2011/06/07

„Turime susitarti, kur plaukiame“ (II)


Mindausgas Kubilius. Bet šiandien mūsų tarpe vis dar atsiranda žmonių, kurie sako, kad iš viso nereikia stiprių bendruomenių ir atstovaujamosios demokratijos; jie tariasi esą lyderiai, kurie išpildys visus mūsų lūkesčius. Kaip paprastam žmogui atsispirti netikrų pranašų klaidinimui, kaip padėti žmogui susivokti savo laisvėje ir paskatinti jį pačiam imtis veiklos? Kokiu būdu galėtume tapti piliečių - lyderių visuomene?

Robertas Dargis. Tokia visuomene netapsim per mėnesį, kitą. Kelias į piliečių lyderystę ir tapimą piliečių visuomene yra ilgas, ir mes jį turėsime nueiti. Kad ir kaip tai būtų sunku. Man atrodo, kad didelė mūsų problemų dalis yra ta, kad savo istorijoje mes peršokom labai svarbų, Vakarų demokratijoms būdingą, vystymosi etapą. Atstovaujamoji demokratija, arba parlamentarizmas, vystėsi kartu su industriniais miestais XVIII – XIX a. Žmonės suprato susitarimo svarbą, taigi, ir piliečių lyderystės svarbą. Iki šių dienų nėra geresnės savivaldos, kuri laikosi tvariu piliečių susitarimu, sistemos.  

XIX a., kai Vakaruose kūrėsi parlamentarizmas, Lietuva vis dar buvo baudžiavinė valstybė. Ir tik po Pirmojo pasaulinio karo, pasinaudojusi palankiai susiklosčiusia geopolitine padėtimi ir tapusi nepriklausoma valstybe, ji pradėjo kurti savo demokratiją su visais jai būdingais institutais. Deja, labai trumpai. 1926 metais parlamentas buvo paleistas, o prezidentas A.Smetona pasiskelbė vienvaldžiu valstybės lyderiu. O netrukus vėl patekome į nelaisvę su „vergovine“ santvarka. 

Taigi per pastaruosius dvidešimt metų - per palyginus labai neilgą istorijos tarpą - tapti tikrai stipria piliečių visuomene, manau, net teorinių pagrindų neturėjome ... Mums reikia sunkiai ir ilgai eiti tapsmo stipriais ir atsakingais piliečiais keliu. Ir šiame kelyje labai didelė atsakomybė tenka plačiajai inteligentijai, kultūrininkams, akademikams. Pirmiausiai šviesuoliai yra atsakingi už mūsų žmonių ugdymą ir pilietinį brandinimą. Žmonių tarpe nėra lygiavos, esame skirtingi. Ir tie žmonės, kurie turi ir gali duoti daugiau, turėtų tą daryti.

M.K. Apie mūsų šviesuomenę. Sąjūdžio laikais jie buvo tie skardžiabalsiai, kurie žadino Lietuvos žmonių sielas. O ir gūdžiu sovietmečiu kūrėjai buvo valstybinės savimonės palaikytojai. Pamenu, kartą su klase lankėmės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir žiūrėjome J. Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Ten buvo scena, kai Mindaugas lipdė Lietuvą iš molio gabalėlių ir vis kartojo „Lietuva“. Ir štai visa salė atsistojo ir visi su ašaromis akyse kartojo tą mums visiems šventą žodį „Lie-tu-va“. Tai buvo tikras pilietinis aktas. „Lietuva“ – žodis ir lūkestis – kūrėjų ir šviesiausių protų lūpose anuomet kėlė tautą iš savasties užmaršties snaudulio. Tačiau dabar Lietuvos šauklių ir sielas žadinančių kūrėjų itin trūksta. Gal atsiras. Tačiau, ką jie turėtų šiandien ištarti, kokius žodžius, kad bendruomenė ir valstybė, kurią vadiname Lietuva, vėl sužydėtų?

R.D. Būtų sunku surasti žodžius, kurie šiandien pakeltų sielas, išpildytų lūkesčius ... Vis prisimenu, kaip mes, būdami okupuoti, visgi savyje puoselėjome laisvės troškimą. Mano paties, tada dar mažo vaiko, galvoje sukosi gausybė klausimų: kas čia vyksta?! Juk sunku atsirinkti, kai tau tik 9-10 m. Mokykloje tau sako, kad gyveni pačioje laimingiausioje šalyje. Namie tėvelis, nukentėjęs politinis kalinys, apie šią „laimę“ šioje šalyje nutylėdavo. O senelis, buvęs partizanas, vis man kaldavo: „Netikėk, ką mokykloje tau pasakoja. Čia šėtono karalystė, kuri turi griūti ir tikrai sugrius, ir vėl tapsime laisvi“.

Laisvės siekis, kartų įskiepytas tautoje, buvo anuomet labai didelis. Mūsų kultūros „grandai“ mokėjo tą laisvės siekį mumyse kad ir Ezopo kalba žadinti. Jie iš tiesų tyliai, tačiau nuosekliai primindavo mums tą šventą žodį „Lietuva“. Nors buvome ir okupuoti, pergyvenome kvailinantį sovietmetį, laisvės siekis buvo pagrindinis mūsų tobulėjimo vektorius.

Ir, pagaliau, tą laisvę atgavome. Taip, tai - didžiulis stebuklas. Deja, be laisvės užtaiso nieko daugiau neturėjome. Laisvės atgavimas - tik laimingas loterijos bilietas. Šioje laisvės loterijoje laimėjimą dar reikia pasiimti. Tai reiškia, kad turime labai sunkiai dirbti, kad laisvais taptume. Ir šiandien visu rimtumu turime paklausti: ar susivokėme esą laisvi?

Daugelis manė, kad Nepriklausomybės atgavimas yra laisvės kovų pabaiga; ir nesuprato, kad tai yra tiktai kelio pradžia. Laisvė visada yra tik pradžia. Tie, kurie tai suprato, ėmėsi veiklos ir yra laimėtojai. O tie, kurie nesuprato, vis tikisi, kad jiems kažkas kažką turi duoti.

Laisvė – tai galimybė. Ir mums reikia susitarti, dėl ko gyvename vienoje valstybėje, kuo esame kitiems įdomūs, kur glūdi mūsų stiprybė. Ir tik tada, kai susitarsime, tuomet sau ir visiems pasaulyje galėsime pasakyti: čia, Lietuvoje, gyvena protingi, aktyvūs ir kūrybingi piliečiai, kurie yra istorinės Vakarų demokratijos dalis.  

Dabartinį valstybės etapą galėčiau apibūdinti taip - esame skęstančiame laive ...

Kapitonas ant tiltelio vis postringauja, kaip sėkmingai ir pilnu greičiu plaukiame į tolį, į tik jam vienam „matomus“ horizontus. Groja kamerinis orkestras, ir viršutinio denio keleiviams atrodo, kad viskas yra gerai. Tuo tarpu apatinius denius jau semia vanduo, keleivių tarpe - panika. Dar baisiau. Kai kurie įgulos nariai atiminėja iš šių keleivių pinigus ... juk vis tiek greitai jų nebereikės ...

Kol mes nesuprasime, kad visi tame pačiame laive skęstame, kol neužkimšim skylių, neišpumpuosim vandens iš triumų, nesustyguosime tarpusavyje darnių santykių, nesutarsime, kuria kryptimi plauksime, tol laivas „Lietuva“ po truputį, muzikai ir kapitono svajingoms kalboms pritariant, skęs į užmaršties ir bejėgiškumo gelmę.

Neišvengiama – Lietuvos visuomenė turės atrasti savo tarpe įgalių lyderių ir turės susitarti dėl laivo plaukimo krypties, Lietuvos sėkmės kelio.