2011/07/19

Ar gali turtingas žmogus būti laimingu? (II)


Asmeninis pašaukimas - šansas besąlyginiam dalijimuisi ir tikrai lyderystei

Lengva pasakyti: "puoselėk besąlyginio dalijimosi santykį". Bet kaip tai padaryti, kai jauti nuolatinį trūkumą: pinigų, pripažinimo, supratimo, palaikymo, dėmesio, pasitikėjimo? O jeigu šalia trūkumo dar jauti grėsmes, kad kiti nori kažką iš tavęs atimti, pasisavinti, apgauti? Galime klausyti ir klausyti pamokymų ir paskaitų apie besąlyginio dalijimosi gėrį, skaityti knygas, žiūrėti filmus, klausytis dainų apie tai. Tačiau iš kur atrasti jėgų ir vidinių turtų besąlygiškai dalintis pačiam?


Ar teko patirti, kai darant kokį nors darbą, kuris skirtas ne vien asmeniškai jums bet ir kitiems, prarandate laiko ir erdvės pojūtį ir jus apvaldo tik vienas troškimas - kaip padaryti kuo geriau tai ką dabar darau? Ištisa diena atrodo kaip viena akimirka. Kai tuo tarpu turbūt pamenate ir darbus, kuriuos darant kiekviena minutė virsdavo valandomis ir galvoje tiksėdavo tik viena mintis - kaip greičiau visa tai pabaigti?

Minėtas darbo džiugesys ir yra ženklas, kad tai jūsų asmeninio pašaukimo dalis. Pagrindinis asmeninio pašaukimo bruožas yra nežinia iš kur atsirandantis džiugesys ir energijos perviršis, kuriuo lengvai galite pasidalinti su kitais.

Taigi patarimas kartu paprastas ir sudėtingas: atraskite savo asmeninį pašaukimą, darykite viską, kad kuo daugiau laiko galėtumėte skirti tą pašaukimą atitinkančiai veiklai ir iš jos kylantis perviršis galės būti nukreiptas besąlyginiam dalijimuisi su kitu. Dovana, jeigu tik skiriama tam kuriam ji reikalinga, ir įteikiama be materialinio ar psichologinio skolos raštelio, visada sujudins kito širdį ir skatins ją panašiai dalintis su jumis.

Asmeninio pašaukimo atradimas veda dar į vieną dovaną - kuriančią, įkvepiančią, tarnaujančią lyderystę, kuri atsiranda net ir negavus oficialių vadovo regalijų. Įdomiausia, kad tokia lyderystė egzistuoja ne vien aukščiausiųjų vadovų lygmenyje bet ir kasdieninėje veikloje: profesinio tobulumo, socialinių, kultūrinių iniciatyvų, bendruomeninėse veiklos srityse. Labai svarbu, kad tokia lyderystė nepavergia kitų, nemanipuliuoja jais, bet įkvepia atrasti savo pašaukimą ir asmeninę laimę.  

Tai kodėl tiek daug nelaimingų? 

Štai ir priartėjome prie asmeninės laimės formulės. Jeigu tai taip paprasta, tai kodėl tiek daug nelaimingų, nusivylusių, piktų, depresuotų, despotiškų, manipuliuojančių, melagių, kyšininkų, nesąžiningų...?

Man rodos yra tokios esminės priežastys:

·         Giluminės asmeninės žaizdos
·         Skausmingas prarastų galimybių pripažinimas 
·         Prisirišimas prie iliuzinių laimės pakaitalų 
·         Netikėjimas besąlyginio dalijimosi galimybe 

Tėvai yra tie kurie pirmieji privalo duoti savo vaikui besąlygiškai viską kas tik jam yra reikalinga. Visi esame sužeisti ir todėl net ir labai norėdami negebame įvykdyti šios pareigos savo vaikams. Ką jau kalbėti apie situacijas, kai vaikas yra nelaukiamas, tėvai asocialūs, vaikai yra tik priemonė gauti socialinei pašalpai?

Taigi visi esame sužeisti ir dėl to turime esminę stoką - būti priimtiems iki galo kitų tokie kokie esame. Todėl ir mūsų santykis su kitais visada yra įtakotas savininkiško ėmimo nuodais.Žaizdas galima gydyti, bet gydant jas reikia atidengti, prapjauti ir išvalyti. Tai baisu ir skausminga. Todėl norisi jas slėpti, dėti kompresus ar tiesiog ignoruoti, nustumiant viską kas nemalonu į pasąmonę.

Asmeninio pašaukimo atradimas yra galimybė keisti savo santykį su kitais. Tačiau kaip skaudu pripažinti, kad gal jau 10, 20 ar 30 metų praradau, ignoruodamas faktą, kad darau tai kas visiškai man nepatinka!

Pinigai ir galia - laimės pakaitalai, kuriuos nuolat, visais įmanomais būdais reklamuoja media ir patys šių laimės pakaitalų vartotojai. Išorinis blizgesys ir apsimestinė pagarba bei dėmesys taip gerai matosi ir atrodo tokie patrauklūs, kad rodos nėra jokių šansų su jais kam nors konkuruoti.

Nuolatinė stoka kliudo mums besąlygiškai dalintis su kitais. Ar daug tada turime šansų patirti kitų dalijimąsi su mumis. Esu tikras, kad kiekvienas iš mūsų susidūrė su taip besidalijančiais žmonėmis. Tačiau greičiausiai mes neįvertinome ar net pasistengėme ignoruoti mums siūlomas nematerialias dovanas, o materialias dovanas priėmėme, kaip kito norą pasididžiuoti. Kodėl? Dėl vienos paprastos priežasties - kad, pripažinę tokio dalijimosi galimybę, nepajaustumėme sąžinės graužimo, jog patys negebame taip dalintis, bet vietoj to esame pasirengę tik imti.

Gal turime šansų patikėti tokia galimybe eidami tikėjimo keliu? Taip turime, tačiau priimdami Dievą kaip absoliučią Meilę, visą, iki galo atsiduodančią mums, mes paliudysime savo širdies kietumą. Taigi vardan šventos ramybės, jeigu visgi tas Dievas iš tiesų yra, atliekame išorinius religinius ritualus, visom išgalėm kartu stengdamiesi išvengti asmeninio santykio su savo Kūrėju. Toks religingumas ne tik kad nepriartina mūsų prie Kūrėjo, bet netgi gali nuo jo atitolinti, ugdydamas mumyse vergišką apsimestinį nuolankumą ir pyktį prieš savo galingąjį valdovą.  

Ar gali turtingas ir/ar galingas žmogus būti laimingu?

Taip, tik jis turi būti ne despotas, valdovas bet tarnas! Didžiulis iššūkis! Aš turiu galią duoti arba atimti, įsakyti daryti tai ko tik užsinoriu. Jeigu vienas nesutiks, tai visada atsiras kitas, kuris sutiks daryti praktiškai bet ką jeigu tik bus pasiūlytas solidus užmokestis. Daryti darys, tačiau kartu nekęs manęs, kad aš jį priverčiau parsiduoti.

O ką gi reiškia tarnystė, tuo pat metu kai esi vadovas, darbdavys ar sponsorius? Tai santykis, kai tas kuriam užmoki už jo darbą ar kažką dovanoji tau rūpi ne vien kaip priemonė, įrankis, padauginti tavo turtą ar garbę, bet kaip asmuo, kuris gali būti irgi toks pat vertingas kaip ir tu pats nepaisant esamo turtinio ar kitokio išorinio skirtumo. Tai santykis, kai nuolat ir nuolat klausi savęs širdyje, kas tau yra kitas. Tai santykis, kai nuolat galvoji, o kas galėtų būti geriausia šalia tavęs esančiam, kas galėtų būti jo pašaukimas, kaip padėti jam atskleisti jo geriausias savybes, jo talentus.

Štai taip besielgiant ir atsiranda besąlyginio dalijimosi santykis, kuris anksčiau ar vėliau sujaudina ir kitą širdį ir paskatina ją daryti tą patį. Štai ir turime šansą turtingajam ir galingajam tapti laimingu.

Ar tai reiškia, kad turtingieji neturėtų rūpintis savo interesais? Anaiptol. Jeigu vadovas nesirūpins įmonės, kuria vadovauja pelningumu, tai neužilgo teks uždaryti tokią įmonę ir tada daug jos darbuotojų, kurie galėjo nuveikti puikius darbus ir gauti už tai teisingą atlygį, atsidurs gatvėje. Todėl vadovas visada turi veikti greitai ir ryžtingai tik niekada nepamiršti, kad jo veikla Šv. Tėvo žodžiais turi nuolat būti "Caritas in Vertate" - Meilėje ir Tiesoje.

O kita vertus, vadovo pavaldiniai, dalydamiesi savo gebėjimais ir talentais ne vien už piniginį atlygį, bet ir iš perviršio kylančio sekant asmeninio pašaukimo keliu, tikrai atras kaip padaryti daug daugiau jums, jūsų verslui, negu sukandę dantis iš reikalo dirbantys samdiniai.Jeigu tad turtingieji ir galingieji gali būti laimingi, tai kodėl ir mes visi - ne tokie turtingi, ne tokie įžymūs ir ne tokie galingi irgi negalėtume tapti iš tiesų laimingais...? 

Almantas Stankūnas