2011/07/15

Alexandre Havard. Širdies protas


ARETOLOGIJA YRA ANTROPOLOGINIS MOKSLAS, kuris remiasi holistine žmogaus samprata. Šis mokslas nagrinėja žmogiškąsias dorybes ir aiškina, kaip jos turi būti diegiamos per intelektą, valią ir širdį.

Žmogiškosios dorybės atsiranda ugdant valią. Tačiau jos yra neatsiejamos ir nuo proto, kadangi protingumas yra intelektinė ir etinė dorybė. „Gerai elgtis gali tik tas, kuris viską žino ir suvokia situaciją“, sako Pieperis. 

Judėjų-krikščionių tradicija mokslą apie vertybes praturtino nauju elementu – širdimi. „Kai Šventajame Rašte yra kalbama apie širdį“, rašo Escrivį, „tuo įvardijami ne kokie nors trumpalaikiai džiaugsmo ar liūdesio jausmai. Šventajame Rašte širdimi įvardijama žmogaus asmenybė su visa jo esybe, kūnu ir siela, vedančia žmogų į gėrį. Kaip Jėzus Kristus yra pasakęs: „Nes kur yra tavo lobis, ten bus ir tavo širdis“... Kai kalbame apie žmogaus širdį, turime omeny ne tik jo jausmus, bet visą jo asmenybę. “Širdis yra „žmogaus minčių, žodžių ir veiksmų šaltinis, išraiška ir pagrindas. Žmogus vertas to, ko verta jo širdis".  

Skirtingai nuo proto ir valios, širdis nėra žmogaus būdo savybė. Širdis yra žmogaus asmenybės visumos išraiška: širdis ne tik jaučia, bet ir supranta bei turi troškimų. Taigi ir intelektas, ir valia užgimsta širdyje.  

Protingumo dorybė kartais yra vadinama širdies protu. Tai reiškia, kad meilė – didingiausia iš visų aistrų – mūsų protą padaro įžvalgesniu ir tai leidžia mums geriau tarnauti tiems, kuriuos mes mylime. 

Protas nėra mašina; jis yra įsišaknijęs širdyje. Valia irgi nėra koks nors turboreaktorius. Valia gimsta ne tik iš savidrausmės, bet ir iš vidinio širdies pojūčio, kuris įkvepia doriems poelgiams: gėrio pojūtis pažadina protingumą; kilnumo jausmas skatina drąsą; gėdos jausmas skatina susivaldymą; užuojautos jausmas skatina teisingumą; grožio pojūtis skatina didžiadvasiškumą; Dievo ir žmogaus pojūtis skatina nusižeminimą. 

Norint gyventi remiantis dorybėmis reikia ugdyti valią, tačiau norint pasiekti tobulumą nepakanka vien tik savidrausmės. Mes privalome klausyti savo širdies ir paisyti joje pasėtos dorybės. Vokiečių filosofas Dietrichas von Hildebrandas kalbėdamas apie vertybių įsišaknijimą širdyje sako: „Vidinis gėrio taurumas ir grožis jaudina bei džiugina nuolankaus žmogaus širdį". 

Lyderiai nuolat mąsto apie tai, kas herojų gyvenime yra gera, didinga, kilnu, kadangi, anot Platono, grožio įsivaizdavimas leidžia sielai auginti sparnus. 

„Kai grožio, gėrio arba šventumo spindulys perveria mūsų širdis“ , rašo Hildebrandas, „kai mes atsisakome savęs, kontempliacijoje nusižeminę prieš tai, kas iš tikrųjų vertinga... ta vertybė gali į mus įsismelkti ir mus iškelti virš mūsų pačių.“ 

Protas, valia ir širdis susilieja į vientisą visumą žmogaus asmenybėje. Šių trijų elementų neįmanoma atskirti nepadarant jiems didžiulės žalos. Racionalistai aukščiau visko iškelia protą, voliuntaristai – valią, o jausmingieji sentimentalistai – širdį. Visais šiais atvejais nukenčia visuma, todėl žmonės tampa nelaimingais asmeniniame gyvenime, neveikliais profesiniame ir nekompetentingais socialiniame gyvenime. Nepatikėkite tokių žmonių sirenų daina. Tegu jums būna svarbi žmogiškoji dorybių vienybė, t.y. proto, valios ir širdies visuma.  

Juk protas, valia ir širdis suteikia mums galimybę daryti tris itin svarbius dalykus, būtinus norint ugdyti charakterį: 1) mąstyti apie dorybę, suvokti vidinį jos grožį ir karštai jos trokšti (širdis); 2) visada dorai elgtis (valia); 3) vienu metu praktikuoti visas dorybes, didelį dėmesį skiriant protingumo dorybei (protas).

Ištrauka iš Alexandre Havard knygos „Charakerio galia ir lyderystė“ (Virtuous leadership).Knyga rengiama spaudai.