2012/01/01

Tvarumas – nauja epocha

Į pasaulį pasibeldė 2012 metai. Tuo tarpu pasaulis dar vis grumiasi su 2008 m. kilusia krize. Įmonių vadovams, eiliniams piliečiams, vyriausybėms nuolat tenka spręsti konkrečias ekonomines problemas mikro ir makro lygiuose. 

Greito išsprendimo skolų krizės apimtose euro zonos valstybėse nenusimato. Vienas galimų, o gal ir vienintelis - fiskalinė Euro zonos valstybių unija kol kas tėra lūkestinga politinė valia, kurios pagrindinė funkcija – ritmiškai siųsti pozityvius signalus finansų rinkoms ir atitolinti euro kolapsą. Kelias nuo lūkesčio iki tikrovės yra ilgas ir erškėčiuotas. Ką kalbėti apie fiskalinę uniją ar net Europos federacijos prielaidas, jei elementarios fiskalinės disciplinos įgyvendinimas politikų ir jų atstovaujamų vartotojų galvose yra ko kas nepasiekiamas dalykas. 

Taigi aiškumas apie tolesnes Europos gerovės plėtros galimybes įžvelgiamoje ateityje nenusimato. O be ūkio raidos nuspėjamumo, kurio pagrindu daromi ilgalaikiai ekonominiai sprendimai mikro ir makro lygiuose, krizė nepasibaigs. Net ir galima fiskalinė unija ar Centrinio Europos Banko galių išplėtimas, ar kitos šiuo metu ES vadovų lygmenyje svarstomos politinės iniciatyvos tėra tik laukiamo išsprendimo priemonės, o ne faktinis ir ilgalaikis pokytis.

Tampa vis labiau akivaizdu, kad iki šiol neregėtų mastų finansų krizės išsprendimas tegalimas tik panaikinus pačias krizės prielaidas. Bet ar įmanoma šias prielaidas lengvai panaikinti? Ar sugebėtume žmogaus prigimtyje giliai įsišaknijusį demoną išvaryti? Juk šios prielaidos - godus kaupimas ir besaikis vartojimas – yra pats kapitalizmo pamatas. Juk tai reikštų ir kapitalizmo pabaigą arba bent ženklią jo transformaciją. Šią problemą vis aštriau kelia žymiausieji pasaulinio garso ekonomistai.

Harvardo universiteto profesorius ir buvęs TVF vyriausiasis ekonomistas Kennethas Rogoffas savo straipsnyje „Ar šiuolaikinis kapitalizmas tvarus“ klausia: „Ar kapitalizmas taps savo paties sėkmės kuriant didžiulius turtus auka? Kol kas tokia galimybė atrodo menkai tikėtina, nors ir labai madinga kalbėti apie kapitalizmo pražūtį. Vis tik, didėjant taršai, finansų nestabilumui, sveikatos problemoms ir nelygybei bei nesibaigiant politinių sistemų paralyžiui, kapitalizmo ateitis po keleto dešimtmečių gali nebeatrodyti tokia užtikrinta kaip dabar.“

Kelkime klausimą iš esmės: ar galima pakeisti žmogaus prigimtį? Mano supratimu, žmogus negali nekaupti vertės. Žmogus negali nesiekti laimės, kurią jis iš prigimties sieja su vertės įgijimu ir savivertės išgyvenimu. Aišku, pasaulyje atrandame aibę vertės ir laimės kaupimo kelių. Vieni tampa laimingi įgydami „Ferrari“, kiti – pardavę „Ferrari“ ir tapę vienuoliais.
Kapitalizmas kaip visuomeninis reiškinys yra taip pat vertės kaupimo poreikio išraiška. Šį poreikį utilitaristinės ir liberalistinės minties teoretikai iškelia kaip pamatinį šiuolaikinio žmogaus gėrį. Jų teigimu, kaupimas yra pati žmogaus laisvės išraiška, o kartu ir ūkinių santykių principas bei bendrabūvio forma.

Kitaip tariant: „Godumas yra gerai. Godumas yra teisinga. (...) Godumas yra evoliucinės dvasios esmė“, liberalistinės minties esmę ir praktiką perteikia žymusis kino filmo „Wall Street“ herojus. Po dvidešimt metų jam atitaria kitas šio filmo tęsinio herojus. Paklaustas, kada jam užteks kaupti turtus, „didis“ bankininkas atsako trumpai: „MORE!“

Šios meniškos įžvalgos atskleidžia kapitalizmo esmę. Kapitalizmas yra aklas vertės kaupimo procesas, kurio tikslas - individualiai išgyvenamas vertės turėjimo ir kartu savivertės jausmas. Toks savitikslis vertės kaupimas užsklendžia žmogų jo ribotai patiriamos gausos kalėjime. Mat godžiai vertę kaupiantis žmogus išgyvena turimos gausos ribą, o kartu, paradoksaliai, ir paniką dėl įsisavintos vertės ir savo paties ribotumo. Kaupimas tampa ligota manija. Tuo pačiu ir tikrovės pajauta verčiasi aukštyn kojom. Godumo manija sergančiam žmogui visuotinai įsisavinamas ir kartu beribis gėris tampa ... neprieinamu. Ligotam goduoliui tikroviška tėra tik tai, ką jis individualiai pasisavina.

Beatodairiškas kaupimo principas keičia ir visuomenės sanklodą. Kaupimo principo valdomoje, t.y. kapitalistinėje, visuomenėje ima vyrauti galios sankaupos (finansiniai ir politiniai centrai), kurios palaiko kaupimo pagrindą - vartojimą - kaip viešąjį gėrį. Juk visi turi teisę į kaupimą ir gerovę! Tokiose visuomenėse „tikrovę“ kuria vyraujantys ir piliečių bendrabūvį besaikiu vartojimu iškreipiantys kaupimo centrai.

Wall Street‘o (savyje uždaras galios simbolis) galiūnams piliečių ir vartotojų dauguma (Main Street‘as) tėra įdomūs tik kaip vartotojų, taigi, statistinių kaupimo galimybių visuma. Išplitusi beribio vartojimo iliuzija ir netikroviškų lūkesčių išpučiamos vertės sutelkia spekuliacines rinkas („burbulus“), kurios netrukus sprogsta ir atveria tikrovės deficitą - skolų krizes.

Šiuolaikinė Vakarų demokratija yra vartotojų, gyvenančių dėl vartojimo, demokratija - save suvartojančių žmonių sambūris. Kaip pamišusių gyvulių banda ... Deja, mūsų laikais Vakarai vėl tampa laukiniais.

Jokiu būdu neturėtume kaltinti bankų ar politikų tariamai nekaltos visuomenės okupacija, kuri, savo ruožtu, keršija ir „okupuoja“ finansinius centrus. Gėrybių kaupimas ir jų vartojimas yra Vakarų visuomenių viešasis gėris. Bankai, valstybės skolina ir persiskolina tik dėl to, kad vyrauja visuotinas piliečių sutarimas dėl vartojimo ir kaupimo siekiamybės „gėrio“. Prie tokio „gėrio“ pripratusios visuomenės jau sunkiai tesuvokia, kad tai - akligatvis į susinaikinimą.

Straipsnyje „Ar kapitalizmas pasmerktas?“ kitas garsus ekonomistas N. Roubini daro tokią pačią išvadą ir siūlo: „Jei norime, kad į rinką orientuotos ekonomikos imtų veikti kaip galėtų ir turėtų, reikia grįžti prie teisingos pusiausvyros tarp rinkos ir viešųjų gėrybių teikimo. Tai reiškia, kad reikia nutolti tiek nuo anglosaksiško laissez faire ir vudu ekonomikos modelio, tiek nuo kontinentinės Europos deficitu palaikomos gerovės valstybės modelio. Abu yra sugedę“.

Kitaip tariant, individualus kaupimas turi būti tapatus bendrojo gėrio telkimui. Kaupimas negali būti savitikslis ir beatodairiškas. Žmogus negyvena vienas ir pats sau. Jis yra žmonių bendruomenės dalis. Juk bet koks individualiai puoselėjamas gėris verte tampa tik dėl to, kad jis yra vertinamas kitų žmonių, vadinasi, įgyja rinkos kainą. Todėl žmogaus rūpestis savimi turėtų auginti ir bendrabūvio vertę.

Dėmesio, ne atvirkščiai! Tai jau būtų kitas kraštutinumas - socialistinė iliuzija. Čia kritikuojame kapitalizmą kaip savitikslį kaupimą - žmonių bendrabūvį griaunantį vėžį. Tačiau jokiu būdu neneigiame patį žmogaus prigimtyje glūdintį vertės kaupimo principą. Akivaizdi tiesa: visas žmogaus gyvenimas yra nuolatinė pastanga laisvai kaupti jam savastingą vertę. Marksizmas esmingai suklydo, nes atmetė vertės kaupimą kaip žmogaus prigimties sklaidos principą.

Būtent šios prigimtinės tiesos atpažinimo ir įsivyravimo Vakarų pasaulyje neišvengiamumas veda mus prie išvados, kad kitas Vakarų ekonomijų (arba gražiai lietuviškai – bendrabūvių) plėtros etapas tegali būti tvarusis kaupimas. Tvarusis kaupimas yra vertės kaupimo būdas, kuomet individuali vertė augina bendrąjį visuomenės gėrį, o pastarasis, savo ruožtu, palaiko individualaus gėrio augimo pagreitį.

Tarp individo ir visuomenės turi vyrauti žmogaus prigimčiai savo sinergija.

Prigimtis yra tikslinga, ne akla. Tad ir individuali žmogaus vertė yra palaikoma ir auga tik žmonių bendruomenėje. Nieko naujo: to mus mokė Atėnų demokratijos tėvai, Romos respublikos (ne imperijos!) moralė, klasikinė filosofija, Kristaus tiesa apie artimo meilę.

Prigimtingai įtikslintas individualus kaupimas yra palaikomas kryptingu darbu, kurio rezultatas yra bendruomenės gerbūvį palaikanti išliekamoji vertė. Ne lūkestingas vartojimas, bet išliekančias vertes kuriantis darbas (arba kūryba plačiąja prasme) vėl; turi tapti gerbiamiausia Vakarų vertybė. Žinia, žymiausias investuotojas W. Buffet‘as tapo turtingiausiu būtent todėl, kad jo investavimo prioritetas - tvarias vertes kuriančios įmonės – ant krizių nepralaužiamo pylimo pastatytos tvirtovės.

Stebime virsmą. Jau dabar verslo pasaulyje sąvoka „sustainability“ (tvarumas) yra itin paklausus žodis. Pavyzdžiui, Bloomberg‘o portalas neseniai įvedė naują „sustainability“ skiltį. Visgi „tvarumo“ samprata versle vis dar ribojasi verslo poveikiu aplinkai. Neabejoju, kad toliau vystoma ši samprata netrukus apims visavertę žmogaus savivoką, kuri paskatins puoselėti visuminės vertės kūrimo būdus.

Po krizės niekas nebenori prarasti verčių. Visi norime jas kaupti. Tokia jau žmogaus prigimtis. Taigi teks labiau įsiklausyti į savo prigimtį ir vertes kaupti ne pagal netvaraus lūkesčio, o tvarios prigimties įstatą.

Mindaugas Kubilius