2012/05/26

Antanas Zabulis: apie naują epochą, verslo ir Lietuvos įgalinimą (III)

Mindaugo Kubiliaus pokalbis su OMNITEL prezidentu Antanu Zabuliu.



Lyderis

Mindaugas K.: Dera būtų patyrinėti ir patį lyderį. Kokius orientyrus turi Antanas savo kelionėje žmogiškosios vertės sklaidoje? Gal jis turi savo vertės sklaidos ikonas, lyderystės pavyzdžius? Gal būt jie yra vidinio dialogo partneriai?

Antanas Z.: Tokių tikrai yra, ir nemažai. Paimkime, kad ir tą patį Ričardą Bransoną. Jo lyderiavimo principai yra ganėtinai paprasti, bet tuo pačiu sudėtingi. Jis skiria daug laiko diskusijoms, kad komandoje būtų gerai suprasta dalyko esmė, nauja verslo idėja, kad neliktų jokių „tamsių dėmių“, galimų nesusipratimų. Išbaigęs idėją, R.Bransonas, sako: „pasiimu kalašnikovą, užtaisau, ir šaudau 3 tūkst. metrų per sekundę greičiu. Kas nesuspėja, tas laisvas, tas mano kompanijoje nereikalingas, nes apgavo. Jei pasakei, kad viską supratai, kodėl nevystai?“. Manau, kad tai pavyzdinis jo lyderystės dėmuo.

Toliau paimkime Steve Jobsą. Man patinko jo gebėjimas nebijoti svajoti ir nebijoti svajonę čia ir dabar paversti realybe. Tą jis padarė su lytiminiais ekranais. Kartą buvau susitikime su vienos kompanijos viceprezidentu, kuris kažkaip nei iš šio, nei iš to pradėjo šnekėti apie tai, kaip jis prieš maždaug penkerius metus dalyvavo apvalaus stalo diskusijoje su Jobsu. „Diskusijos dalyviai aptarinėjo naujausias telefonų technologijas rinkoje. Jobsas pradėjo kalbėti apie tuo metu net neįsivaizduojamus dalykus - apie liečiamuosius ekranus. Tuo metu visi galvojo, kad jis yra išprotėjęs!“, porino pašnekovas. Ir štai po penkerių metų jis, didelės kompanijos už globalią plėtrą atsakingas viceprezidentas, įsivertino: „Koks aš tuo metu buvau neįžvalgus! Ne dėl to, kad ne aš išradau tuos lytiminius ekranus, bet dėl to, kad jie jau buvo sugalvoti. O aš tą jau sugalvotą dalyką palaikiau kvailais svaičiojimai. Nepasinaudojau ir žiopsojau keletą metų, kai „Apple“ sėkmingai įgyvendino tuo metu jau sukurtą inovaciją.“

Kodėl mes, „Omnitel“, investuojam, pavyzdžiui, į „Šeimų universitetą“ ar mūsų „Omnitel biblioteką“, „App camp“? Todėl, kad mes stengiamės žiūrėti ne sau po kojomis, bet toliau – į įžvelgiamos ateities horizontą. O mūsų vieta horizonte yra neabejotinai susijusi su pačia šalies pažanga. Kuo daugiau mūsų šalyje bus pažangos, tuo mums bus lengviau pritraukti geriausius protus. Jei pažangos nebus, jeigu mes patys jos neinicijuosime, tuomet tapsime tik muziejine vertybe.

Mindaugas K.: Tai kokį horizontą mato čia prieš mane sėdintis lyderis ir jo vadovaujama kompanija?

Antanas Z.: Prieš dešimt metų horizontą įžvelgėme penkerius metus į priekį. Tada kartu su partneriais pradėjome projektą „Langas į ateitį“ ir siekėme, kad Lietuva įsisavintų kompiuterinį raštingumą. Norėjome, kad būtume ne blogesni nei mūsų kaimynai Europos Sąjungoje. Ir šį horizontą pasiekėme.

Mindaugas K.: Matyt ir pralenkėme: Vilniuje yra didžiausias interneto greitis ir skvarbumas.

Antanas Z.: Nesustokime. Žvelkime toliau. Šiandien mes kalbame apie kur kas sudėtingesnius dalykus, būtent, vartotojų patirtis, vartotojų įgalinimą. Su savo išmanizacijos samprata mes norime įgalinti žmones, įgalinti piliečius, įgalinti jų verslą. Siekiame tą daryti profesionaliai, ir čia negali būti unifikuoto sprendimo. Mes norėtume, kad išmanizacijos samprata - kaip kokiu virusu - užkrėstų kuo daugiau žmonių. Tai yra savęs įgalinimo troškimo priemonė. Tuo pačiu atsiranda nauji tikslai, veriasi iki tol neįžvelgtas horizontas, drąsa svajoti. Nesame dideli veikėjai šioje srityje. Tačiau mes nebijome kelti drąsius tikslus, eiti šita kryptimi pirmyn. O rezultatas kažkuria dalimi jau matosi.

Trys milijonai kūrėjų

Mindaugas K.: O kaip pačio keliama„Trijų milijonai kūrėjų“ vizija? Ar tai irgi yra horizontas, Lietuvos horizontas? Ekonomistai įprastai kalba apie mokesčių mokėtoją ir vartotoją. Tačiau ši viziją reiškia žmogaus laisvę, kūrybiškumą ir sumanumą. Kyla klausimas: kaip mes tą pasieksime?

Antanas Z.: Jeigu atliktume sociologinius tyrimus ir paklaustume, ko labiausiai, žmogus norėtų? Dauguma atsakytų: kad jų vaikai įgytų gerą išsilavinimą. Dar daugiau - kad vaikai pranoktų savo tėvus. Tėvai svajoja apie savo pačių tąsą vaikuose. Taip laisvų žmonių visuomenėje telkiasi laisvės horizontas. Natūrali tėvų svajonė apie vaikų ateitį sukuria investavimo varikliuką, kuris veža į laisvų kūrėjų visuomenę.

Deja, visame šiame judėjime atsiranda barjerų, kuriuos mes patys sukuriam. Tai – nenatūralūs apribojimais, neteisingai susikurti standartai. Todėl ir natūraliai užkurtas procesas neveda į išbaigtumą. Žmogui tenka kovoti už savo svajonės įgyvendinimą.

Šia prasme „Trys milijonai kūrėjų“ svajonė irgi yra truputėlį yra utopinė. Ir visgi ji yra tikroviška, nes išbaigia daugelio žmonių svajonę, kurią jie labai praktiškai suprojektuoja į savo vaikus.  Jeigu tėvai yra pakankamai drąsūs ir darbštūs, tai jų vaikas, tikėtinai, gaus gerą išsilavinimą. Toks vaikas turės ir lyderio savybių ir nebus linkęs susitaikyti su jį ribojančiais socialiniais barjerais, nes norės realizuoti įgytas savo žinias, išugdytus gebėjimus. Jeigu susitelkia tokių šeimų kritinė masė, formuojasi naujų potencijų erdvė. Vadinasi, turime ruoštis, kad nauja karta galėtų realizuoti visus savo gebėjimus čia, Lietuvoje. Iškeldami šią viziją, keliame ir tautos ambicijų lygį. Trys milijonai kūrėju sukurs milžinišką nacionalinės energijos apyvartą.