2011/10/25

Baimė spręsti


Sakoma: neklysta tik tie, kurie nieko nedaro ir nesprendžia. Ar iš tiesų taip yra? Argi abejingumas, baimė ką nors daryti ar paprasčiausias tingumas nėra didžiausia gyvenimo klaida?

Valstybinės įstaigos tarnautojas privalo priimti sprendimus kuriančius gėrį kitiems. Bet jeigu to tarnautojo prioritetas yra jis pats, tai kaip jo sprendimai gali būti geri kitiems? Ar apskritai įmanomi sprendimai, besąlygiškai trokštant gero kitam? Kas tai gali daryti, jeigu atrodo kad toks elgesys prieštarauja žmogaus prigimčiai? Ar tai reiškia, kad politikai ir valstybinės įstaigos pasmerktos nuolat apgaudinėti visuomenę, kad dirba jos labui?

Įmonė, kurioje aš darbuojuosi yra atsakinga už projekto parengimą vienai valstybinei įstaigai. Darbus projekte teko sustabdyti, nes dar kita valstybinė įstaiga atšaukė savo anksčiau patvirtintą sprendimą. Mūsų projekto užsakovas sako: "Sutinku, kad jūs atlikote darbus ir už juos turėtume sumokėti. Sutinku, kad jūs negalite pabaigti darbų ne dėl savo kaltės. Tačiau mes neturime galutinio rezultato ir todėl nemokėsime, nes jeigu taip pasielgtume, tai mane kaip įmonės vadovą nubaustų kontroliuojanti institucija. Jeigu teismas nutars, kad jums turi būti atlyginta, tai ir sumokėsime." 

Tada mes klausiame: "Argi negalime šio klausimo aptartai su tais kurie jus kontroliuoja? Negi negalima sutarti be teismų, jeigu vienodai suprantame situaciją?"

Į tai nuskamba atsakymas: "Mus kontroliuojančios institucijos vengs pareikšti savo nuomonę. Tačiau jeigu tik mes sutiksime jums sumokėti, tai iš karto mane nubaus kaip įstaigos vadovą."

Baimė spręsti patiems perkelia sprendimą teismui. Tikėtinos tokios situacijos pasekmės:

•    Bus švaistomos lėšos ir pinigai teisminiams ginčams;
•   Privati įmonė, išmokusi "pamoką", ateityje dirbs valstybiniams užsakovams tik už žymiai didesnius pinigus ir patars taip elgtis kitiems;
•    Valstybė turės mažiau lėšų ir didės socialinė atskirtis;
•    Didės nusivylimas valstybe, kurioje gyvename; todėl dar kas nors nutars emigruoti ir šalis dar daugiau nuskurs.

Bet gal bus geriau tam konkrečiam valstybinės įstaigos vadovui, kuris, dėl savo tariamo asmeninio saugumo nepriimdamas sprendimo elgtis teisingai, išvengė administracinės baudos? Išoriškai gali atrodyti, kad geriau. O ką jam daryti su suvokimu, kad elgiasi neteisingai ir todėl daugelis patirs žalą? Kartais tas suvokimas pavadinimas sąžinės graužatimi. Galima šią graužatį malšinti mintimis, kad "tokia" jau tvarka ir "tokios" valstybinės įstaigos; visi taip elgiasi, tai kodėl aš turėčiau kažką daryti kitaip; aš juk nieko negaliu pakeisti. 

Ar tikrai nieko negalima pakeisti? Argi taip būna, kad negalima būtų bent pabandyti kažką pakeisti? Jeigu taip, tai vadovas malšins savo sąžinės balsą melagingais argumentais, žinodamas, kad jie yra melagingi - tai reiškia bandys apgauti pats save? Ženkime toliau: argi žmogus nuolat apgaudinėdamas pats save neskatina savo asmenybės suskilimo, savo savivertės praradimo ir galų gale pojūčio "esu nelaimingas" atsiradimo? Argi tokią kainą verta mokėti už iliuzinį jau minėtą asmeninį saugumą, kai vengiama priimti sprendimą? 

Pateikiau tik vieną banalų baimės spręsti pavyzdį. Nesunkiai galima surasti ir daugiau panašių pavyzdžių. Išsami jų analizė greičiausiai leistų suformuluoti tokius valstybės tarnautojo ir politiko "saugaus" elgesio chartijos punktus: 

•    Pačiam geriau nieko nedaryti tol, kol neįsakys aukštesnis pareigūnas ar kas nors neprivers;
•    Vengti sprendimų, kurie gali būti kam nors nenaudingi;
•    Nekeisti įstatymų, nes tai varginantis ir rizikingas užsiėmimas;
•    Neatsisakyti nereikalingų funkcijų, nes gali būti atleistas iš darbo;
•    Nekritikuoti blogai dirbančių, nes jie gali atkeršyti;
•    Nereikalauti kitų daryti tai, ką jie privalo, bet nenori daryti, nes jie irgi gali atkeršyti;
•    Nieko negirti ir neskatinti, nes jie gali pagalvoti, kad tai darai iš silpnumo, o tavo vadovas gali pamanyti, kad esi niekam tikęs;  
•    Nedaryti nieko, kas gali baigtis ne taip, kaip sumanyta, nes būsi apkaltintas nekompetencija;
•    Nedaryti nieko naujo, nes tai darant lengva suklysti ir vėlgi būsi apkaltintas nekompetencija;
•    Vengti bet kokių asmeninių sprendimų, nes tada tampi asmeniškai atsakingas už sprendimo pasekmes;
•   Aktyviai priimti tik tokius sprendimus, kurie akivaizdžiai duoda išorinę asmeninę naudą, kai suinteresuotieji sprendimų priėmimu pasirengę dosniai atsilyginti.

Baimė priimti sprendimą, kuris naudingas kitiems, tačiau rizikingas sprendimo priėmėjui - valstybės tarnautojui ar politikui, ir yra didžiausias valstybę graužiančio stagnacijos ir destrukcijos vėžio sukėlėjas. 

Todėl ir vėluoja valstybės tarnautojai reaguoti į besikeičiančią ekonominę, socialinę situaciją, naujus iššūkius tarptautiniu mastu; imtis prevencinių priemonių, kai profesionalai praneša apie blogas tendencijas. Todėl ir yra tokie įtakingi įvairių galingų verslo grupių lobistai, gebantys asmeniškai suinteresuoti valstybės tarnautojus ir politikus jiems palankių sprendimų priėmimu.

Kur išeitis? Gal valstybės tarnautojų atsakomybės griežtinime, kad jie veiktų valstybės labui? Ar tai reikštų daugiau įstatymų detaliau reglamentuojančių kas, ką ir kaip turi daryti? Anaiptol, nes jokie įstatymai ir reglamentai negali apibrėžti, kaip daryti to, kas iki šiol nebuvo daroma; kaip elgtis, kai reikia spręsti reglamentuose ir taisyklėse neaprašytas situacijas. 

Be to ar gali baimė būti nubaustam tapti pakankamu motyvu daryti kažką naują, kitaip, geriau? Nemanau. Iš baimės darome viską sukandę dantis, tik ir laukdami, kada galėsime išlieti susikaupusią įtampą ir nuovargį ant šalia esančiųjų ir negalinčių apsiginti.

Tikroji išeitis - žmogaus asmeninių nuostatų, jo širdies keitime; suvokime, kas iš tiesų žmogų gali padaryti laimingą - išorinis saugumas ir gerbūvis ar gyvenimas tiesoje, sutariant su savo sąžine, jaučiant savo asmenybės vientisumą ir besąlyginio dalijimosi su kitais džiaugsmą bei iš to kylantį nesavanaudiško santykio su kitu žmogumi džiaugsmą. 

Tai skamba paprastai, bet nėra lengva įgyvendinti. Nuo ko vertėtų pradėti? Juk sakoma, kad svarbiausia pradėti nors ir nuo nedidelių dalykų, kuriuos nėra sunku nuveikti, tačiau kurie veda teisinga kryptimi. 

Manau, kad pirmiausia labai svarbu atrasti veiklą, kuri skirta ne vien sau bet yra vertinga ir kitiems ir suteikia didžiausią vidinį džiaugsmą. Ne tą vienkartinį džiūgavimą dėl išoriškai matomų pasiekimų, kuris greitai išnyksta, kai išgaruoja šampano burbuliukai, tačiau tokį, džiaugsmą, kurį galima pajusti ir po daugelio metų, kai prisimename kadaise atliktą darbą. Gal sunku tai prisiminti, nes tai kas kažkada taip džiugino yra labai skirtinga nuo to, ką tenka daryti kasdien? Ar tai reiškia, kad negalima vėl pabandyti padaryti kažko panašaus? Anaiptol, visada yra galimybė daryti tai, kas patinka. Gal šiuo metu negalime skirti viso savo laiko kitus ir save džiuginantiems darbams. Tačiau nedideliems darbams laiko visada atsiranda, kai yra pakankama motyvacija ir nugalima baimė daryti kažką naujo. O kai vėl pradedi daryti tai, kas iš tiesų džiugina, žiū atsiranda idėjų, kaip galima būtų daryti tai daugiau ir netgi kaip žingsnis po žingsnio eiti link to, kad iš tiesų sielą džiuginanti veikla taptų ir pragyvenimo šaltiniu.

Trumpai čia užsiminiau ir apie asmeninio pašaukimo atradimo kelią. Šio kelio atradimui ir žengimui juo labai didelę reikšmę turi asmens pripažįstamos vertybės. Svarbu, kad tikras širdies džiugesys, kurį galime suteikti tiek sau, tiek kitiems yra svarbiau už riebią sąskaitą banke ar įtakingas pareigas. Tada iliuzinės vilionės nenuveda klystkeliais, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti puikiom magistralėm, tačiau paprastai pasibaigia neišvažiuojamais akligatviais. 
Ar tai kas svarstyta aktualu tik valstybinių įstaigų tarnautojams ir politikams? Tikrai ne vien jiems - tai svarbu kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio. 

Labai svarbu ir aplinkinių, kurie sprendžia savo klausimus su valstybės tarnautojais nuostata. Dažnai einame į valstybinę įstaigą su išankstine nepagrįsta panieka, neapykanta, nuostata, kad visi jie "tokie". Valstybės tarnautojai greitai pajaučia šiuos mūsų jausmus ir mintis. Reakcija paprastai būna kaip tame priežodyje: "kaip šauksi, taip ir atsilieps". Todėl net ir sunkiausiose, beviltiškiausiose situacijose turime ieškoti kitame žmoguje paslėptų jo tikrosios vertės lobių  ir skatinti juos padaryti matomus.

Pagarbus ir mandagus reiklumas, aiški nuostata, kad nebus taikstomasi su nelogiška, neteisinga padėtimi, net jeigu tektų ir atvirai konfrontuoti skatina kitą pusę ieškoti išeičių ir kartu keisti savo nuostatas. Kartu nuoširdus troškimas suprasti kito žmogaus elgesio motyvus, jam iškylančius sunkumus, atveria širdis nuoširdžiam neformaliam dialogui.

Taigi, ar užteks drąsos spręsti, rizikuojant asmeniniu gerbūviu ir saugumu? Ar atsiras kritinė drąsių ir nesavanaudiškų sprendimų masė, kuri padarys esminį persilaužimą valstybėje?

Atsakymas glūdi kiekvieno iš mūsų nuostatoje - ar norėsime ir gebėsime būti Meilėje ir Tiesoje.

Almantas Stankūnas