2012/07/12

Ignas Staškevičius: verslas yra poezija (I)

Mindaugo Kubiliaus pokalbis su UAB „NDX“ valdybos pirmininku Ignu Staškevičiumi.



Mindaugas K. Savo pirmąją „Lyderystės” kurso paskaitą ISM studentams pradėjau cituodamas Homero „Iliados” eilutes. Būtent Homeras įamžino aristokrato – kariūno idealą ir padėjo Vakarų lyderystės pamatus. Deja, mano pakilios nuotaikos ir Homero reikšmės lyderystės ugdyme studentai nelabai pagavo. Atrodė, kad verslo pergalių ištroškusių jaunimo mintyse poezijai vietos nėra. Negalėjau sutikti su tokiu požiūriu. Į paskaitas ėmiau kviestis patyrusius ir žinomus Lietuvoje verslininkus, kad šie atskleistų studentams verslo lyderystės mąstymo ir praktikos ypatumus. Ir štai vienas auditorijos svečias paskelbė jaunimui: „verslas yra poezija”. Stebėjau kiek sutrikusius, bet įdėmiai besiklausiančius studentų veidus. Nežinia, ar jie suprato, bet tikrai sukluso ir susimąstė. Tai kaip gi su ta poezija verslo lyderio gyvenime ir veikloje? Ką pats anuomet turėjai omenyje?     

Ignas St. Gražiai susigrojome, nors anąsyk nesiderinome, ką turėčiau pakalbėti studentams. Mano vaikystė prabėgo su graikų mitų bei Homero herojais – mama dėstė klasikinę filologiją ir antikinę literatūrą Vilniaus Universitete. Tačiau tuomet auditorijoje tenorėjau pasakyti, kad mokytis būti lyderiu, tapti verslininku, matyt, dera panašiai, kaip mokytis poezijos. Svarbu ją mėgti, jos klausytis, skaityti, tik tuomet jau tikėtina sulaukti įkvėpimo kurti pačiam. O ir mokyti kurti verslą turbūt tinka panašiai, kaip kūrybiškai rašyti, o ne taip, kaip dėstoma klasikinė vadyba.

Vadyba, mano požiūriu, yra amatas, o verslumas, lyderystė – vertingi universalūs gebėjimai, juos išsiugdyti daug sudėtingiau negu išmokti amato. Esu tikras, kad tie jaunuoliai net po daugelio metų prisiminę dėkos tau už lyderystės kursą. 

Mindaugas K. Poezijos stebuklas yra suvesti daiktų prasmes į vientisą grožiu pulsuojančią visumą. O kokį stebuklą kuria verslas? Kas yra tie „vertingi universalūs gebėjimai“, kuriuos išugdžius amatininkas tampa kūrėju – „verslininku“ tavąja šio žodžio prasme?

Ignas St. Verslas, žinoma, nepatenka tarp dvylikos mūzų globojamų menų. Priešingai, dažnai girdime vertinant, kad tai žema, nešvari sritis, apsėsta godulio demonų. Tačiau juk verslininkas kuria ne vien auksu išreiškiamą pridėtinę vertę. Jis, vos įsteigęs bendrovę, imasi atsakomybės ne tik už savo šeimos, bet ir už savo įmonės darbuotojų gerovę. Kuo labiau verslas plečiasi, tuo daugiau šios atsakomybės susikuria. Ji pamažu aprėpia ir tiekėjus, pirkėjus, galiausia – verslui tapus reikšmingu ekonomikos varikliu – visus piliečius.   

Šitaip kurdamas vis didesnę atsakomybę, verslininkas net nenoromis panėšėja į politikos lyderį. Visuomenė neklausdama paskiria tokį vaidmenį bet kuriam prasimušusiam verslo savininkui. Taigi, kad sėkmingai vykdytų savo misiją, jam būtinai reikia rimtesnių gebėjimų, juk neįsivaizduotume pilko tamsaus žmogelio, renkamo valstybės galva. Gerai, jei verslininkas laiku įgijo platų universitetinį išsilavinimą, išmoko kalbų, prasilaužė retorikoje, išpuoselėjo dvasines vertybes ir įgudo prižiūrėti kūno sveikatą.  Bet net to negana - aukščiau iškeltą kartelę svarbu ten išlaikyti. Tenka nuolat tobulėti toliau, ir šioje srityje ribos neegzistuoja.

Mindaugas K. Ar tvirtini, kad verslumas yra ne tik tam tikra kūrybos, bet ir asmenybės tobulėjimo forma? Skamba neįtikėtinai.  Didžioji visuomenės dalis yra įsitikinusi, kad verslininko tikslas yra pelnas ir kuo didesnis. Verslininkas yra godus ir tiek! O visi gražūs pakalbėjimai, socialiniai projektai, viešumoje skambios paramos tėra tik godumo priedanga. Tačiau pats tvirtini kitaip: verslininkams keli aukštą asmenybės išsiugdymo kartelę.  

Iš tiesų, kurdamas vertę, verslininkas tampa atsakingu už jo įmonėje dirbančių žmonių gerbūvį. Taigi verslininkas neišvengiamai tampa moraliai įpareigotu ir visuomenės gėrį telkiančiu žmogumi. Bet ar dauguma verslininkų, verslo mokyklų studentų šiandien tai supranta? Ar jie sąmoningai kelia moralios saviugdos tikslus, prisiima atsakomybės už bendrapiliečių gerovę iššūkį? Atrodo, Ignai, mąstai kaip klasikinės Vakarų kultūros žmogus.  Bet štai Lietuva verslo mokėsi ne iš Homero, bet iš Laukinio Kapitalizmo vadovėlio. Ar nesi šiek „balta varna“ savo pasiekimais patenkintų lietuvaičių tarpe? O gal visgi Lietuvos verslas bręsta ir siekia pažinti tvaresnės vertės principus?

Ignas St. Neabejoju, kad ugdyti asmenybę yra naudinga jos valdomam verslui, o  verslumo patirtis bus vertinga bendrajam žmogiškam augimui. Tai sinergija, ne prieštara. Apie lavinimosi svarbą verslininkui jau kalbėjau, bet lygiai taip pat menininkui, mokslininkui, mokytojui, gydytojui ar politikui ne pro šalį bent retkarčiais įlįsti į „biznieriaus“ kailį.  Tokia blaivinanti patirtis padėtų kitu kampu pažvelgti į savo dažnai taip sureikšmintą misiją. Ar ji tikrai tokia šventa ir vertinga? Kuo esi geresnis už kitus savo srityje? Ar išgyventum nekonjunktūrinėje aplinkoje?

Gal todėl, kad esu išėjęs visą lietuviško laukinio kapitalizmo kursą, išlaikęs jo egzaminus ir apgynęs daktaratą, anaiptol nesijaučiu nei „balta varna“, nei apskritai kuo nors gudresnis už vidutinį Lietuvos verslininką. Matau, kaip keičiasi nuotaika mūsų gatvėse ir įstaigose. Aplink mažėja purvo ir dumblo. Žmonės tampa mandagesni, geranoriškesni, sąžiningesni. Tas pats procesas verslo padangėje: įstrigusieji sovietmetyje nyksta lyg dinozaurai. Ne žaibo greičiu, tačiau tikrai virstame Vakarų kultūros ir erdvės dalimi su visais jos pliusais ir minusais.