, todėl manau, kad kvaila mėginti verslą skubiai sprausti į grynai socialinės misijos rėmus. Kada nors ateityje taip galėtų nutikti, tačiau kol kas ne tik verslininkai, bet ir kiti visuomenės sluoksniai nėra pakankamai išprusę ir brandūs, kad pažabotų savo trumpalaikius interesus vaisingo bendradarbiavimo labui.

Kitaip sakant, nesutikčiau, kad Lietuvos verslo bendruomenė tebėra smarkiai atsilikusi nuo išsivysčiusių šalių verslo kultūros. Jos raidą jau kurį laiką lemia globalūs procesai. Vokietijos verslo branda per pastaruosius dvidešimtį metų augo, drįstu teigti, panašiais principais kaip pas mus, tik gal kiek kitokioje skalėje. Be abejo, tam tikri regioniniai ypatumai egzistuoja, tačiau esmę diktuoja tai, kad esame tos pačios verslo visatos keleiviai.  
                      
Mindaugas K.  Visai neseniai Lietuvoje pirmą kartą atliktas angl. „Global Enterpreneurship Monitor“ („Globalaus verslumo stebėsenos“) tyrimas parodė, kad Lietuva pasaulyje gali pasigirti vienu iš didžiausiu jaunų verslininkų (18-24 m.) procentu. Tyrimas taip pat parodė, kad Lietuvoje yra ypač daug jaunų verslų (iki 3,5 m.). Būdamas ISM lyderystės kurso dėstytoju, taip pat „Startup Highways“ verslo aksceleratoriaus mentoriumi, prisiliečiu prie verslaus jaunimo pulso. Mane stebinta jų kūrybiškumas ir pagrįsti globalaus verslo siekiniai. Ar tai yra tendencija ir mes galimai tampame versliausia nacija Europoje? Iš kur tas kūrybiškas veržlumas? Juk gilesnių verslo tradicijų neturime. Gal, iš tiesų, esame verslių poetų tauta, kurios pamatinis resursus tėra mūsų pačių kūryba?

Ignas St. Netikiu nė vienos tautos išskirtinumu, tiesiog ko gero lietuviai iš tikro vis dar tebėra labiau už senąsias demokratijas išalkę realizuoti laisvo ūkininkavimo ar verslumo užmojus. Tai sovietmečio palikimas: ilgalaikis draudimas net pasvajoti apie privačią veiklą suspaudė iniciatyvumo spyruoklę tiek, kad ji vis dar turi energijos. Sakysi, užaugo nauja karta, tačiau ją gena sužlugdytos senelių, nerealizuotos tėvų ambicijos. Vakarietis jaunuolis dažnai sieja savirealizaciją su karjera, o tautietis – su privačiu turtu, ūkiu, net jei tai nėra verslas, o tik tvora apsitvertas namo kiemas, sodyba ar tiesiog žemės sklypas.

Tai yra puiku. Jauni mūsų verslininkai, degdami noru prasimušti, tiksliai užčiuopia kintančių verslo pasaulio taisyklių pulsą, todėl gali nemaža pasiekti. Pastaroji krizė apnuogino Europos ekonomikos skaudulius. Apsižiūrėta, kad Senasis kontinentas jau kurį laiką linksta kurti naujus nurodymus savo piliečiams, o ne produktus ir paslaugas.  Tokioje aplinkoje tik netingėk ir būsi įvertintas.              

Mindaugas K. Tikiu, kad lietuviai ir toliau sumaniai vystys savo istorinę energiją verslo kūryboje. Dėkui už pokalbį.