2012/06/15

Antanas Zabulis: apie naują epochą, verslo ir Lietuvos įgalinimą (IV)

Mindaugo Kubiliaus pokalbis su OMNITEL prezidentu Antanu Zabuliu.



Lietuvos įgalinimas

Mindaugas K.: Nežinau kilnesnės vizijos nei paskatinti žmogų tapti kūrėju, t.y. visavertiškai išreikšti savo prigimtį ir tapti panašiu į Kūrėją. Mano įsitikinimu, tai ir yra toliausiais, o ir pats tikriausias žmogaus horizontas. Bet kaip jį pasiekti čia, Lietuvoje?

Antanas Z.: Siekiant šio tikslo, pirmiausias uždavinys būtų pačių piliečių įgalinimas. Tiksliau – įgalinimas kurti. Šiandien mūsų valstybėje kaip tik tokio įgalinimo ir nėra. Atvirkščiai, susiduriame labiau su reglamentų bei riboklių negu kūrybos laisvės įgalinimu. Kai valstybė rūpinasi sąlygų piliečių sklaidai sukūrimu, tuomet ir pasimato, kiek valstybėje yra kūrybinės potencijos. O pastarąjį potencialą atradus, privalu jį išskleisti - investuoti ir multiplikuoti. Tuomet atsiranda kūrybingų žmonių konkurencija ir, ilgainiui, pažanga.
Deja, šiandien mūsų valstybę valdo tam tikras „juodos skylės“ sindromas. Juodoji skylė yra dangaus kūnas, į kurį viskas sueina, bet niekas neišeina. Verslas, bendraudamas su įvairaus rango valdininkais, nuolat tą patiria. Turime įsisąmoninti: valstybė yra tam, kad padėtų savo žmonėms patiems įsigalinti, tuo pačiu – įgalinti ir nacionalinės sėkmės istoriją. 

Mindaugas K.: Tai kur tų įsigalinimo šaltinių ieškoti?

Antanas Z.: Vienas iš įsigalinimo krypčių: atsigręžkime į emigrantus! Migracija - tai nėra tik praradimai. Tai - galimybė sucirkuliuoti protui, naujos patirties įgijimas ir įdarbinimas. Klausimas yra šis: ar mes sugebėsime suvaldyti migracijos grąžą? Labai sudėtingas klausimas, negaliu atsakyti. Manyčiau, kad su dabartine koridoriuose vyraujančia menkaverte mąstysena tai - misija neįmanoma. Tačiau išlieku optimistas, nes matau, kad žmonių, kurie yra jau pasikeitę, pamatę žavesį kitos aplinkos, kur iš tiesų žmogus vertinamas, kur iš tiesų žmogus turi galimybes skleistis, Lietuvoje atsiranda vis daugiau. Jie tampa vis svaresne jėga, kurios dėka galima dalykų menkavertiškumo kompleksą nugramzdinti į praeitį. 

Mindaugas K.: Tad kaip mums pabalnoti žirgus ir su aiškia vizija skuosti į stiprios ir išmone didingos Lietuvos ateitį? Kaip kadaise LDK kariuomenės elitas - Lietuvos Vyčiai! Juk mums dera stiprybės semtis ir praeities, ar ne taip? 

Antanas Z.: Taip, mes turime istoriją, bet mes jos nežinome. Bėda, kad mūsų tapatybę svarstome ne šimtmečių, o tik kelių dešimtmečių perspektyvoje. Šiuolaikinių lietuvių savivertė todėl ir yra itin ribota. Ar mūsų savivertė apsiribos svarstymu, kuris faktas yra vertingesnis - įstojimas į NATO ar Europos Sąjungą ... ? O gal naujos Lietuvos vertė glūdi žymiojoje trijulėje „gražios moterys, krepšinis, alus“? Atrodo, kad sugebėjome save įstumti į štai tokį siaurą istorijos ir savęs supratimą.

Mes neatmename, kad Lietuvos nacijos istorija yra didi, apimanti šimtmečius, sutelkianti tautas: lenkus, žydus, rusus, baltarusius, ukrainiečius ir t.t. Jeigu matytume Lietuvos istoriją šimtmečių perspektyvoje, atrastume daug save su Lietuva vienaip ar kitaip siejančių žmonių: šalių prezidentai, šalių premjerai, didžiausių pasaulyje kompanijų valdytojai ir t.t. Gal Lietuvoje subrandinta jų šeimos tradicija yra ne tik brangus prisiminimas, bet ir aktualios lyderystės pagrindas? Ar neatėjo laikas įsisavinti šimtmečius kauptus Lietuvos turtus, dabar įvairioms sėkmės formomis pasklidusius po pasaulį?

Mindaugas K.: Tai gal atėjo laikas įsisavinti mumyse glūdinčias istorines potencijas? Tereikia nusimesti bukos desperacijos šleifą ir drąsiai atrasti savyje Lietuvos Vytį - veržlią lietuvišką ambiciją.

Antanas Z.: Apie aktualius Lietuvos Vyčius. Pradėkime nuo klausimo: ar mes pakankamai remiame Lietuvoje kilusias tikrai vertingas žvaigždes? Kodėl verslas pradėjo remti tenisą? Todėl, kad atsirado Ričardas Berankis, kuris savo pastangomis iškėlė Lietuvos vardą ir vertę. Mes neturime tiek daug potencialių žvaigždžių, kad jų neremtume. Visų piliečių interesas ir valstybės politika turi būti nukreiptos mūsų tautos potencijos išskleidimui.

Labai geras pavyzdys yra Š. Marčiulionio atvejis. Jis buvo pirmasis lietuvis, ištrūkęs iš sovietmečio erdvės ir žaidęs NBA lygoje. Lietuvoje „Sprite“ buvo išgerta daugiau negu „Coca Cola“, būtent dėl to, kad TV reklamoje Šarūnas stovėjo su buteliu „Sprite“ ir pasakė: „Tai yra gerai“. O jeigu Lietuvos žvaigždutė ištartų: „Lietuva yra mano ir visų jūsų gėris“. Savos žvaigždės liudijimas neabejotinai taptų dideliu postūmiu visuomenės plėtrai. Turime savęs paklausti: kiek talentingų vaikų šiandien dar neatpažinti, o jų talentai - neišplėtoti? Nejaugi mūsų DNR jau tiek suprastėjusi, kad mes labai skiriamės nuo kitų europiečių pagal savo talentingų vaikų nuošimtį, sakykime, tūkstančiui vaikų? Manau, kad su talentais, su duotybėmis mes elgiamės it su malkomis.

Mindaugas K.: Mūsų negalia valstybės mastu remti talentus, manau, yra vis dar sovietmečio palikimas. Ir visgi sovietmečio įšalas, mano nuomone, neišsilaikys. Lietuviai kaip ir visi laisvi žmonės siekia atrasti savivertę. O juk mūsų Tėvynėje išpuoselėti ir pasaulio mastu sužibę talentai pakelia visos nacijos savivertę. Mano giliu įsitikinimu, mūsų kelias yra vienintelis: investuoti į kuriantį žmogų, tuo pačiu ne tik išguiti socialistinį, bet ir eurosovietinį konformizmą. Gerovę sukurs ne abstrakti valstybė su savo struktūromis, ir ne Europos Sąjunga su savo dotacijomis ir dažnai primestomis politikomis, bet kuriantis žmogus ir darni bendruomenė. Lietuvoje jau matau kylančią panašiai ir kryptingai mąstančio Lietuvos jaunimo bangą. Jeigu šiuo keliu eisime, maža valstybė Lietuva sukurs didelę pridėtinę vertę ir milžinišką pranašumą.

Antanas Z.: Pietų Korėjos pavyzdys. Prieš penkiasdešimt metų ši valstybė pradėjo įgyvendinti proveržį. Tačiau pamokanti ne tik jų proveržio istorija, bet aktualiai keliami iššūkiai nacionaliniu mastu. Ši klestinti valstybė vėl kelia naujos pradžios klausimą: kaip padaryti, kad vėl atsirastų noras kurti ir statyti su nauja kūrybine galia? Jie ir vėl nori laimėti. Ir pirmiausiai prieš save.

Lietuva visada buvo ir yra konkuruojančių bei nuolat besikeičiančių geopolitinių darinių sandūroje. Esame buferis. O buferis tokiose padėtyje turi būti itin stiprus. Nes priešingu atveju mus sudaužys ir išmes į istorijos šiukšlyną. Turime atrasti savyje jėgų sukurti save ir lyderiauti bent regiono mastu.

Mindaugas K.: Praėjusią savaitę paskelbtas Lietuvoje pirmą kartą atliktas angl. „Global Enterpreneurship Monitor“ („Globalaus verslumo stebėsenos“) tyrimas parodė, kad Lietuva pasaulyje gali pasigirti vienu iš didžiausiu jaunų verslininkų (18-24 m.) procentu. Tyrimas taip pat parodė, kad Lietuvoje yra ypač daug jaunų verslų (iki 3,5 m.). Europoje lietuviai pirmauja! Gal netolimoje ateityje turime galime tapti versliausia valstybė Europoje? Kas lemia tokį verslumo šuolį?

Antanas Z.: Pirmiausia, tai iš tiesų labai malonios žinios. Mūsų jaunoji verslininkų karta yra versliausia Europoje! Apie tokią žinią vyresnioji karta tegalėjo tik svajoti. Gali būti, kad Lietuvos istorijos gražiausi puslapiai dar neparašyti. Aišku tai, kad mūsų istoriją dabar rašo kūrybingiausia ir aktyviausia visuomenės dalis – jaunasis Lietuvos verslas. Ir tai yra neabejotinai stipri žinia Europai ir pasauliui.

Šių dienų jaunimas, taip vadinamieji „multitaskeriai“, geba dirbti keletą darbų vienu metu, stebėti ir vertinti didelį duomenų srautą, dalyvauja įvairiuose socialiniuose tinkluose ir yra labai išplėtęs savo akiratį. Bet esmingiau tai, kad Lietuvos jaunimas yra bene labiausiai siekiantis aukštojo mokslo Europos Sąjungoje. O tai reiškia atkaklią kovą ir siekį laimėti.

Šie tyrimas verčia konstatuoti tai, kas šiandien vidutinio amžiaus statistiniam lietuviui yra nepastebima, viešojoje erdvėje nematoma. Tačiau tikra ir stebėtinai viltinga.

„Appcamp“ yra šios bendros tendencijos dalis. Į laisvanoriškai iškeltą iniciatyvą atėjo apie 300 jaunuolių; kilo apie 70 idėjų; vėliau atsirado keliasdešimt įmonių , o viena jų - laimėjo geriausios mobilios aplikacijos titulą pasaulyje.

Dabar turime pagrįstą viltį, kad laimės ir Lietuva.