2011/06/08

„Turime susitarti, kur plaukiame“ (III)


Mindaugas Kubilius. O kas parodys mums susitarimo, arba sėkmės kelio, gaires? Mano požiūriu valstybės vystymo gairės pirmiausiai yra piliečių bendrystę įstatančios vertybės. Manau, kad turėtume klausti: kas yra mūsų savastis, kurią turime atrasti ir dėl kurios plėtotės turėtume susitarti? Kas yra tas mūsų valstybės pamatas? 

Robertas Dargis. Tai yra tos pamatinės vertybės, ant kurių ir yra pastatytos Vakarų valstybės – jos tveria šimtmečius. Mums reikėtų tas vertybes vėl įsisąmoninti. Vertybių „išplovimo“ mūsų visuomenėje yra mūsų pastarųjų dvidešimties metų vystymosi indikatorius – Lietuva yra labiausiai korumpuota ES šalis! Gražiai skamba?! Ir tai yra valstybė, kurioje 85 proc. žmonių save vadina katalikais. Šita šalis jau yra aplenkusi Rumuniją, kuri, rodos, visada buvo laikoma korumpuočiausia Europoje. Ir dar: turime daugiausiai savižudybių ir žmogžudysčių. Šiais indikatoriais, deja, irgi pirmauja Lietuva. Verta labai rimtai suklusti. 

M.K. Krikščioniškos artimo meilės mūsų „katalikiškoje“ Lietuvoje, deja, itin stokojame ... Jei žmogus neatranda savo meilės objekto, neišgyvena džiaugsmo mylėdamas, o ir pats patiria nemeilę ar neapykantą – jis linksta į kitų ir savęs niekinimą bei žudymą. 

R.D. Taip, toks žmogus konstruoja visuomenę iš neapykantos, iš pykčio; o ir pats žmogus tokioje visuomenėje tampa dar labiau pažeidžiamas. 

M.K. Ir visgi, esu įsitikinęs, Lietuvos piliečiai turi didelį lūkestį būti kartu, mylėti savo Tėvynę, ja džiaugtis. Matome, kaip mus uždega Lietuvos sportinės pergalės. Mums yra gera išgyventi bendrystės pergalėje jausmą, ir mes, palaikydami savo sportininkus, nuolat to siekiame. Tačiau, nusivylę bendrapiliečiais, ir, ypač, valdžia - nepasitikėdami kapitono melu, išgyvendami įgulos vagystes, matydami, kad kažkur triume skęsta draugas, ir patys pasijaučiame esąs pasmerktais tamsaus triumo gyventojais. Tesinori kuo griečiau bėgti ir čia, gelbėtis. Nors taip lengva atverti liukus ir pakviesti visus į denį susitarti dėl to, kas esame, kur plaukiame - pradėti iš naujo! Juk potencijos yra. Galbūt mums trūksta įkvėpimo ar proto?

R.D. Galėtume labai ilgai diskutuoti, ko trūksta. Štai vienas simptomatiškas „paveikslėlis“. Ar neatrodo juokinga, kad atstovaujamosios demokratijos valstybėje nėra jokios opozicijos? Įsivaizdavome, kad valstybėje turi būti ir pozicija ir opozicija, stiprios alternatyvios nuomonės. Šiandien antros nuomonės nėra. Šiandien sprendžiami tokie svarbūs valstybei dalykai: energetikos strategija, savivaldai.  Ir vyrauja vienintelė nuomonė politikų tarpe. Tai demonstruoja mūsų politinio elito impotenciją. Kitaip ir nebūtų galima išsireikšti. Atrodo, tiek daug galima būtų šiandien pasakyti žmonėms, tiek daug galima būtų pateikti alternatyvių idėjų kaip racionaliau valstybiškai gyventi ...

Deja, ant kapitono tiltelio šiandien nėra kompetentingų žmonių. Mes, buriuotojai, turime gerą šiam atvejui tinkančią metaforą: tau joks vėjas nebus palankus, jei nežinai kur plauki. Mes turime susitarti, kur plaukiame. Tik šiandien reikia protingo kapitono.  

M.K. Tai didžioji mūsų problema – proto valstybėje ir protingo vadovavimo trūkumas?

R.D. Nemanau, kad proto mūsų valstybėje nėra. Jo yra. Bet bijau pasakyti žodį, kuris įgavo visuomenėje neigiamą prasmę – nėra valstybinio proto. Dabar sako „valstybininkai“ yra blogi. O kas nusprendė, kad blogi? Jei žmogus galvoja apie visą mūsų valstybę, tai yra blogai? Valstybėje šiandien trūksta sisteminio mąstymo – mes visą laiką bandome fragmentiškai galvoti ir kažką fragmentiškai suplanuoti. Darome sprendimą vienoje srityje, ir nematome, kad tas sprendimas sujaukia visą tarpusavyje glaudžiai susijusių sričių valstybėje audeklą. Ryšių mechaniko sprendimas neišspręs laivo judėjimo krypties ir įgulos gerovės problemos. Trūkumas sistemingo valstybinio mąstymo, trūkumas į visuomenės bendrojo gėrio kūrimą nukreipto proto – štai didžioji Lietuvos problema.

Kur glūdi jos šaknys? Grįžkime 20 metų atgal: kokie valstybininkai nuo 1945 iki 1990 buvo ugdomi Lietuvos TSR? Jokie. Mes buvome puikūs gydytojai, puikūs mechanikai, puikūs architektai, poetai. Bet žmonių, kuriems valstybė būtų Lietuva, kurie galvotų apie jos vietą Europoje ar pasaulyje, rūpintųsi piliečių gerovę, tiesiog nebuvo. Dabar mes tame pirminės brandos būvyje,  kai turime susivokti savo valstybės vertėje ir išsiugdyti nepriklausomus ir valstybę valdyti pajėgius valstybininkus.

Tuo tarpu privalu sugrįžti prie patikrintų vertybių, kurių pagrindu ugdytume ir konstruotume savo ateitį.

M.K. Manau štai šito iš esmės ir trūksta Lietuvai – įsisąmoninti bendrąjį valstybės gėrį, jį protingai plėtoti ir nuolat puoselėti savų žmonių tarpe. 

R.D. Būtent. To ir reikėtų palinkėti mūsų klausytojams šiuose metuose – kad praeitų nedaug laiko ir Lietuva taptų galinčiųjų valstybe.