2011/06/06

„Turime susitarti, kur plaukiame“ (I)


Mindaugas Kubilius. Kai paskutinį kartą mudu kalbėjomės šviečiant ankstyvai kovo 11 dienos saulytei - Nepriklausomybės paskelbimo dvidešimtmečio dieną - kėlėme klausimą: kokį namą mes pastatėme per šiuos laisvės metus? Man patiko pačio pasakyta metafora: „visas mūsų valstybės statymas turi prasidėti nuo vienos namo laiptinės, kurios gyventojai pagaliau susitelks ir ją išsivalys“. Atrodo, kad piliečiai dar nesusitelkė, neišvalė savo aplinkos ir savo valstybės. Mes iki šiol tik svajojame sukurti valstybę, kurios pagrindu būtų pilietis - lyderis!

Robertas Darbis. Mano galva, turėtume kalbėti apie pamatines vertybes ir apie bazinius visuomenės stiprybės principus. Visada viskas prasideda nuo savivokos, nuo savivertės – kas aš esu ir kur aš einu.

Dabartinis ir neatidėliotinas mūsų valstybės statymo tikslas - atsakingų žmonių visuomenė. Kuri sugeba susitvarkyti aplinkui, susidėlioti savo gyvenimą, auga ir tampa tuo, ko mes patys trokštame – valstybe, kuri gali apginti savo žmogų ir gali jam padėti.

Tačiau viskas prasideda nuo piliečio. Šiandien mums itin trūksta įstatyminės bazė, kuri skatintų lyderių Lietuvoje atsiradimą ir stiprių bendruomenių telkimąsi, nes tiktai jų dėka, esu įsitikinęs, valstybė tampa stipri.

Ar mes vis dar įsivaizduojame, kad visa valstybė ar atskiros bendruomenės galėtų būti sukonstruojamos „iš viršaus“, kad kažkas imtų nurodinėti piliečiams kaip jiems elgtis?! Man patiko vienas sarkastiškas ir juokingas pasakymas apie Rusiją: nuo šios dienos pagal prezidento įsakymą pas mus – demokratija! 

Jeigu mes taip suvoktume valstybę, jei taip suvoktume piliečių bendruomenėje buvimo būdą, tai - be jokios abejonės! - mes niekada netapsime stiprūs. Šiandien, mano galva, tiesiog privalu labai rimtai diskutuoti, kaip ugdyti piliečių lyderystę.

Lyderis pirmiausiai turi užgimti šeimoje ir mokykloje. Ten turi prasidėti atsakingo žmogaus ugdymas - lyderio atsakingo už save, už savo šeimą, už savo bendruomenę. Manau, kad valstybės valdymas pirmiausiai pasireiškia strateginiame lygmenyje. Tai - lyderių strategijų, nukreiptų į valstybės ateitį, kova. Tik užsiugdę lyderius galėsime rimtai kalbėti apie sėkmingą mūsų valstybės plėtrą.

M.K. Į dabartinę mūsų valstybės padėtį dažnai žvelgiame su neslepiamu slogučiu. Ir visgi turime didelę vertės tapsmo mūsų valstybėje viltį. Štai ir pats, aktyviai veikiantis versle ir visuomenėje, nenuilstamai puoselėji darnos viltį, tikėjimą savo žmogaus ir kartu Lietuvos galia. Tad, ką mes čia galime iš tikrųjų sukurti, arba kam mes esame visgi pajėgūs?

R.D. Be jokios abejonės – manau, kad mes Lietuvoje turime didžiulį potencialą. Tiktai, bėda, mes jo nepanaudojame. Ir vėl galime paieškoti priežasčių. Kodėl taip yra?

Visų pirma pakalbėkime apie demokratijos formą, kurią esame pasirinkę - atstovaujamąją demokratiją, arba parlamentarizmą. Mano manymu, per dvidešimt Nepriklausomybės metų iš šio kelio iškrypome. Dėl vienos paprastos priežasties. Nors gal ir nebemadinga taip sakyti: ... esame paveikti sovietmečio, giliai esame paveikti. Per tą laikotarpį mums buvo sakoma, kad kažkas mumis turi visada pasirūpinti. Ir dabar labai nemaža visuomenės dalis laukia to pasirūpinimo. Kažkas turėtų sutvarkyti jų namus, kažkas už juos turėtų išrinkti teisingą valdžią, o teisinga valdžia turėtų jais pasirūpinti.

Man atrodo, kol mes neišbrisime iš šio užburto rato, tol čia jokia demokratijos forma neveiks. O išbristi tegalime tik suvokę, kad tik mes patys sprendžiame savo likimus. Spręsdami patys tampame stiprūs, potencialūs ir racionalūs.

M.K. Sakome „mes“. Bet kas yra tie „mes“? Manau, kad mūsų piliečių sprendimo galią paralyžuoja giluminė sielos negalia – neviltis. Neviltis nėra bloga nuotaika dėl subjurusio oro ir net ne nuoskauda dėl patiriamos neteisybės. Neviltis yra prigimtinio žmogui orumo - žmogaus savivertės ir teisingumo visuomenėje pagrindo - nuvertėjimas. Neviltis yra Lietuvos žmonių tarpusavio santykiuose apsigyvenęs vėžys.  Ką turėtume šiandien daryti, kaip įkvėptume pilietį?

R.D. Visų pirma, gerais pavyzdžiais. Tai, ko piliečiai laukia, yra pamatuoti valdžios sprendimai, kurie būtų skaidrūs, aiškūs ir tikrai visuomenei naudingi. Juk, kaip bedėliotume, šiandien vis dar esame laikmetyje, kai žmonės lūkestingai žiūri į valdžią.

Nėra taip visai blogai. Negalime sakyti, kad aplink mus nėra gerų pavyzdžių. Yra ir pavyzdingų bendruomenių, ir puikių jų lyderių. Man pačiam ne kartą teko su jais bendrauti. Šios bendruomenės puikiai susitvarkė savo aplinką, tarpusavio santykius, susikūrė gerus laisvalaikio kartu praleidimo būdus.

Politikai turi suprasti, kad tik išugdę stiprias bendruomenes, kurios susideda ir konstruojasi iš stiprių žmonių, galėsime kartu konstruoti stiprią valstybę. Be jų - kito žingsnio Lietuvos statyboje mes nežengsime.
Dabar žiūrėkime: visi su savivalda susiję įstatymai, kurie šiais metais buvo priimti, nuvertina pačios savivaldos prasmę ir svarbą mūsų gyvenime. Einame priešingu keliu, nei privalėtume!

Štai žemiausia savivaldos grandis – seniūnija.  Vienareikšmiškai seniūnas turi būti renkama žmonių, kurie gyvena seniūnijos teritorijoje, pažįsta vienas kitą. Jie ir rinks žmogų, kurį pažįsta bei vertina kaip atsakingą ir sumanų žmogų. O tuo tarpu neturime žemiausioje savivaldos grandyje to, nuo ko prasideda demokratija valstybėje - bendruomenės išrenkamo ir ją atstovaujančio žmogaus. 

Dabartiniai rinkimai į savivaldybių tarybas parodys naują savivaldos padėties „paveikslą“ Lietuvoje. Mat yra galimybė piliečiams, nepriklausantiems jokioms partijoms, save išsikelti ir būti išrinktiems. Tai - svarbus momentas.