2012/05/15

Koks verslas iš tiesų yra tvarus?


Pigiau ir greičiau - verslo mantra kartojama ištisą parą visose pasaulio šalyse. Kaipgi jos nekartoti, jeigu konkurentai iš Azijos ar kitų kontinentų jau kvėpuoja į nugarą. Tai ką daryti? Gal ieškoti už vergišką atlyginimą dieną ir naktį plušančių darbuotojų? O gal ieškoti korumpuotų pareigūnų valstybinėse tarnybose? Beprotiškas greitis, stresas, asmens nužmoginimas rodo savo grimasas ir neleidžia ramiai užmigti tiek įmonės savininkams, vadovams tiek eiliniams darbuotojams.

Neseniai teko išgirsti vieną istoriją. Ilgą laiką stabiliai ir pelningai dirbusi įmonė staiga patyrė didžiulius finansinius nuostolius, vienu mostu nubraukusius per dešimtmečius uždirbtą pelną. Akcininkams tai buvo tikras perkūnas iš giedro dangaus, nes įmonės vadovas garsėjo kaip ypatingai atsargus, sąžiningas ir patikimas vadovas. Kaip galėjo atsitikti, kad jis staiga įsivėlė į rizikingus sandorius, pradėjo slėpti nuo akcininkų tikrąją įmonės finansinę padėtį, gręsiančią staigiu ir skandalingu bankrotu? Ar tikrai čia buvo tik vadovo kaltė?

Manau, kad ne, nes toks elgesio pasikeitimas greičiausiai neatsitiktinai sutapo su akcininkų prioritetų pasikeitimu. Vos ne vienintele akcininkų kartojama verslo mantra tapo veiklos efektyvumas ir pelningumas.  Nustatyti pelningumo tikslai tapo praktiškai vienintele įmonės vadovo karjeros sąlyga. Toks akcininkų prioritetų pasikeitimas visiškai suprantamas, nes globalios recesijos ir augančios konkurencijos sąlygomis pinigų kiekis sąskaitose tapo išlikimo garantu. Taigi, nors efektyvumo ir pelningumo svarba iš pirmo žvilgsnio visiškai atitiko įmonės interesus, tačiau minėtu atveju šie akcentai suveikė priešingai: įmonės vadovas, slegiamas akcininkų lūkesčių, staiga prarado drąsą būti savimi - priimti realybę tokią, kokia yra, informuoti apie tai akcininkus ir siūlyti sprendimus, nes šis kelias galėtų reikšti vadovo karjeros sužlugimą. Taigi kyla klausimas ar verslui efektyvumas ir pelningumas turėtų būti pirmasis ir svarbiausias tikslas, ar esminiai tikslai turėtų būti kiti, o efektyvumas ir pelningumas taptų nuoseklaus kitų tikslų siekimo logiška pasekmė?

Efektyvumo ir kaštų stabas

Globalizacijos tendencijų apimtas pasaulis - tai yra mes visi - eina iš proto dėl kaštų mažinimo ir veiklos efektyvumo didinimo. Gamyba keliama iš Europos į Aziją, po to vėl atgal, ieškoma efektyvesnių ir greičiau dirbančių įrankių, ryšio priemonių, kad vienas darbuotojas galėtų nuveikti kuo daugiau darbų, darbo vietos mobilumas vilioja verslą suktis 7 dienas per savaitę 24 valandas per parą. Štai išmanusis telefonas leidžia tvarkyti verslo reikalus kelionėje, šventinę dieną, atostogų metu paplūdimyje - žodžiu visur ir visada. Žodelis "ne" - nesiimsime šio užsakymo, nepadarysime jūsų užsakymo pageidaujamu terminu ar už rinkoje nusistovėjusią kainą - atrodo kaip didžiausia erezija, keiksmažodis.

Kas gi tuo tarpu vyksta su įmonės darbuotoju, kuris turi prisiimti šią augančią efektyvumo ir produkto piginimo naštą? Gal kažkam atrodo, kad blogiausias dalykas yra pervargimas? Anaiptol. Juk ir labai išsekinti mes galime greitai atsigauti, jeigu turime ne tik laisvę minutę, bet ir mylimą, brangų žmogų, patikimą draugą. Tragiškiausia šios augančios naštos, didėjančio gyvenimo tempo pasekmė yra žmogaus virtimas įrankiu, kurio vienintelė egzistencijos prasmė yra duoti materialų rezultatą. Rezultatą duodantis įrankis negali turėti artimų santykių su kitu asmeniu, leisti laiko "veltui" – nenuveikdamas, ko nors išoriškai apčiuopiamo.

Tada jau turime ne šiaip pervargimą, bet žmogaus esmės - asmens, gebančio kurti besąlyginės meilės santykį su kitu asmeniu, naikinimą. Kai toks naikinimas pasiekia kritinę ribą, sekantis žingsnis yra arba sustoti šiose beprotiškose efektyvumo ir piginimo lenktynėse pačiam, arba palikti tai padaryti psichikai, iššaukiant nervinį sutrikimą ir galų gale depresiją - priverstinį žmogaus saugiklių sudeginimą.

Atsiras oponentų, kurie į tai replikuos: taip yra tokių, kurie yra per silpni pakelti šių dienų reikalavimus ir todėl turi būti paaukoti ant efektyvumo aukuro. Tačiau visada atsiras kitų - jaunų ir išalkusių, kurie mielai užims atsilaisvinusią vietą. Galbūt ir atsiras. Bet kas akcininkui kompensuos dešimtmečiais kaupto turto praradimą, kaip straipsnio pradžioje minėtu staigaus įmonės bankroto atveju? Juk tos įmonės patirti didžiuliai finansiniai nuostoliai buvo tiesioginė įmonės vadovo fizinio, emocinio ir psichologinio stovio, įtakojusio neprotingus ir nesąžiningus sprendimus, pasekmė. O kaip kompensuoti palūžusių darbuotojų metų metais kauptus įgūdžius, patirtį, jų turimus asmeninius kontaktus su svarbiais verslo partneriais?

Taigi ar įmanoma efektyvumo stabo alternatyva? Ar įmanoma nedidinti veiklos efektyvumo ir nemažinti kaštų, kai kiti tai daro, ar bent tai daryti tik iki protingos ribos? Manau, kad taip.

Tvarus verslas - efektyvumo stabo alternatyva

Tokios alternatyvos kertiniai pamatai galėtų būti tokios esminės įmonės vertybės:
1.      Dora.
2.      Pagarba asmeniui ir besąlyginio dalijimosi - Meilės santykių puoselėjimas.

Į tokius pamatus besiremiantį verslą turbūt ir reikėtų pavadinti tuo šiais laikais tapusiu madingu, tačiau, atrodo, dar iki galo nesuvoktu epitetu turinio prasme - tvarus verslas.
Vadovui, pranešus apie tvaraus verslo kūrimo strategiją, įmonės vyriausias finansininkas iš karto pareikalaus pagrįsti verslo plane kaip tvaraus verslo egzistavimui būtinos vertybės gali užtikrinti geidžiamą finansinį rezultatą.

Taigi dėstykime neįprastą verslo planą paversdami finansininkui sunkiai suskaičiuojamas vertybių kategorijas į labiau apčiuopiamus dalykus:

1.      Dora = Patikimumas = Kaštų taupymas + Didesnis atlygis iš užsakovų.

Patikimumas yra nesuderinamas su melu ir remiasi pirmiausia į dorą. Dora - tai asmens gyvenimas Tiesioje ir Meilėje. Tai drąsa priimti realybę tokią, kokia ji yra ir drąsa atsisakyti to, kas sukaupta - materialaus turto, garbės, prestižo, galios - jeigu tai trukdo ištikimybei Tiesos ir Meilės vertybėms. Skamba paprastai, tačiau kai kam tai yra labai sunkiai pasiekiama viršūnė. Priežastis paprasta – dora negalima be melo atsisakymo, o tai padaryti neįmanoma be nuolankumo, o pastarasis negali būti šalia puikybės - savybės, kuri dažnai mums asocijuojasi su aukštais postais galingose verslo korporacijose.

Aukščiausias reikalavimas dorumo vertybės ugdyme, suprantama, tenka verslo savininkui ir vadovui - pastarajam netgi pirmoje vietoje, kadangi šiais laikais verslo savininku tampa didelė ir beveidė individualių akcininkų minia. Taigi vadovas turėtų rodyti nuolankumo - tarnaujančios lyderystės - pavyzdį. Verskime dorą, kuri yra patikimumo sinonimas, į finansininkui suprantamas kategorijas. Patikimumas - tiesos sakymo tiek įmonės viduje tiek išorėje svarbiausia prielaida - reiškia:

·         kaštų taupymą veiklos kontrolei įmonės viduje,
·         daug mažesnę netikėtų nuostolių tikimybę,
·         pigesnę investicijų pritraukimo galimybę, kylančią iš atsiradusio akcininkų pasitikėjimo,
·         papildomas galimybes gauti didesnį užmokestį iš užsakovų, kuriems yra svarbus patikimumas.

2.  Pagarba asmeniui ir besąlyginio dalijimosi (Meilės) santykių puoselėjimas = Darbuotojų lojalumas ir galimybė pritraukti geriausius specialistus; darbuotojų kūrybiškumas ir inovatyvumas = Kaštų taupymas + Papildomas įplaukos dėl inovatyvių idėjų.

Dorumas arba gyvenimas Tiesoje ir Meilėje neįsivaizduojamas be pagarbos kitam asmeniui. Galimybė mums pajusti savo vertę yra vienas iš esminių mūsų gyvenimo tikslų, nes tai neatsiejama nuo tvaraus laimės pojūčio atsiradimo. Ženkime toliau. Tikra pagarba kitam asmeniui tampa laipteliu link besąlyginio dalijimosi - meilės santykio, nes iš tiesų gerbdami kitą asmenį pradedame nuoširdžiai jam trokšti gėrio, net jei tai ir neduoda mums patiems apčiuopiamos naudos. Taip pat svarbu paminėti, kad sąžiningas besąlyginio dalijimosi - Meilės santykis įmanomas tik būnant Tiesoje, kuri nepakenčia tinginystės ir piktnaudžiavimo kito asmens dovanomis.

Pagarba darbuotojui ir besąlyginio dalijimosi santykių atsiradimas neišvengiamai skatins vadovus ieškoti būdų kaip darbuotojus apsaugoti nuo neprotingo streso ir alinančio darbo krūvio. Dar puikesne streso išvengimo bei teigiamos psichologinės aplinkos sukūrimo prielaida taps besiformuojantys besąlyginio dalijimosi santykiai visoje įmonėje.

Besąlyginis dalijimasis įmonės viduje - tai laisvas apsikeitimas informacija ir patirtimis, efektyvus bendradarbiavimas, palankios sąlygos kiekvienam darbuotojui atrasti jam mieliausią veiklą ir galiausia būti kūrybingam ir inovatyviam. Be to, dorumu persmelktas verslas tampa patraukliu darbdaviu su kuriuo darbuotojai neskubės atsisveikinti dėl šiek tiek didesnio atlyginimo konkuruojančioje įmonėje, o ieškantys naujų galimybių, ypatingai tie kurie jau savo kailiu patyrė destruktyvų efektyvumo ir pelningumo stabo dominavimo poveikį arba ieško palankesnių sąlygų savo kūrybinių galių sklaidai, sieks tokioje įmonėje gauti darbą.

Ir vėl verčiame finansininkui sunkiai apčiuopiamą pagarbos kitam asmeniui vertybę į finansines kategorijas. Didesnis darbuotojų lojalumas ir verslo patrauklumas specialistams reiškia:

·         kaštų, susijusių su darbuotojų kaita, taupymą,
·         galimybę įdarbinti kvalifikuotus ir efektyviai gebančius dirbti specialistus už protingą atlygį.
·         Savo ruožtu atsiradę besąlyginio dalijimosi santykiai reiškia:
·         verslo efektyvumo didinimą dėl geresnio vidinio bendradarbiavimo,
·         kaštų, susijusių su verslo administravimu, mažinimą,
·         papildomas įplaukas susijusias su inovatyvių idėjų atradimu.

Na ir galiausiai finansininkui primename, kad staiga, susiklosčius palankiom aplinkybėm, uždirbtas didelis pelnas, stokojant jau minėtų tvaraus verslo vertybių, gali tapti netgi suklupimo akmeniu, nes vertybinio stuburo neturinčiai įmonei ir jos vadovams, apakintiems greito praturtėjimo miražu, gresia arogancija ir tingumas – tai, kas dažnai tampa didžiulio įmonių nuosmukio ar net žlugimo priežastimi.

Kodėl svarbu sudaryti juodąjį užsakovų sąrašą

Išnagrinėjęs tokį verslo planą vyr. finansininkas greičiausiai užduos praktinį klausimą: sutinku, tačiau ką daryti, jeigu užsakovai nelabai domisi tvaraus verslo vertybėmis ir pirmoje eilėje reikalauja paslaugos ar gaminio už mažiausią kainą, kuo greičiau ir kuo kokybiškesnio?

Atsakymas paprastas: rinktis tik tuos klientus, kurie sutinka mokėti papildomą užmokestį už pridėtinę vertę, sukuriamą dėl aukštesnės kokybės, didesnio užsakymo įvykdymo patikimumo, geresnės tiekėjo reputacijos, tikėtinų novatoriškų, kūrybingų idėjų panaudojimo vykdant užsakymą. Ar yra tokių užsakovų? Tikrai yra ir juos galima surasti praktiškai visose srityse, išskyrus kai kurias monopolijų kontroliuojamas sritis. Jeigu tokių klientų ratas nepakankamas turimo verslo dydžiui, tenka priimti skaudų bet vienintelį teisingą sprendimą - mažinti verslo apimtis. Laimė jau nereikia apsiriboti tik šalies, kurioje pradėjome verslą rinka nes globalizacija atvėrė papildomas galimybes verslui surasti jo vertybes atitinkančius užsakovus kitose šalyse.

Dar viena svarbi sąlyga tvaraus verslo įmonės sukūrimui yra įmonės užsakovų pagarba tiekėjui, pasireiškianti per pagarbų santykį su tiekėjo darbuotojais, ir tikras įvertinimas to, ką tiekėjas duoda. Deja, labai dažnai sutinkame užsakovus, kurie mano, kad bet koks pinigų mokėjimas kitiems yra tik jų švaistymas. Tokie užsakovai paprastai nuolat skundžiasi, kad neįmanoma surasti pagyrimo verto tiekėjo. Pabendravęs su tokių užsakovų vadovais greitai su nuostaba sužinai, kad pasaulyje greičiausiai nėra nė vieno sąžiningo ir gerai savo darbą išmanančio žmogaus!? Ar galima tada tikėtis, kad toks užsakovas sutiks mokėti už papildomai tvaraus verslo sukurtą vertę? Įdomus ir kitas klausimas, kuriam galima būtų skirti atskirą esė: o kodėl tiek daug tokių užsakovų, kuriems niekas negali įtikti? Gal atsakymas slypi tų užsakovų vadovų, savininkų savivertės jausmo stokoje, slypinčioje giliai jų širdyse, nepaisant sukaupto turto ir turimos galios?

Niekaip netelpa į tvaraus verslo užsakovo apibrėžimą ir toks, kurio užsakymų galima tikėtis tik mokant užsakovo vadovui kyšius. Šiam užsakovui tvaraus verslo papildoma vertė juolab nerūpės, nes jį atstovaujantys asmenys galvos tik apie neteisėto atlygio gavimą. Korumpuotas verslas taip pat niekaip negali derėti su vienu iš tvaraus verslo kertinių kampų - vadovo dora.

Taigi turime alternatyvą žmogaus asmenybę griaunančiam beprotiškam, nežinančiam ribų verslo efektyvumo ir kaštų mažinimo stabui - tvarų doros ir besąlyginio dalijimosi vertybe paremtą verslą.

Belieka sudaryti juodąjį klientų, kurių užsakymai nedera su tvaraus verslo principais, sąrašą ir sutelkti dėmesį į tokius klientus su kuriais darbuojantis galima tvaraus verslo alternatyva.

Tvarus atlygis

Tvaraus verslo kūrimas pareikalaus daug kantrybės ir nelengvo vidinio vadovų ir verslo savininkų doros ugdymo darbo. Tai kelias kurio pradžioje yra kuriamas nedidelis, bet besiremiantis į tvirtus pamatus, tvarus verslas – toks, kurio svarbiausias bruožas ir turtas yra tame versle dalyvaujančių žmonių savivertės augimas ir augantis jų asmeninės laimės jausmas.

Tvaraus verslo plėtros įgyvendinimui galbūt net didesnę įtaką negu vadovų ir įmonių savininkų nuostatos gali padaryti eilinių dirbančiųjų nuostatos. Tvirtas pasiryžimas dirbti tik tokiose įmonėse, kur yra tikra pagarba kiekvienam darbuotojui, pasireiškianti tiek per vidaus santykius, tiek per teisingą atlyginimą ir asmens orumą atitinkančias darbo sąlygas, yra galingas vidinis tvaraus verslo katalizatorius. O svarbiausias motyvas laikytis tokių nuostatų galėtų būti asmeninė fizinė, emocinė ir psichinė sveikata ir galiausia troškimas patirti tikrą vidinį, amžinai išliekantį širdies gelmėje laimės pojūtį, o ne vien trumpalaikes euforines būsenas kartkartėmis gavus didesnį negu įprasta iš išorės atplūstantį atlygį.

Svarstant ir renkantis tvaraus verslo kelią labai svarbu nesusivilioti  tik gražiais reklaminiais vaizdais bukletuose apie draugišką įmonės kolektyvą, tik skambiais šūkiais apie verslo vertybes, vadovų rūpinimąsi darbuotojais, energijos ir išteklių tausojimą. Tokie išoriniai atributai, jeigu nepatvirtinami nuoširdžiomis vadovų pastangomis auginti doros, pagarbos ir besąlyginio dalijimosi vertybes,  gali tapti tvaraus verslo imitacija. Susiviliojus tokia imitacija, būna ypatingai sunku grįžti prie tikrų vertybių. Mat sugriaunama esminė pakopa link tvaraus verslo - pasitikėjimas vadovų nuoširdumu.

Ir visgi, jeigu po daugelio svarstymų, nutariame sukti verslą į tvarumo sritį, kodėl gi turėtume abejoti tokia alternatyva? Gal baisu prarasti tai, ką turime išoriškai - turtą, postą, galią? O ar nebaisu prarasti save?

Na ir galiausiai atsakykime kaip yra su verslo efektyvumo stabu? Manau, kad efektyvumas nėra pirmasis ir pakankamas sėkmės garantas. Tikrasis garantas yra tvarus verslas, besiremiantis doros ir besąlyginio dalijimosi santykio vertybėmis. Efektyvumas ir pelningumas, išoriškai pripažįstama verslo sėkmė, tik jau visiškai kitame kokybiniame lygmenyje, seka iš paskos.

Almantas Stankūnas