2012/11/15

Augustinas Rakauskas. Dvasingumas ir sąmoningumas leidžia šaknis Lietuvoje (I)

Koks yra gyvenimo tikslas? Kokia yra žmonių bendrabūvio prasmė? Kokią Lietuvą mes norėtume ir turėtume kartu sukurti. Nepriklausomybės pradžioje garsiai atsakymus skelbė dvasininkija, jai antrino dabar kiek pritilusi inteligentija. Šiandien į šiuos klausimus vis garsiau ir brandžiau skelbia verslo pasaulio atstovai. Kūrybingas versle dirbantis žmogus yra taip pat save ir pasaulį siekiantis pažinti, gyvenimą įprasminti žmogus. Apie tai kalbėjjomės su Augustinu Rakausku, prekybos centrų „Senukai“ tinklo kūrėju, „Žinių radijo“ savininku, Verslo darbdavių konfederacijos tarybos pirmininku.

Važiuodamas į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą, kuris vasarą vyko jūsų kuriamame Visuomenės harmonizavimo parke, iš tolo pamačiau plevėsuojančią įspūdingo dydžio vėliavą su Lietuvos Vyčiu. Šis Lietuvos dvasios simbolis, matyt, puikiai išreiškė Parke susirinkusio jaunųjų lietuvių lūkestį – susitelkti ir kryptingai veržtis, siekiant savo pačių ir Tėvynės gerovės.

Šis parkas – tai erdvė dialogui. Tai vieta, kurioje sudarytos sąlygos užgimti harmonijos būsenai. Aš tiktai bandau sukurti tam kūniškąją – materialiąją dalį. Galima būtų sakyti, kad tai yra rėmai, ant kurių galima išausti puikų harmonijos tinklą. Mano nuomone, tokioje vietoje turėtų gimti naujos dvasios intencija. Kad galėtume susikurti viziją, irgi turime turėti vietą, kur galėtume susitikti, sueiti. Išsibarstę po skirtingus kraštus, negalime pagimdyti vieningos dvasios.

Mes, žmonės, negalime ignoruoti to, kad gyvename kūnuose. Ant kalno tai pademonstruota (M. K. pastaba – skulptūroje „Saulės vaikai“): simbolinis Saulės kryželis su dvylika spindulių (lyg dvylika apaštalų) ir susikabinę rankomis žmonės simbolizuoja vienybės dvasią. Taip ir mes, Lietuvos žmonės, turime susikibti rankomis ir žvelgti viena kryptimi.

Pirmą kartą po Sąjūdžio ir Baltijos kelio Pasaulio jaunimo susitikime pamačiau, kad Lietuvos vardas yra tariamas kaip visaverčio būvio simbolis. Visavertis būvis prasideda nuo žmogaus noro būti kartu su kitais – viena bendruomene. Ir štai lietuvių jaunimas iš viso pasaulio Parke skelbė: Lietuva – tai yra bendrabūvis, vieninga, sutelkta energija.

Bet reikia stengtis sutelktą energiją išlaikyti, kad ji neišsisklaidytų kaip po Baltijos kelio. Nors, iš kitos pusės, turime suprasti, kad kiekvienas toks susibūrimas yra tarsi lukšto numetimas. Kaip svogūno žieves nusilupame, kas negyva, sudžiūvę. Kaip iš kiaušinio išsiritantis gyvis numetame nebereikalingus lukštus. Manau, buvo laikas, kai numetėme Baltijos kelio lukštą, nes jis atliko savo darbą – išaugino mus ir atvedė į menamąją laisvę.

Baltijos kelias negalėjo mums duoti laisvės iš karto, nes nei mūsų siela, nei materialinė būsena nebuvo laisva. Buvome priklausomi ir tapome dar labiau priklausomi nuo visokių energetinių, piniginių išteklių. Baltijos kelyje gavome tik galimybę būti laisvi. Ir dabar manau, kad šis jaunimo susibūrimas ir pabuvimas kartu yra dar vienas laiptukas į galimybę. Toliau patys žmonės, bendruomenė spręs, kaip jungtis ir būti laisviems.

Kalbate apie žmogaus vidinę energiją, kuri yra išorinio turto šaltinis. Juk finansinės ir bet kokios vertės šaltinis ir yra žmogaus kūrybos vaisiai, kuriais tarpusavyje mainomės. Ar Lietuvos verslininkai suvokia, kad ne išorinių turtų kaupimas, bet žmogaus vidaus turto įsisavinimas yra pats verčiausias dalykas? Ar po 20 metų aistringo kaupimo Lietuvos visuomenėje imami labiau vertinti vidiniai dalykai? Esate Verslo darbdavių konfederacijų tarybos pirmininkas: kiek brandos yra verslo pasaulyje?

Manau, kad mūsų aplinkoje, mūsų verslo pasaulyje yra visko. Bet drįsčiau teigti, kad dvasingumo, sąmoningumo grūdas leidžia šaknis. Taip formuluoti būtų teisingausia: dvasingumo, sąmoningumo augimo dvasia leidžia šaknis į mūsų bendruomenę ir į visas sritis. Ji – braunasi! Aišku, dvasia yra negrubi substancija, jos negalime pamatyti, apčiuopti.

Nepavyks nustatyti, kiek jos yra, kur ji. Ji ateina nepastebima ir kaip visi šventi dalykai dažnai užklumpa mus nepasiruošusius.

Bet dvasia apsireiškia. Kodėl sakoma „apsireiškia“? Nes sėklos brendimas yra labai ilgas ir sunkus laikotarpis. Kaip žemdirbys nudžiunga, atėjęs į lauką, kai pamato: sudygo, išlindo, išsikalė! Jis supranta, kad sėkla duos vaisių! Tereikia toliau rūpintis, puoselėti, laistyti, saugoti nuo parazitų. Lygiai taip pat vyksta ir su dvasinėmis vertybėmis mūsų šalyje. Daigai kalasi, matosi tai vienur, tai kitur, – ir jūs, jeigu dažnai bendraujate su jaunimu, kaip niekas kitas aiškiai tai matote.

Ir per Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą kalbėjau su nemažai jaunų žmonių. Pajutau, kad atsiranda girdėjimas, jautimas, suvokimas. O ir savivoka ateis. Aišku, kad dar bus visko. Manau, kad jėgos, kurios yra labai stipriai suaugusios su instinktais, kurios atstovauja tamsiajai praeičiai, ir kurių kiekvienas turime, dar yra labai gajos. Turime nuolatos dirbti su savo primityvumu, asmeniniu gaivalu.

Visuomenė kaip visuma lygiai taip pat su tuo susiduria. Žinoma, visuomenėje esanti gaivališkoji materializmo, dominavimo, kitų valdymo jėga taip lengvai nepasiduos. Tačiau su ja reikia ne kariauti – reikia tiesiog skleisti, kaip saulė skleidžia savo spindulius.

Turime viltį – aukštesnį visuomenės sąmoningumo lygį?

Žmonija, visuomenė bręsta aukštesniam sąmoningumo lygiui. Vieni tai pastebi, kiti – ne. Vieniems dar reikia bręsti, o kiti jau bando įeiti į tą aukštesniojo sąmoningumo lauką. Trečiajam tūkstantmečiui atsivėrus, eina visai kiti virpesiai. Esu ne kartą sakęs, kad niekada informacija neskleidžiama kažkokiam vienam asmeniui.

Tą matome įvairiuose straipsniuose, knygose, kalbose. Kai pradedame gilintis, pastebime daug koreliacijų, paaiškėja, kad kitam pasaulio gale kažkas samprotauja beveik tais pačiais žodžiais, perteikia panašią informaciją.

Tai rodo, kad informacija yra skleidžiama visam pasauliui, žmonijos kūnui, kurį vadiname Žemės planeta.

Žemė – šis gyvas organinis sutvėrimas gauna reikiamą informaciją, bet priima ją tik tie, kurie yra jai pasiruošę. Girdintys išgirsta, matantys pamato. Jeigu visi vienu metu galėtų ją priimti ir pritaikyti, tai augimo procesas sustotų. Tai parodo Kristaus pavyzdys. Jis galėjo vienu rankos mostu visiems pasakyti taip, kad visi būtų išgirdę, bet, kaip matome, žmonijos sielos dvasia auga metodiškai, palaipsniui: leidžia šaknis, po truputį auga kaip ąžuolas, brandina vaisius.