2012/07/21

Ignas Staškevičius: verslas yra poezija (II)

Mindaugo Kubiliaus pokalbis su UAB „NDX“ valdybos pirmininku Ignu Staškevičiumi.



Mindaugas K. Nepriklausomybė pagimdė naują verslininkų kartą. Toli gražu neįvertintas Lietuvos verslo vaidmuo tvirtinant valstybingumo pagrindus. Tai – aktyviausi Lietuvos gerovę kuriantys piliečiai. Juk verslininkų energijos dėka yra kuriamos ir išlaikomos darbo vietos, jie suneša didžiąją Lietuvos biudžeto dalį.

Papasakok,  prašau, apie praktika grįstą Nepriklausomos Lietuvos verslo mokyklą.  Kaip pačiam sekėsi joje studentauti?

Ignas St. Lietuvos verslininkų, o ir daugelio kitų ryškesnių veikėjų vaidmuo dažnai pirmąsyk rimčiau įvertinamas nekrologuose. Į tai atkreipiau dėmesį, mirus Bronislovui Lubiui. Nors nemanau, kad valstybės valdymą vertėtų smarkiau patikėti verslininkams – jų energija veda į avantiūrizmą, o greitų sprendimų  visuomenė nespėja suvokti ir išnagrinėti demokratiniais būdais.

Nepriklausomos Lietuvos verslui teko augti nuolat kintančiomis sąlygomis. Pradžioje daug rūpesčių kėlė kriminalinis pasaulis. Įprasta parduotuvės atidarymo proceso dalis būdavo kitą naktį įmesta granata ar bent išdaužytos vitrinos. Net laikraščiai kontrabandą painiojo su importu, o reketą su saugos paslaugomis.    

Galimybių spindėjo apsčiai, tik ne visos jos pasirodė tikros. Pasidavusieji pagundoms žaisti trumpoje distancijoje, palyginti greitai užbaigdavo pasirodymus gimtojoje verslo arenoje: jų laukė arba teismų salės, arba tolimi kraštai. Paslaugų sektoriaus, mažmenos niekas nevertino kaip perspektyvių šakų, tikruosius ryklius traukė metalų, naftos tarptautinė prekyba, nekilnojamasis turtas, bankininkystė.

Tvirtėjant valstybės aparatui, ėmė veikti mokesčių sistema. Vėl gi atsirado  mėginusiųjų grįsti savo verslus dviguba buhalterija, ofšorų schemomis, ar tiesiog korupciniais ryšiais. Suprantama, tie projektai netapo tvariais, bet rinką kurį laiką gadino. Dar veikė oficialios mokesčių lengvatos: investuoji apibrėžtu įstatyme būdu arba įdarbini neįgaliųjų kvotą, ir esi metams atleistas nuo kokios prievolės.  Visuomenė pagrįstai tokius dalykus peikė, nors panašių lengvatų galioja ir šiandien.

Turėjome numatyti, kad narystė Europos Sąjungoje atvers sienas pinigams, prekėms ir konkurencijai. Verslas turi arba augti, arba nykti, kito kelio nėra. Norintieji augti, privalėjo plėstis į užsienius, o tai šešiskart sudėtingiau nei augintis rinkos dalį namie.

Atsirado galimybių įsisavinti struktūrinių ir kitokių fondų paramą. Ir vėl stebėjome, kaip iš to gimė tikslingai prisitaikę verslai. Ar laiku susipras jų vadovai persiorientuoti, senkant finansų upėms iš Briuselio?

Paminėjau tik keletą nuo fundamentalių sąlygų priklausančių veiksnių. O juk dar vyksta vartojimo evoliucija, technologijų raida, asmeninių lūkesčių pokyčiai. Kiek dirbi, tiek mokaisi.

Mindaugas K. Įdomus ir dėsningas pastebėjimas: dažno verslininko gyvenimą įvertina nekrologo kūrėjai ir skaitytojai. O ir skaitytojai  - nebūtinai itin dėmesingi: juk tūlo verslininko artimuosius labiau jaudina palikto kapšo dalybos. Šviesios atminties verslininkas B.Lubys buvo tikras Nepriklausomos Lietuvos verslo praktikos profesorius: sukūrė įmonių grupę, sutelkė nacionalinio kapitalo verslus, išleido sumas pinigų paramai ir ... užsitarnavo skambų pomirtinį nekrologą. Kyla pagrįstas klausimas: ir viskas? O kur išliekanti atminimas? O gal tvarių verčių kūryba verslininkui iš viso nerūpi, jis gyvas tik būsimo pelno lūkesčiu? O kokiais vertės lūkesčiais gyvena Nepriklausomos Lietuvoje verslo mokyklos praktikai? Kokias vertes jie siekia sukurti? Ar ne tokių dilemų vedinas pats, Ignai, ir užsiėmei knygų leidyba? 

Ignas St. Svajoti sukurti ką nors tikrai tvaraus medžiaginiame pasaulyje – bergždžias dalykas. Privatizacijų rezultatus anuliuoja istorija, turtai sunyksta, vardai pasimiršta, paminklai sudyla, civilizacijos žlunga, Visata plečiasi. Vienintelė viltis pasiekti kokio nors tvarumo – transcendencija. Gal kur anapus išliks žmogiškų ryšių, gerų intencijų, šviesių minčių atspaudai.

Knygų ėmiausi siekdamas ne įsiamžinti, o įdomiai pagyventi čia ir dabar. Leidyba man – jau sukurto kūryba. Jau ne pirminis kūrybos aktas, bet dar ne kūrinio vartojimas. Esu mėginęs pats rašyti tekstus, o šiandien jau spėjęs atlikti leidėjo misiją, dirbdamas su pažįstamais autoriais: Dalia Dilyte, Mariu Martinsonu, Marina Achmedova, Džampa Tinlėjumi. Tiek viena, tiek kita man teikia džiaugsmo, o apie vertes tegu sprendžia skaitytojai.