2011/07/30

Liudvikas Gadeikis. Apie verslą ir kuriamos Lietuvos tradicijas

Mindaugo Kubiliaus pokalbis su Liudviku Gadeikiu, „Lietuvos verslo istorijos“ sudarytoju bei verslo romano „Juodojo kelio istorijos” autoriumi, buvusiu žurnalų „Veido” ir „Fortuna privata” vyr. redaktoriumi.


Tais pačiais metais išleidote dvi istorijas: verslo romaną „Juodojo kelio istorijos“ ir „Lietuvos verslo istoriją“. Atrodo, kad esate Lietuvos verslo metraštininkas. Pasinaudodamas lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus metafora norėčiau jūsų paklausti: esate juodasis ar baltasis metraštininkas?

Na, čia gal per skambiai pavadinta. Bet jei jau būti verslo metraštininku, tai tuo baltuoju – juodasis metraštis ir taip be atokvėpio rašomas. Ne tik verslo – visoje informacinėje erdvėje pas mus ištisai vyrauja juodos spalvos. Na, šalia informacinės yra ir pramoginė erdvė, šioje daug klegesio, džiugesio, saldumo. Tad šiandien ir turime tokį keistą dvilypį Lietuvos vaizdinį: spalvotos pramogos ir niūrus gyvenimas. Tarsi kviečiama: kas galite, nerkite į pramogų ir malonumų pasaulį, nes tikrovėje nieko įdomaus nėra.

Man tikrovė, gyvenimo kūryba – pati įdomiausia stebėjimo terpė. Prasidedant karščiams porą dienų sukiojausi Šventojoje. Gal tai nenormalu, bet man tenai įdomiausia buvo stebėti valčių prieplauką montuojančius darbininkus, savo kioskelį būsimai vasaros prekybai kalantį jaunuolį... Man tai yra baltojo metraščio detalės. Juodasis metraštininkas veikiausiai pradėtų: „Kioskininkai baigia okupuoti mūsų gintarinį pajūrį...“

Čia norėčiau išdėstyti vieną principinę nuostatą, nes dažnai būnu kaltinamas, kad sąmoningai nenoriu matyti juodų spalvų. Dirbantis, veikiantis žmogus visada rizikuoja padaryti nuodėmę – ką nors nustumti, ką nors priminti. Bet tik veikla judina ir keičia gyvenimą. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia užsimerkti prieš tas nuodėmes; bet negalima sukeisti dėmenų vietomis, tarsi veikla pati savaime būtų nuodėminga. Mano įsitikinimu, šiandien pas mus tokia nuostata vyrauja, ryškiausias jos atspindys – neigiamas požiūris į verslą ir verslininkus.

Iš tiesų, gyvenimą judina kuriantis žmogus. Neabejotina, daugiausiai tokių žmonių dabartinėje Lietuvoje yra versle. Nors neįprasta mūsų krašte verslą vadinti kūryba, bet būtent verslininkai sukuria tai, be ko visuomenė negalėtų iš viso egzistuoti - darbo vietas. Todėl, drįstu teigti, verslininkai ir yra baltieji Lietuvos istorijos metraštininkai, Lietuvos produkto kūrėjai, Lietuvos vertės ambasadoriai. Stebėtina, bet mūsų krašte dirbantis, kuriantis žmogus – tai, kas balta - yra tepamas degutu. Jūsų manymu, kodėl? Paieškokime priežasčių.

Išskirčiau du aspektus – dabartis ir palikimas. Pirmiausiai apie dabartį. Per pirmuosius nepriklausomybės metus pats verslas davė pagrindo verslininko kaip grobuonies įvaizdžiui. Su tuo tenka susitaikyti. Griuvus sovietinei planinei ekonomikai tuoj įsivyravo laukinio kapitalizmo etapas. Beveik kaip amerikietiškuose vesternuose apie laukinių Vakarų užkariavimą. Be to, itin svarbu, šis etapas buvo labai suspaustas laike: mitingai išsivaikščiojo, ogi žiū, kai kas jau valgo tos laisvės vaisius; tuo tarpu dauguma dar trypčioja, vis galvoja, ką daryti, kaip čia gyventi, kaip ką nors užgyventi. 

Kapitalizmo, o švelniau – laisvosios rinkos pamokos buvo skaudžios. Bet mano įsitikinimu, šiandien, nugyvenus daugiau negu dvidešimt laisvės ir nepriklausomybės metų, daug svarbesnė antroji dalis, kurią pavadinau palikimu. Mūsų galvose esančiu palikimu.

Dar 1992 metais referendumu, t.y. kiekvieno iš mūsų laisva valia priėmėme Konstituciją, kurioje parašyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Drįsčiau sakyti, kad visa kita yra tik papildai, garantijos ir taisyklės, kaip ta laisvė gali skleistis. Ir dar drįsčiau sakyti, kad šiandien labai nenorime šio Konstitucijos straipsnio perskaityti. Vis prašome, ką ten prašome – reikalaujame, kad valstybė kaip nors sutvarkytų mūsų gyvenimus, su tokia vis nauja (ir vis bergždžia) viltimi einame į rinkimus. Nors ir prisimename seną lietuvišką patarlę: „Kiekvienas yra savo laimės kalvis“.

Mūsų valstietiška tauta per ilgai buvo įsikibusi į žemę kaip didžiausią vertybę. Ilgus amžius žemė ir buvo didžiausia vertybė. Bet jau XIX amžiuje viskas sparčiai ėmė kisti, tuo tarpu lietuvis tebevaikščiojo paskui žagrę. Neatsitiktinai to amžiaus pabaigoje kilus tautinio atgimimo sąjūdžiui lietuviai šviesuoliai, tokie kaip Petras Vileišis, leido knygeles ir mokė tą valstietį verslo pradmenų. Galima net taip sakyti: aiškino, kad ir kiti, ne tik žemės darbai yra garbingi.

Sovietmetis slopino ne tik verslumą, bet išvis bet kokią iniciatyvą, galima sakyti, sistemingai stengėsi išmušti prigimtinį poreikį rūpintis savimi. Tam yra valstybė. Didysis šios dienos paradoksas ir yra tas, kad valstybė kaip buvo, taip liko, minios galvos atgręžtos į ją: duok. Bet nenorima suprasti, kad valstybė nebekuria materialinių gėrybių; patys Konstitucijoje įtvirtinome, kad jas kuria tie, apie kuriuos kalbama minėtame Konstitucijos straipsnyje. Čia ir prasideda kaip toj pasakoj: valstybe, duok; valstybė – man verslininkai neduoda. Kas kaltas? Verslininkai.

Deja, ši erzinančiai primityvi schema per krizę imta eksploatuoti su nauja jėga, nuo visuomenės apačių iki pat valdžios viršūnių. Nesiūlyčiau pernelyg sakralizuoti verslo, verslas ne labdara, jis turi savo dėsnius, ir gana negailestingus; valstybės uždavinys – nustatyti aiškias, skaidrias, visiems vienodas žaidimo taisykles ir šita prasme galima suprasti prezidentės užmojį „kovoti prieš oligarchus“. Bet mano supratimu, menama tos kovos nauda daug menkesnė už žalą ir taip išderintai visuomenės sąmonei – šitaip dar labiau sustiprinta verslo ir visuomenės priešprieša.

O juk verslininkai – ne tik visaip linksniuojami milijonieriai, bet ir sau darbo vietą susikūręs pilietis. O jei ir kaimynui dar duotumei darbo – pageidautina, labai gerai mokamo, – galėtumei jaustis tikras labdarys. Neišeina? Tuomet gerbk tą, kuris sukūrė, nors ir ne itin gerai mokamą. Jei išeities tašku taptų toks mąstymas, tuomet ir pagarbos verslui, ir paties verslumo gal padaugėtų. Kol vyrauja nuostata, kad praturtėti galima tik nedorais būdais, kokia paskata jaunimui veržtis į tą sritį? Verčiau emigruoti.
Tiesa, neseniai skaičiau lenkų tyrimą, kad lietuvių jaunimas daug labiau linkęs imtis savarankiškos veiklos negu lenkų; gal tai paguoda ateičiai?

Taigi - apie ateitį. Ji yra mumyse kaip viltis, kaip tikroviška potencija. Jūsų parengtoje knygoje „Lietuvos verslo istorija“ bandėte apčiuopti lietuviškojo verslumo tradicijos giją, taip pat aprašėte Dvidešimtmečio verslo pasiekimus. Pabandykime per istorinius ir dabarties pasiekimus įžvelgti mūsų viltį – lietuviško verslumo potenciją ir, jos įkvėpti ar nuliūdinti, pažvelgti į ateitį. Kur link judame?

Būtent – potencija yra. Gal paradoksaliai skamba, bet man aiškiausiai ją rodo didžiulė emigracija, dėl kurios šiandien taip stipriai (ir pagrįstai) dūsaujama. Ji rodo, kad lietuviai, pirmiausia jaunimas, nori ir turi energijos geriau gyventi – juk ne tinginiauti išvažiuojama, tai apskritai didelis iššūkis. Šviesaus atminimo akademikas Eduardas Vilkas yra sakęs: gerai, kad žmonės kažko nori, nes yra tautų, kurios tiek užguitos, kad nebenori. Lietuviai valstybės aušroje buvo užkariautojai, nomadai; gal čia tas senas kraujas prasimušė?

Šiandien pats rimčiausias klausimas, skambiai sakant, iššūkis – kaip tą turimą energiją, tą sprogstamą užtaisą, kuris Atgimimo metais pasireiškė šimtatūkstantiniais mitingais ir Gariūnais (visai nejuokauju, Gariūnai irgi yra tos tautoje glūdėjusios energijos apraiška), o dabar reiškiasi milžiniška emigracija, nukreipti šalies kūrimui. Jei nebus rasta būdų, kaip tą padaryti, tauta išties gali „išsivaikščioti“. Istorija žino daugybę tokių atvejų, kai etnosas pliūpteli, dažniausiai ką nors užkariauja – ir išsklinda. Tarsi išsieikvoja. Ar ne panašiai kūrėsi LDK? Tik toks skirtumas, kad apžiojo, bet nesuvirškino. Ar ištirpti savo pačių platybėse, ar Europos tautų katile – galutinis rezultatas gali būti toks pat. Nesinorėtų išvysti tokio scenarijaus pasikartojimo.

Vis dėlto ir čia esu optimistas: tauta atsilaikė, susitelkė, iš naujo sukūrė valstybę, kuriai bent jau šiuo metu lyg ir niekas nebegresia. Todėl nemanyčiau, kad reikėtų baimintis Lietuvos išnykimo, „ išsivaikščiojimo“. Negi ir po šimto metų konsolidacijos, atlaikiusios sunkiausius išbandymus, tebesijaučiame tokie pažeidžiami? Jei taip, globaliame pasaulyje niekas mūsų kaip tautos neišgelbės; belieka svajoti apie grįžimą į nebeegzistuojančią Sovietų Sąjungą, kur spygliuotos vielos, ta visaip keikta geležinė uždanga saugojo mūsų brangią trapią tautinę tapatybę. Ar tik nėra priešingai – ar nepradedame dusti nuo savo grynumo? Didžiulė emigracija, be viso kito, rodo ir tai, kaip noriai atsiduodame globalizacijai. Tuo tarpu viduje vis labiau stiprėja nemaloni konservatizmo (ne politine prasme) tendencija: konservuokime kalbą, konservuokime gamtą, konservuokime miestus, konservuokime socialinius santykius. Tokia keista mišrainė, kai norima išsaugoti ir pagonybę, ir Smetonos laikų Laisvės alėją, ir sovietmečio požiūrį į „spekuliantus“.

Rezervatas ateities neturi, jam kiekvienas išorės dvelksmas yra pražūtingas. Aš nenoriu gyventi rezervate, kad ir kaip man patiktų atskirų paukštelių giesmės...

Čia regiu viena didžiulį, gal net patį didžiausią mūsų šiandienos paradoksą. Visu balsu šaukiama, kad Lietuvoje dar šio, to, ano nesukurta; tačiau dar galingesniu balsu rėkiama, kad negalima daryto to, ano ir dar trečio. Tarsi jau būtume sukūrę tobulą tautinę gerovės valstybę ir dabar vienintelis rūpestis – kaip ją išsaugoti.

Verslas yra visiška šitokios tendencijos priešingybė. Vaizdingai prieš keletą metų man sakė verslininkas Darius Mockus klausiamas, ar nėra buvę, kad gailėjosi ką nors keitęs: „Man taip nėra buvę. Yra tik buvęs jausmas, kad galėjau anksčiau, greičiau ir ryžtingiau kai ką pakeisti.“ Manau, kad permainų baimė ir yra didžiausias mūsų visuomenės stabdis. Didelė energijos dalis išeikvojama mėginant jų išvengti, stabdant keičiančius. Ačiū Dievui, galingas verslo (kaip ir bet kokios veiklos) variklis yra egoizmas, dažnai jis įveikia ir sunkiausias kliūtis. Bet dažnai ir neįveikia. Tada džiaugiamasi: štai pavyko sustabdyti; bet neskaičiuojama, ką pavyko sužlugdyti. „Pavyko“ sustabdyti „Lietuvos“ kino teatro griovimą – bet kiek liko neuždirbtų atlyginimų? (Specialiai nešneku apie estetinį „laimėjimą“ – įklimpsi ir nebeišbrisi.) Kiek pavyko sumažinti danų kiaulių augintojų žadamų sukurti darbo vietų, lygiai tiek lietuvaičių išvyko į Daniją šerti tenykščių ilgasnukių. Sąrašą galima tęsti.

Pas mus vyrauja įsitikinimas, kad Europa vien dėl mūsų ypatingo unikalumo, taurumo turėtų mus šerti, linksminti, o šiukšles pasilikti sau. Lietuva per skurdi, kad galėtų sau leisti su šiandieniniu entuziazmu stabdyti kad ir menkiausias verslumo apraiškas. Nesileisdamas į tolimesnius samprotavimus, siūlyčiau daugiau kalbėti apie tai, ką verslas duoda, o ne ką atima. Net patys nustebtume, kiek daug yra apie ką kalbėti. Į rankas pateko jau senokas „Lithuanian Business Review“ žurnalo numeris, skirtas žemės ūkiui. Iš ten daugiau negu iš visos lietuviškos spaudos sužinojau, kokių modernių, europinio lygio ūkininkų pas mus esama. Tikrai pajutau pasididžiavimą. Kada imsime didžiuotis savo verslininkais taip pat, kaip didžiuojamės menininkais, sportininkais, tada ir ekonominė šalies perspektyva atrodys daug šviesesnė. Tuo labiau kad verslo nereikia remti, tik netrukdyti. O jei dar šiek tiek ir gerbtume, ta didžiulės asmeninės rizikos zona atrodytų gerokai patrauklesnė.

Vadinasi, LR Konstitucijoje įrašyta verslumo vertybė ir glūdi mumyse tikroviškai - lietuvių tautos darbštume ir veržlume. Verslo romane „Juodojo kelio istorijos“ jūs kaip tik įkūnijate šiuos bruožus dviejų tik po Nepriklausomybės atgavimo susikūrusių verslininkų portretuose. Ir visgi – per visą romaną raudona gija vedamas LDK didiko portretas, kurio kapą paskutiniuose puslapiuose atranda ir sutvarko lenkaitė, tolima šios LDK didiko palikuonė. Tuo tarpu „naujieji lietuviai“, iš buvusio šio didiko dvaro kurpiantys užmiesčio sodybą, lieka nuošaly LDK šeimos kilmės šaknų ir istorinės vertės. Atrodo, kad jūs teigiate apie tam tikrą istorinį trūkį mūsų savimonėje, Lietuvos vertės įsisąmoninimo deficitą. Ar tai reiškia, kad verslūs Lietuvos kūrėjai turi tam tikrą misiją – istorines vertes atrasti ir suaktualinti?

Romane man rūpėjo pasiaiškinti, kaip kūrėsi nepriklausomos Lietuvos verslas – kaip formavosi naujasis visuomenės elitas, kuris sovietmečiu buvo negailestingai išnaikintas. Sąmoningai vartoju tą daugelį erzinantį žodį „elitas“. Esu įsitikinęs, kad būtent verslas – ne kultūra, ne politika – per dvidešimt nepriklausomybės metų labiausiai pakeitė mūsų visuomenės veidą. Tų pokyčių vertinimas – kiekvieno skonio reikalas. „Akropolį“ visi keikia, pyksta, kad jis užėmė ir bažnyčios, ir koncertų salės vietą, bet minios traukia. Pagaliau, ar ne daugelio tautiečių pagieža verslo atžvilgiu būtent įrodo: atsiradęs turtingų verslininkų sluoksnis labiausiai pakeitė sovietmečiu daugiau mažiau nusistovėjusią „senąją“ visuomenės sanklodą, kuri „naujiesiems“ pavydi ir keršija? Mintyse išbraukime „naująją“ ir pamatysime, kad likusi visuomenės dalis tebėra daugiau mažiau tokia pat.

Mėginant romane pavaizduoti to naujojo elito formavimąsi, neišvengiamai iškilo istorinės atminties klausimas. Juk elitas be istorinės atminties – joks elitas, šiaip vienadienis prasisiekėlis.

Deja, nepaisant visų anksčiau išsakytų ditirambų, tenka pripažinti, kad šiandien mūsų verslas dažnu atveju dar tebėra tas vienadienis prasisiekėlis. Gal dėl to Levendovskio kapą ir tvarko lenkaitės – ne taip lengva pačiam autoriui paaiškinti, kodėl atrodė reikalingas būtent toks siužeto posūkis. Juk nedėlioji: čia tokia prasmė, o čia kitokia. Bet esu dėkingas už įžvalgą.

Praėjus pirmajai – turto kaupimo fazei, verslas neišvengiamai susidurs su dilema: o kas mes tokie esame, iš kur ateiname ir kur einame. Kultūrininkai vis dar gali mėginti atsiremti į senąjį Lietuvos kaimą; verslininkai – ne, nes ten maža verslumo tradicijų. Teks ieškoti kitų atramų. Džiaugiuosi matydamas, kad daliai verslininkų vis dažniau iškyla tie klausimai; iškils ir kitiems, vis dar besiviliantiems rasti gyvenimo prasmę naujame sraigtasparnyje, naujoje jachtoje ar meilužėje.

Visuomenės madas diktuoja jos elitas. Kadaise jas diktavo tokie kaip jūsų minėtas Levendovskis, kurį pavadinau paskutiniu LDK bajoru. Per drąsu būtų sakyti, kad šiandien jas diktuoja verslininkai; jie patys dar tik bando kartkartėmis susivokti kas esą. Betgi, kaip minėjau, verslas yra pati dinamiškiausia, labiausiai į pokyčius orientuota jėga. Čia viskas vyksta truputį greičiau negu visoje visuomenėje. Todėl nuo verslo labiausiai ir priklausys, kokios bus kuriamos naujosios Lietuvos tradicijos.