2011/08/20

Kur paslėptas auksas

Pastaraisiais metais verslo spaudoje vis sumirga žinia: aukso kaina ir vėl pasiekė neregėtas aukštumas! Auksas - vis dar paklausi prekė. Žmonės investuoja į auksą, nes tikisi išsaugoti savo santaupų vertę, matyt ir uždirbti iš aukso kainos augimo. Šiuo metu net ekspertai sunkiai nuspėja, kiek dar aukso kaina augs, ir ar nėra auksas jau pervertintas. Valstybių skolų dydis, lėtėjantis euro zonos valstybių ekonomikos augimas it Damoklo kardas grasina nauja krize ir šokdina pasiutpolke akcijų kursus. Tokioje aplinkoje investicija į auksą, atrodytų, tampa dar patrauklesne.

Iš tiesų, nuo neatmenamų laikų žmonija vertina auksą kaip saugią ir tvarią, t.y. vertę išsaugančią, investiciją. Auksu pagerbiame nugalėtojus; „auksiniu“ vadiname tai, kas mūsų gyvenimuose yra „geriausia“ ir „gražiausia“. Kodėl taip karštai prie šito geltono metalo glaustomės? Kodėl taip trokštame su juo sutapti, jam patikime saugoti savo dvasinių ir fizinių pastangų vaisius? Kuo yra pagrįsta aukso vertė? Kodėl šį metalą vadiname išskirtinai žmogiškąjį būvį nusakančiais žodžiais? „Taurus žmogus“ ir „taurusis metalas“! Kuo gi gerumu pasižymintis žmogus ir šis spindintis metalas yra panašūs?

Įsižiūrėkime į auksą, ypač, saulės šviesoje. Auksas žėri, atrodytų, jam sava saulės spalva ir spindesiu. Auksas traukia, nes jame lyg įsižiebia saulės teikiamos gyvasties ir pilnatvės pažadas. Iš prigimties gėrio pilnatvės trokštantis žmogus žavisi jam savu aukso žėrėjimu ir linksta jį įsisavinti. O dabar pažvelkime į šventuosius paveikslus - ikonas. Šventieji jose yra vaizduojami iš anapus sklindančio auksinės šviesos fone. Ikonose auksinė spalva simbolizuoja Dievo šviesą, o pastarosios nušviesti šventųjų atvaizdai - šios Dievo šviesos nešėjai. Ikonos aukso paskirtis yra „pagauti“ žmogaus sielą, padėti jai lengviau įsitraukti į maldą ir vesti ją slėpiningu Dievo šviesos taku.

Peršasi įžvalga: žmonės vertina auksą, nes jis atspindi žmoguje slypintį kaži kokį „auksinį“ lūkestį. Geltonas auksas yra nerūdijantis ir saulėtai šviesus metalas. Juk būtent tokiais ir trokštame būti - amžinai jauni, spinduliuojantys grožiu, sotūs nenykstančia pilnatve. Toks ŽMOGUS yra viršūnė visų mūsų svajonių (kurias itin pelningai vysto holivudinė ar kitų, pvz., politinių, iliuzijų industrijos). Auksas atspindi tai, kas žmogui yra itin sava - mūsų žmogiškume slypintį tobulumo siekinį. Todėl auksą ir vadiname „tauriu“. Jis yra mūsų pamatinio lūkesčio - pilnatvės ir išsipildymo - simbolis. Auksas tiesiog yra žmogaus sielos veidrodis.

Tampa aišku, kodėl taip įnirtingai kaupiame šį mums itin savą „taurųjį“ metalą. Trokštame pilnatvės, kurios pajautą mumyse sužadina aukso turėjimas. Siekiame sukaupti mums savą ir brangią, tačiau trūkstamą žmogiškąją vertę. Auksas yra šios vertės simbolis, įgalinantis visavertiško SAVĘS turėjimo išgyvenimą ir tuo pačiu pabėgimą nuo trūkumo ir išnykimo grėsmės. Aukso turėjimas leidžia užsimiršti vertės pilnatvės pajautoje – tai, ko trokštame ir siekiame kiekvieną žemiškojo gyvenimo akimirką.

Iš tiesų, žmogaus gyvenimas tėra vientisa pilnatvės siekimo pastanga. Pilnatvės, kuri visgi išlieka nepažini. Tūlas sportininkas, menininkas, verslininkas ar bet kuris „kažko“ siekiantis žmogus žino, kad pasiekta viršukalnė tėra tik dar aukštesnio siekinio priekalnė. Išgyvento triumfo akimirkai nurimus, žmogaus vaizduotėje vėl įsiplieskia naujos pakylos, naujo Everesto, naujos kūrybinės idėjos ar dar vieno milijono svajonė.

Įsigyvenęs į naujos vertės viziją, žmogus patiria iki šiol neapčiuoptas galias, iki šiol dar neįvertintą savąjį „aš“, naują savo vertės įstatymo viltį. Šio „aš“ kaip begalinės vertės sankaupos jis trokšta visa savo prigimtimi. Jeigu kūrybingas žmogus vertės vilties pagrindą atranda savo prigimtinėse galiose, tai nevykėlis ar su vidutinioko pajamomis susitaikęs nuoboda tapatinasi su išoriškai jam diegiamomis paskatomis : pilnatvės iliuziją jis perka iš sumaniai jį „programuojančių“ prodiuserių ir panašių viešųjų ryšių manipuliatorių. Kūrybingojo ir, todėl, vertingojo „aš“ trūkumą lanksčiai ir įtaigiai kompensuoja šviečiantys reklaminiai veidai, sudaiktintos laimės asociacijos, įspūdingų šou blizgesys, kino pasaulio fantastika ir, aišku ... „Žmonės“.

Aiškėja nūdienės investavimo į auksą karštinės priežastis: kaupiamų santaupų vertimas aukso atsargomis yra būdas pabėgti iš krizės „dugno“ bei apsaugoti išgyvenamą vertę nuo galimai naujo nuosmukio. Žmogus tiesiog siekia naujai įvertinti ir saugiai įtvirtinti savo auksinį „aš“.

Prigimtinis pilnatvės poreikis, dažniausiai suprojektuojamas į išorinių gėrių kaupimą, tik atskleidžia chronišką žmogaus negalią pažinti ir įsisavinti save. Žmonės nesusimąsto, kodėl jis yra begalinio vertės kaupimo įkaitas. Klasikinė išminties tradicija šių dienų nepasotinamiems vartotojams primena, kad begalinės vertės trokštantis ir žmogaus viduje slypintis „daiktas“ yra jo psyche (iš graikų kalbos - siela). Ji ir yra žmogaus gyvastį įgalinanti bei jai savastingos pilnatvės išsipildymo reikalaujanti žmogaus galia.

Kodėl tik reti drąsuoliai imasi žengti sielos atradimo arba dvasinio tobulėjimo keliu? Todėl, kad kelias į vidinę vertę yra nutiestas per savęs nepažinimo pripažinimo tamsą bei išoriškai suprojektuotos turto iliuzijos išsižadėjimą. Tai – skaudi patirtis. Tuo tarpu medžiagiška vertė prieinamai žada patenkinti nepasotinamą malonumo (nors ir laikinai išgyvenamo) troškimą. Natūraliai kyla klausimas: kodėl gi turėčiau žengti anuo „tamsiu“ keliu, kai, atvirkščiai, galiu išgyventi vertės turėjimą per žmonių vertinamų dalykų įsigijimą.

Žmogus yra kūniškas, ir žmogiškosios vertės, net ir dvasinės, įsikūnija apčiuopiamoje medžiagoje. Net ir į maldą įtraukiančių ikonų dažai yra gaminami iš augalų, kuriais visgi tenkiname ir savo fizinius poreikius. Sunku žmogui atsiplėšti nuo juslinių patirčių teikiamo malonumo. Ne dažnas iš mūsų yra princas Sidharta - turėjimo kančiai užgesęs buda, ar turtingo Asyžiaus pirklio sūnus Pranciškus - vienuoliško neturto ir dieviškos palaimos liudininkas. Ir visgi kiekvienas iš mūsų turime dieviškumu spindinčią sielą - savo auksą, kurio dera nepamiršti, jį atpažinti ir vertai puoselėti.

Laikino turėjimo akimirkos visgi nesuteikia pilnatvės. Susivokti šioje, atrodytų, akivaizdžioje tiesoje jau yra išmintis. O dar didesnė išmintis yra išliekančią vertę savyje surasti, ją subrandinti kūrybos ir darbo vaisiais. Tik investicija į savo vidinį auksą yra žmogaus verta ir, todėl, išliekanti investicija. Joks tenkinimasis auksinio blizgesio „turėjimu“ neprilygs žmogaus viduje įvykstančiam sielos lelijos išsiskleidimui. Joks atspindys neprilygsta pačiai tikrovei.

Šiuo straipsniu tepasakiau naujai seną tiesą: auksas slypi žmogaus sieloje. Ir tik šio aukso puoselėjimas sukuria žmonių pasaulyje išliekančias vertes. Jeigu žmonių gyvenimuose būtų nors kiek erdvės šios tiesos apmąstymui bei puoselėjimui, mūsų pasaulis džiaugtųsi tolydžia žmogiškosios vertės plėtra. Tuo tarpu beprotiškas ir godus begalinio turėjimo iliuzijos vaikymasis tekildina tikrovės deficitą ir naujas skolų krizes, kurias „gesiname“ dar nesukurtos gerovės sąskaita. Atvirkščiai, privalu keisti pačią gerovės sampratą – jos ieškoti ne išorinio blizgesio kaupime, bet žmogui prigimtinio gėrio išskleidime.

„Nelengva išgauti Filosofinį Akmenį, - sako anglas. – Alchemikai daug metų praleidžia laboratorijose, stebėdami metalus gryninančią ugnį. Taip žiūrint į ją, iš jų pamažėle pasitraukia visa pasaulio tuštybė. Taip vieną gražią dieną, jie suvokia, kad metalų gryninimas galų gale išgrynino juos pačius“ („Alchemikas“, Paulo Coelho).

Mindaugas Kubilius