2011/06/28

Kaip atgaivinti tikėjimą Lietuva

Sausio 17 dieną „Verslo žiniose“ pasirodė prof. R. Rudzkio straipsnis „Kaip prislopinti emigraciją“. Teisingos mintys išbaigiamos gražiu padrąsinimu: „Apskritai svarbiausia yra atgaivinti tikėjimą šviesia Lietuvos ateitimi.“

Iš tiesų, tikėjimas arba pasitikėjimas „šviesia Lietuvos ateitimi“ nėra tik žmonių dvasią pakelianti tiesa - skrajutė, bet itin tikroviška socialinę ir ekonominę naudą sutelkianti kategorija. Būtent tai, esu įsitikinęs, profesorius ir turėjo omenyje.

Pasitikėjimas yra individo gerovės lūkesčio projekcija. Ar Lietuvos piliečių santykiai yra grįsti tarpusavio pasitikėjimu ir jame įkūnytu gerovės lūkesčiu ?

Atskirose grupėse – taip (pvz., sėkmingoje įmonėje, Lietuvos krepšinio rinktinėje 2010), tačiau nacionaliniu mastu – akivaizdu, kad ne. Jeigu „tikėjimas Lietuvos ateitimi“ yra pirmiausiai pasitikėjimas gerovę kuriančių piliečių bendruomene, tai šio tikėjimo atgaivinimo pagrindas yra pasitikėjimo atstatymas Lietuvos piliečių tarpe. 

Klausimas - kaip? Iš principo, pasitikėjimas yra tvirtinamas ant trijų atramų: tiesos, teisingumo ir bendro darbo įgūdžių. 

Pirmiausiai žmogui turi būti sakoma tiesa. Melas yra pirmasis nesaugumo ir nepasitikėjimo kitu  asmeniu šaltinis. Pasitikėjimą nacionaliniu mastu griaunantis netiesos sakymas vyrauja lietuviškoje politikoje. Žinia, viešieji ryšiai, kurių pagalba skleidžiami netikroviški pažadai ir dangstomas gerovės deficitas, tėra nuvilianti melo forma – itin dažna lietuviškųjų politikų „darbo“ priemonė. Nesunku numanyti: pažadukus visada ištinka viešas teismas.  

Teisingumas yra santykis, kuriuo teigiama asmens vertė. Teisingumas nėra tik bausmės už padarytą blogį įvykdymas ir žalos atstatymas. Teisingumas yra piliečių visuomenės būsena, kurioje individas išgyvena savo paties individualią ir bendruomenės, kuriai jis priklauso, vertę. Yra teisinga žmogui galėti išskleisti savoj terpėje įgimtus gebėjimus, darbu paversti juos ekonomine verte, gauti deramą atlygį. Teisingumo ir  demokratijos pamatas - asmens vertės sklaida visuomenėje.

Ant tokių pamatų suręstoje visuomenė tampa įmanomas bendras ir našus darbas - piliečių ūkinių ir kuriančių santykių stabili plėtra. Tokioje visuomenėje piliečių  ir jų valdomų ūkio subjektų tarpusavio pasitikėjimas įsitvirtina aukštos ir našios pridėtinės vertės kūrimo procesuose ir, ilgainiui, šalies gerovėje. 

Išmintingai strategiškai skatinant vertės sklaidą kiekvienoje ūkio šakoje, protingai taikant visiems valstybėms sprendimams kaštų – naudos (arba protingojo mato) analizę, būtų galima įsukti Lietuvos ūkio smagratį ilgalaikėje perspektyvoje ir taip įtvirtinti Lietuvos - kaip vertę spinduliuojančios šalies - vardą pasaulyje. Taip atsiras visuotinis ir apčiuopiamas pasitikėjimas Lietuvos piliečių kūrybine ir ūkine galia bei neišvengiamai klestinčios Lietuvos ateitimi.

Tuomet Lietuvą užplūs ne tik užsienio investuotojai. Svarbiausiai – mūsų emigrantai vėl patikės Tėvyne ir savo gyvenimus investuos į savo ir Lietuvos ateitį.    

Ir dar žodis svajotojams: jokios „Lietuvos 2030“ vizijos nebus „parduotos“ visuomenei, kuri pagrįstai ir akivaizdžiai įtaria pačius „pardavėjus“ tiesos nesakymu, piliečių menkinimu ir neišmanymu. Tveriančios vizijos yra kuriamos ant tarpusavio pasitikėjimo pagrindų. Pirmiausiai sukurkime šiuos pagrindus ir atkursime ne tik tikėjimą Lietuvos ateitimi, bet ir tveriančią Lietuvos piliečių gerovę.

Mindaugas Kubilius