2011/01/15

Karališkoji lyderystė

Karalius tavyje

„Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
 Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
 Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
 Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.“

Apie ką rašė jaunasis žemaičių dainius Vytautas Mačernis? Apie kokį karalių? Apie Karalių Mindaugą, kurį vienintelį teturėjo lietuviai? O gal tas „pailgas“ veidas yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus? O gal tas „blizgėjimas aštrus“ yra kiekvienos kilnios sielos? Nepaaiškino Vytautas. Nespėjo. Pakirto jį priešo sviedinio skeveldra. O ir okupanto purvo tvaikas dešimtmečiams užtemdė Lietuvos padangės giedrumą.

Kažkur išdegintoje Lietuvos dykynėje pasimetė ir naujoji Lietuvos milžinų karta, kurią išpranašavo dainius: „Kaip nykią naktį dykumų keliu smėlėtu,/ Skausmingų abejonių lydima,/ Tačiau be aimanų, be skundo, susikaupus ir iš lėto/ Į priekį smelkiasi naujoji milžinų karta./ Jinai netrokšta pergalės. Ir žino, kad lauktoji pažinimo saulė/ Pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis,/ Bet išvidinio nerimo pilna ji veržias, nugali pasaulį / Ir pagaliau sumerkia tamsoje šviesos pasilgusias akis.“ (V.Mačernis, „Vizijos. Pabaiga“).

Įdomu. Kas yra ši naujoji milžinų karta? Legendiniai senovės karaliai? Veržlių, tačiau nespėjusių ką didingesnio nuveikti tarpukario Lietuvos jaunų lyderių karta? O gal laikus laisvai skrodžianti poeto įžvalga byloja apie netolimą ateitį, gal net mūsų dabartį?

Vargu ar dabartį. Naujų veržlių milžinų, kurie siektų pergalės „pasaulio“ mastu, dabarties Lietuvoje nematyti. Retas Lietuvos menininkas, vienas kitas mokslininkas ar vienas du mokslingi verslininkai tą pasaulinių pergalių skonį pažino.    

Gal būt iš principo neverta aptarinėti poetinių V. Mačernio įžvalgų; neverta gilintis į lietuvius kankinančią „kažko“ nostalgiją ar mus žudančią gyvenimo prasmės problemą? Nes tai – nepraktiška. Nes šis tikroviškas pasaulis nėra poezijos vertas. Nes praktiniai sprendimai nesiremia tuo, kas nepamatuojama. Nes „išlaisvinto“ individo istorija nesikaupia prie sielos šaltinių. Nes naujausia Europos ir Lietuvos istorija yra apie daiktų gausinimą ir jų įsisavinimą – ne apie „kitką“.

Ir vis dėlto susitelkime. Žinome, istoriją nulemia vis dėlto ne daiktų gausintojai, bet geros ar blogos dvasios milžinai. O ir didžiausia žmogaus vertybė yra ne prekių ženklų ir jais pažymėtų daiktų kokybė, bet neužtemdomas sielos giedrumas ir išorės veiksnių netrikdoma ramybė. Tai ir yra – lyg karališkoji lelija – graži siela. Paieškokime šių karališkųjų lelijų giedrumos ir tarp mūsų. Gal, nusiplovusi okupanto purvą, Lietuvos siela vėl nušvis „giedrumu nuskaidrinto dangaus“. O iš mūsų kils pasaulį nukariaujanti „naujoji milžinų karta“. Susitelkime į savo kilmingą dabartį.

Kilmė ir dabartis

Aštuoniolika metų, kai atgavom Nepriklausomybę, štai ir sulaukėme Lietuvos laisvės pilnametystės. Paprastai tokio amžiaus žmogus pradeda savarankišką, nepriklausomą gyvenimą: siekia įsigyti ir išlaikyti būstą, sukurti šeimą, nuausti partnerysčių darbe ir visuomenėje būtovę, sukurpti ilgalaikę gerovę. 

Ar galėtume aštuoniolikinio jaunuolio brandos analogiją pritaikyti Lietuvos dabarčiai? Ir taip, ir ne. Mat Lietuvos valstybė susikūrė ne prieš aštuoniolika, bet prieš 757 metus. Anuomet lietuvių ir žemaičių laisvės užtikrinimo būtinybė pareikalavo artimų genčių ir kilčių susitelkimo priešo akivaizdoje. Kunigaikščio Mindaugo drąsiai ir negailestingai vienijama susibūrė Lietuvos valstybės visuma. Mindaugowe Dei gratia Rex Litowie (Mindaugas Dievo malone Lietuvos karalius). Lietuvos valstybės faktą, galybę ir per amžius išlikusį valstybės tapatumą įtvirtino krikščionijos pripažinto lietuvių karaliaus Mindaugo antspaudas.  

Įspaudas neišdilo štai jau 757 metai. Tvirtai įspausta ir Lietuvos istorijoje įsikūnijusi dvasios jėga prieš dvidešimt metų vėl sujudino sielas: vienybe smogė okupantui, o Lietuvos valstybės Idėja vėl tapo realiu Faktu. Nepriklausomybės fanfaros, Gedimino sostinėje ir istorijoje plevėsuojanti Trispalvė laisvino mumyse valstybę sukūrusią lietuvišką ir krikščioniškąją savastį. Lyg laisvas paukštis giedroje padangėje Lietuvos Idėja sklendė mūsų sielose ir skrydžio polėkiu svaigino Lietuvos širdyje susibūrusias minias.

Tik, žinia, minios ne tik troško Nepriklausomybės pergalės, bet ir nepriklausomai valgomos kasdieninės ir gausios duonos. Mumyse sujudusios Idėjos ir Laisvės šaukliai šio antrojo troškimo anuomet mitinguose išsamiai neišgvildeno. Netruko mūsų „brangi Lietuva“ įsibranginti liaunos valstybės išlaidomis ir asmeninio turto sankaupomis. O ir pati Lietuva su lietuviais, senais ir naujais, atrodo, sutriko dėl įtampos tarp „brangios Lietuvos“ ir brangios kasdienybės. 

Aštuoniolika metų mūsų akivaizdoje stiprėja įtampa tarp Lietuvos Idėjos ir naujai užgimstančio valstybės Fakto – drama tarp žmonių valstybėje laisvės ir šią laisvę negailestingai išdraskančių menkaverčių ambicijų ir aistrų.

Matyt, ši drama virė ir istoriniais Lietuvos vienijimo laikais, taip pat ir paties vienytojo sieloje. Tokį valdovo patyrimą įžvelgia lietuvių dainius Justinas Marcinkevičius dramoje „Mindaugas“: [Mindaugas Vismantui] „O ar galėtų, ar turėtų [žemė] mus jungti vienyti – taip kaip medžius?/ Tylėk. Aš atsakysiu: taip, turėtų./ Bet jai mieliau valdyt žmonių aistras/ Ir pult į glėbį tam, kuris godesnis./ U, pasileidėlė! U, boba! Kekšė!“

Matyt, todėl žiaurios valstybės Fakto būtinybės verčiamas Mindaugas turėjo tapti negailestingu karališkos Lietuvos Idėjos įspaudo kalėju istorijoje ir mūsų sielose. „Visais atvejais pripažintina viena: Mindaugas buvo tokia asmenybė, kurios savybės lėmė įvykių eigą. (…) Čia reiktų prisiminti Lietuvos istorinę būtinybę, kuri tęsėsi per visą jos istorijos raidą: išlikti. (…) Vengrija ir Lenkija susidūrė su X–XI a. Europa, dar netapusia civilizacijų raidos lydere, dar nesuformavusia savo, kaip lyderės, karinės išraiškos – kryžiaus karų. O XIII a. Lietuva visa tai patyrė. Mindaugas suvokė šią koliziją ir tai gal geriausiai parodo, koks protas stovėjo Lietuvos priešakyje tuo lemtingu metu“, taip apibendrina studiją „Mindaugas“ iškilus istorikas Edvardas Gudavičius.

Mindaugas žuvo, tačiau jo pergalės vaisius – sukurta ir Lietuvos vardu užantspauduota žmonių ir žemių visuma – suklestėjo, negandas pergyveno ir gyvuoja toliau. Ar galėtume nešvęsti Mindaugo ir Lietuvos karūnos garbės kaip mūsų Valstybės iškiliausios dienos?! Mindaugo, Dievo malone Lietuvos karaliaus, vizija negrįžtamai įsišaknijo mumyse, ir jo karūna tapo Lietuvos valstybės pamatu. 

Suprantama, tūlam Lietuvos piliečiui sunku suvokti erdvėje ir laike išsikerojusios valstybingumo tradicijos vertę. Juk jos fizinė tąsa buvo du kartus nutraukta. Ir nors valstybingumo vertė glūdi mūsų valioje – juk jos galia ir atgaivinome Lietuvos valstybingumą – mums vis dar sunku šią vertę įsisąmoninti ir deramai gerbti. Nekilo pastaraisiais dešimtmečiais ir naujų milžinų, kurie žodžiu ir darbu palaikytų karališkąją dvasią mumyse. Nebent tik krepšininkų pergalės įkvėpė širdingai skanduoti „Lietuva“ .

Lietuvos visuomenė yra sena, vertinant pagal jos istoriją, tačiau labai jauna, sprendžiant pagal susipratimą apie save pačią, t. y. savo kilmę ir dabartyje besiskleidžiančią aktualią valstybingumo vertę. Pabandykime įvardinti sau ir patyrinėti mūsų dabartyje gyvenamą minėtą Lietuvos dramą ir šios sukurtas vertes.

Gariūnai

Kadangi nesu „klasifikuotas“ politologas, tai ir nesileisiu į mūsuose gausių ir suktų politologinių analizių džiungles. Taikysiu į esmę ir bandysiu viską ypu nusakyti, duokdie, neprošal. Taigi, įsižiūrėjus į mūsų naujausios istorijos dramą, siūlosi matmuo ar dramos vardas – „Gariūnai“. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje susiklostė dvi viešpataujančios klasės: Lietuvos Idėjos turto ir Lietuvos Turto turėtojai.

Lietuvą atgavome kaip galimybę būti savo žemės ir laisvės savininkais. Šią nuosavybę turėjome dar įsisavinti: pirma – sukaupti fizinio turto, antra – sukaupti ir išugdyti pačius save. Pirmajame fronte tuoj susibūrė „bazaras“ – pirmasis lietuviškos laisvosios rinkos akropolis Gariūnai. 

Taigi sulig teisės į privačią nuosavybę atkūrimu spėriai audėsi naujų ekonominių ir visuomeninių santykių Lietuvoje tikrovė. Atsirado ir naujųjų lietuvių, ir naujųjų banditų. Tačiau lipdėsi ne tik pinigus, bet ir verslumą kaip gyvenimo būdą nuosekliai praktikuojančių žmonių luomas. Lietuvos valstybė naujiesiems verslininkams pirmiausia tapo galimybe patirti daugiaprocenčio pelno sukeliamą adrenalino „dušo“ dozę.

O iš Laisvės išjudintųjų minios skyrėsi „idėjininkai“, jie savo ruožtu būrėsi į partijas ir lietuviškąjį Parlamentą. Lietuvos Idėja naujoje valstybėje virto apčiuopiama galia, ją vis labiau ėmė įsisavinti Lietuvos valstybingumui atstovaujantys politikos profesionalai. Politinės galios valdymas ilgainiui tapo labai gera „idėja“. O ir pati Lietuvos Idėja pastarųjų jau nusavinta kaip jų asmeninė teisė į valdžios galią – priemonę savintis turtus ir valdyti kitus. Sovietmečiu išugdyti lietuviškai kalbantys mutantai labai gerai užuodė Idėjos galimybes. Mutantai įprastai metodiškai išmoko įvaldyti idėjinius pagrindus, retoriką ir ilgainiui nepriklausomu tapusį Lietuvos turtą.

Parlamentas tapo ne Idėjos meistrų, bet Galios turėtojų, dalytojų ir mainytojų vieta – idėjinės galios turgumi „Lietuvos valstybės vardu“. Šio Šnekalų (pranc. Parlement – kalbėjimas, šneka) turgaus prekeiviams teliko išspręsti valdžios turėjimo nepastovumo problemą. Mat politinę galią šiems suteikia rinkėjai, bet jie nėra politikų nuosavybė. Iš čia kyla būtinybė įšnekėti rinkėjams, kad tik toks politikas ar vienintelė partija yra Lietuvos idėjos savininkė. O tada ir prasideda Cirkas, o jo prodiuseriais tampa didžiausio galios troškulio kankinami ir sykiu labiausiai neįgalūs apčiuopiamą darbo vaisių sukurti bendrapiliečiai. Todėl ir skelbia vis „naujas darbotvarkes“, vis naujas „tvarkas“ ir „darbus“ Lietuvai, vis dar įgyvendina radikalųjį „teisingumą“ ir kitas „švarinimosi“ akcijas, ir vis taip toliau, ir vis tiek panašiai.

O Vilniaus pakraščio turguje tuo metu nuosekliai kaupėsi verslininkų uždirbta vertė. Gausėjant kapitalui verslas Gariūnų lygyje ėmė neišsitekti. Į dangų Vilniaus centre pradėjo stiebtis verslo centrai. Verslininkai ėmė telktis, verslas stebėti, mezgėsi korporatyvumo pumpurėliai. Netrukus šį natūralų kūrybos procesą nužiūrėjo Šnekalų galios prekeiviai ir ėmėsi natūrinių mainų: teisė būti už dalį verslo sukuriamos vertės. Ką gi .... Lietuvos verslui tekte teko įsavinti šnekančiuosius Lietuvos vardu.

Apie prigimtį ir galią

Ši iš pirmo žvilgsnio groteskiška dalykų padėtis vis dėlto yra labai logiška. Mat verslas, anot popiežiaus Leono XIII ir Romos katalikų bažnyčios socialinės doktrinos, remiasi šventa asmens teise į nuosavybę. Būti savininku paties savęs yra žmogaus prigimtinio, Dievo dovanoto orumo ir asmens laisvės pagrindas. Protingu darbu ir laisva valia ši vertė skleidžiasi įsavindama darbo vaisius ir jais dalydamasi, ir mainydamasi. Taip sumaniu ir kryptingu darbu auginamas didėja turtas. Kuo kūrybingesnis, protingesnis ir valingesnis individas, tuo didesnė bus jo sukuriama vertė savo ir visuomenės labui. Tokie yra prigimtiniai verslo pagrindai.

Per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje subrendo ne vienas stambus verslas. O ir agresyvių verslo lyderių, atrodo, nestokojame. Kitas vaizdas – aštuoniolikinių politikų padangėje. Dauguma jų – įsišnekėtą ir kitiems įteigtą galią „Lietuvos vardu“ valdantys oportunistai, kurie šitaip kompensuoja charakterio, moralės, proto, talento ir pinigų trūkumą.   

Valstybingumo plėtros ilgalaikė vizija ir į konkrečius pasiekiamus tikslus nukreiptos strategijos? Piliečių telkimas išsikeltiems tikslams pasiekti? Nėra. Fizinę ir dvasinę piliečių sveikatą įgalinančios reformos? Nėra. Asmeninė ir pilietinė savigarba? Nėra. O puikybės, tuščio garbstymosi ir beprotystės – nors sunkvežimiu vežk. Galios gviešimosi oportunizmas tekildina šiųjų veiklos oportunizmą – c‘est la vie. Ir ne objektyvių politinių tradicijų stoka dėl to kalta, bet jau chronišku tapęs mažadarbių politikierių neįgalumas. Pastarųjų nuolatinės varžytynės dėl įsigalėjimo vienas kito atžvilgiu ir visuomenėje tekildino susipriešinimą ir susmulkėjimą. Lietuvos Idėja susmulkėjo pigių politikierių menkystėje. 

Dešiniajame Neries krante atidžiai žvelgiame kaupiama finansine galia į aukštumas besistiebiantį, taip pat ir į nacionalinį mastą besiplečiantį Lietuvos verslą. Nuosekliai išauginę savo verslo vertę ir plotą iki nacionalinių mastelių, Lietuvos verslo lyderiai dabar siekia įsisavinti nacionalinį mastą kaip savo verslo dalį.

Nacionalinis mastas yra realizuojamas dvejopai, nelygu kas yra tiesioginis naudos gavėjas: verslo įmonė ar tiesiogiai piliečiai. Pirmojo atvejo iškalbingas Lietuvoje pavyzdys yra stambiojo verslo kova tarpusavyje ir su piliečiais dėl Lietuvos energijos išteklių valdymo. Antru atveju verslas investuoja tiesiogiai į piliečių visuomenę. Socialiai atsakingų verslų Lietuvoje kiekvienais metais sudygsta vis daugiau. Verslo masto nacionalėjimą, mano nuomone, atspindi dvi šią nacionalinio masto ambiciją simboliškai atspindinčios apdovanojimų ceremonijos. Akivaizdu, kad Nacionalinės pažangos premijų teikimas yra pirmiausia stambiojo verslo ambicijos būti pripažintam nacionalinės vertės dalimi išraiška. Šiame projekte šitai yra įgyvendinama iškėliant Lietuvos kūrėjų sėkmingus pavyzdžius ir bent simboliškai dalijantis uždirbtu kapitalu. Ir nieko daugiau šiuo metu. Ir gerai bent kol kas.

Kitas Lietuvos verslininkų projektas – Gerbiamiausios įmonės rinkimai. Verslas pradėjo rūpintis ne tik rinkos skaidrumui ir mainų efektyvumui užtikrinti būtinu garbingumu (suprask, sąžiningumu), ne tik siekti pagarbos, visuomenės dovanojamos už dažniausiai savanaudiškais tikslais demonstruojamą socialinę atsakomybę, bet ir apie asmens ar asmenų grupės garbę. Garbė – aukščiausia piliečių jų labui padaryta, pripažįstama ir iškeliama vertė. Garbė – individo bendruomenei kuriamos ir bendruomenės pripažįstamos naudos ilgalaikis įvertinimas. Garbė iš esmės yra įvertinimas. Taigi žmonių bendruomenėje individo ar korporatyvinio asmens garbė yra lygi objektyviai išmatuojamai socialinei vertei. 

Kitaip tariant, brandus Lietuvos verslas jau ne tik sąžiningai ir skaidriai sumoka mokesčius į šalies biudžetą, bet ir įvairiomis tiesioginio su bendrapiliečiais dalijimosi formomis tampa bendrojo nacionalinio kapitalo puoselėtoju. Už tai verslas siekia būti karūnuotas ir Lietuvos žmonių įvertintas. Šis įvertinimas (aišku, jeigu toks bus) pasiliks Lietuvos istorijoje ir šitaip toliau dalyvaus nacionalinės vertės, būtent Lietuvos Idėjos, kūrimo procese.

Verslo siekis per tiesiogines investicijas į piliečius suaugti su nacionaline savimone ir tapti jos pasididžiavimo simboliu yra ne tik įmonės neišvengiamo sąlygotumo piliečių bendruomenėje reikšmės suvokimo, bet ir asmeninės brandos išraiška. Brandus verslininkas nenori išnykti sulig Dievo padėtu tašku gyvenimo kelio pabaigoje. Kaip ir kiekvienas žmogus ir kiekviena gyvastis – jis irgi nori išeidamas išlikti.

Ūgtelėjęs Lietuvos verslininkas – ne išimtis. Jis jau nebėra tik pinigus it žaislus žarstantis padaras, bet ir išliekamąją vertę kuriantis, gyvenimo ir mirties kategorijomis samprotaujantis žmogus. Pasaulio patirtis rodo, kad dažnas jų, pakrypęs šiapusinio gyvenimo saulėlydžio link, jau visai kitaip vertina uždirbtus milijonus. Jis nenori išnykti kartu su milijonais ir šiapusybėje sudylančiais faktais. „Juk niekam už milijonų turėjimą paminklo dar nepastatė!“ – kartą viešai susivokė viena iš naujųjų Lietuvos verslo žvaigždžių. O paminklas įkūnija dėl kilnios idėjos nuveiktą žygdarbį. Mūsų atveju – Lietuvos visuomenės ir kartų aukų karūnuotos Idėjos labui. 

Sosto atradimas

O dabar sugrįžkime vėl prie pradžios. Kartą po gausių paskaitų nusiplūkęs, čia aptartų vis dar pirmųjų „idėjinių“ menkysčių prislėgtas akademikas vakarieniavau kartu su bičiuliu nuo lietuviškos jūros kranto Valdemaru Vaičekausku, dabar – investicinės bankininkystės bendrovės „Hortus Investment“ savininku ir vadovu. Suėjome kažkada dėl bendro rūpesčio žemaičių dvasiniu palikimu. Aš tebesirūpinu dvasiniu Kražių paveldu, o Valdemaras – Motiejaus Valančiaus palikimo tarp jaunimo sklaida. Ramiu pokalbio ritmu šiaip sau skraidinėjo pašnekesys apie prasmingus dalykus. Staiga iš prasmių snaudulio mane pažadino pašnekovo tądienė vilnietiška patirtis:

„Šiandien žvalgiausi atstatomuose Valdovų rūmuose. Direkcijos atstovė Indrėlydi mane ir pasakoja šimtmečių rūmų istoriją. Aplinkui zuja darbininkai: kai kur dar tinkuoja, kitur jau montuoja ortakius, medines palanges.

Einame į valdovų iškilmių menę. Indrė sako: „Štai čia bus atstatytas Lietuvos karaliaus sostas.“ Menė iš tiesų erdvi; didinga. Pasijutau kaži kaip nenusakomai. Lyg stovėčiau paties Lietuvos valdovo akivaizdoje. Galbūt čia viskas naujai atkurta. Tačiau pati idėja – Lietuvos valstybingumo centras – gyva! Idėja yra tikresnė nei sienos. Pirmą kartą taip aiškiai suvokiau pačią Lietuvos valstybės idėją – kažką tokio, dėl ko verta gyventi, kovoti, aukotis. Sakau – stovėjau ir jaučiau lyg toje menėje būtų įkūnyta Lietuvos didybė. 

Bet kas svarbiausia: į Sosto menę netolimoje ateityje užeis daugelis Lietuvos mokinių. Ir štai jie irgi stovės ir matys Lietuvos valdovo sostą, o jiems tuo metu bus pasakojama apie didžias Lietuvos pergales, valstybės tradicijas, Lietuvos išskirtinumą Europoje. Jaunoji karta nebematys statybų, o aršios diskusijos dėl rūmų atstatymo bus jau praeitis. 

Jie tematys Lietuvos valstybingumo simbolį ir galės lengvai susieti Lietuvos istorijos tam tikrus etapus ir išgyventi savo, kaip Lietuvos piliečių, karališką vertę. Patikėk, tai labai įkvepia!“  

Pamaniau: visa tai žinojau. Tačiau tokia asmeniška pačios Lietuvos valstybingumo Idėjos patirtis buvo ir man nauja. Užspaudė gerklę. O ir virškintis pradėjo visai nebe restorano patiektas maistas. Kažkur iš sovietijoje nugyventos vaikystės atminties iškilo ir vėl suskambėjo padavimai apie kunigaikščių Tėvynę, senelių ir tėvų pasakojimai apie Nepriklausomybę, dėdės Vyto Dzūkijos miškuose dainuotos partizanų dainos. Ir pats pasijutau lyg jaunas mokinukas, stovintis priešais Sostą – vaikystės pasaką, o kartu ir prieš Tėvynės didžios sielos simbolį.

Lelija

Kasdienybės informacijos srautai, pragmatiškas užsiprogramavimas ir persiprogramavimas nedažnai leidžia prisiminti savo paties šaknis ir net save patį. Stengiesi, žmogus, bent rytą vakarą malda prasiveržti į sielos dabartį. Kur ne tik su Dievu susitinki, bet ir viršlaikėje sielos erdvėje susibūni su protėvių kartomis. Kitaip tariant, vėl atpažįsti savo Viešpatį, susipažįsti su savimi ir su savų žmonių tėvyne, mūsų atveju – Lietuva. Kaip tai vyksta? Štai taip. Kiekvienu tokiu sielos išpuoliu Dievop vaduojamės iš sudaiktintos kasdienybės ir stengiamės vėl prasiveržti dvasinės šerdies link. Štai čia atrandame prigimtinį sielos panašumą į Dievą Kūrėją.

Įsiveržti į žmogiškosios būties centrą – tarsi vėl užkariauti sielos Sostą. Juk būtent šio Sosto vis išsižadame, kai sukrintame po laikinų daiktų gausa ir žmogaus prigimties neverta menkyste. Šia prigimties ir Kūrėjo linkme nukreipta proto ir laisvos valios pastanga žmogus suvaldo patį save ir palenkia santykių bei daiktų būtovę karališkajai sielos savivaldai.

Tai labai gerai žinojo Vakarų kultūros dvasiniai protėviai – graikai, lotynai, krikščionys, – ilgainiui tapę ir lietuvių dvasiniais tėvais. Šio karališkumo sieloje ugdymas tapo kiekvieno kilmingojo pareiga nuo seniausių Homero laikų. Aristokratu buvo vadinamas tas, kuris išugdė ir pergalėmis įrodė savąją aretė (dorybę, charakterio galią). Aretė, arba lotynų kalba – virtus (galia, vyriškumas), pagrįsdavo ne tik asmeninį kilnumą, bet ir asmens galią bei valdžios turėjimą.

Virtus galia karališkasis suverenas apgindavo savąsias valdas, įgyvendindavo teisingumą, į dangų kildindavo įstabaus grožio šventoves ir asmeninę maldą. Išorinė valdžia tebuvo vidinės žmogaus savivaldos ir Dievo valdžios žemėje įgyvendinimas. O išsiskleidusi lelija, panašumo į Dievą simbolis, tapo ir kilnią dvasią, ir aristokratiją kaip luomą žyminčiu ženklu. 

Su lelija Lietuvos širdyje Karalių koplyčioje į mus žvelgia Lietuvos princas Kazimieras, šventasis aristokratas. Ir ne tik jis. Lelijos grožis mūsų tautoje suželdino didžios dvasios lyderių: Jonas Karolis Chodkevičius, Salaspilio mūšio nugalėtojas ir Kražių jėzuitų kolegijos įsteigėjas, Emilija Pliaterytė, sukilimo prieš okupantą drąsioji lyderė, lietuviškoji Žana d’Ark, vyskupas Motiejus Valančius, dvasios galia šaukęs tautą iš sielos vergystės; generolas Jonas Žemaitis, enkavėdistų pergalingos pagiežos siautulyje tikėjęs partizanų ir būsimų kartų kovos už laisvą Lietuvą pergale. Dievo malone ir virtus galia jie – karališkieji lyderiai.

Jei tik mes patys išdrįstume išsivaduoti iš menkaverčių daiktų pančių, įžengti į savos sielos menę, užimti dieviškosios prigimties Sostą ir tapti savyje karaliais! Įgyta karališkąja malone vaisingai augtume ne tik patys, bet ir sėkmingai augintume savos bendruomenės Idėją bei Faktą.

Paklauskime savęs: kokios prabos tauta esame? Kokios malonės teise Lietuvos Idėją valdo susmulkėję graužikai, mužikai ir panašūs bulviakasiai? Kur mūsų nūdienoje rasti dvasios aristokratų, naujų milžinų, kurie sukilnintų suskurdusios dvasios Tėvynės stotą? Aną atradimo akimirką taip svarsčiau ir vėliau per pokalbį su savimi popieriuje štai čia sudėliojau. Mintimi sugrįžęs prie stalo bandžiau dar valgyti. Tačiau Sosto didybė ir Idėjos gyvo alsavimo patirtis šaukėsi manyje sielų pokalbio puotos.   

„O kodėl, Valdemarai, „užsiimi“ Valančiumi?“

„Šaknys įpareigoja“, – atsako pašnekovas, irgi mano polėkio priverstas atsitraukti nuo restorano virtuozų sukurto kepsnio. Klausiu, nes Valdemaras kilęs iš Valančių: „Juk esi užimtas verslininkas, ar turi tam laiko?“

„Širdžiai brangiam dalykui laiko visada atsiranda. Be to, kasmetinius M. Valančiaus skaitymus ir rašinių konkursus padeda rengti daug bendradarbių. Anksčiau, kai buvau įmonių grupės vadovas, laiko turėjimo supratimas buvo kitoks. Dienos buvo pripildytos nesibaigiančių rūpesčių ir laiko, atrodo, neturėjau niekada.“

„Nejaugi nesmagu valdyti žmones ir daiktus?“

„Kažkas yra gerai pasakęs: versle yra tribūnai ir senatoriai. Pirmieji rūpinasi plebėjų gerove, maitina ir linksmina juos. Senatoriai užsiima idėjomis ir valdymu.“

„Nelabai supratau. Verslas be vartotojo yra ne verslas.“

„Yra toks nepakartojamas skurdo pojūtis. Kai parduodi verslą, į sąskaitą įkrenta pinigų, tačiau prarandi daiktus. Jautiesi nieko nebevaldąs ir ne kaži ką turįs, išskyrus save, šeimą, keletą draugų. Tačiau lieka protas, laikas, finansinės galimybės ir laisvė žengti toliau. Mieliau yra užsiimti saviugda ir investavimo veikla, kurios sėkmę daugiau nulemia paties protas ir sveika įžvalga nei kieno nors nuomonė ir poreikiai.“

„O daug taip mąstančių Lietuvoje?“

„Laisvėjame (juokiasi). Atsiranda vis.“

„O kaip patekti į senatorių lygą?“

„Nėra tokios lygos, tėra žmoniški ir kuriantys žmonės. Iš principo privalu būti atviram pačiam sau, sąžiningam su savimi pačiu. Pagaliau reikia būti su savimi ir tam reikia skirti laiko. Daugelis to nenori daryti, neturi tam valios. Nes tam reikia sutelkti dideles pastangas.“

„Bet aš esu pats sau šeimininkas. Kodėl turėčiau įdėti daug pastangų, kad būčiau pats savimi?“

„Būti, vadinasi, mąstyti. Ir tai nėra lengva. Lengva yra nemąstyti, lengva yra su malonumu tenkinti aistrą. Tačiau sunku susivaldyti. O susivaldymas ugdo savitvardą. Žmogaus pastangos yra tuomet nukreipiamos į mąstymą ir prigimtinės programos įgyvendinimą. Jeigu žmogus nesugeba pažinti savęs, kontroliuoti savęs, jis gyvulėja.“

„Ką turi omenyje sakydamas „prigimtinė programa“?“

„Matyt, tai – tam tikra Dievo dovana, su kuria žmogus ateina į šį pasaulį.“

„Ar nori pasakyti, kad verslininkas yra dieviškoji būtybė?“ – traukiu pašnekovą per dantį.

„Na, tikrai ne (juokiasi). Tačiau kūryba ir gyvenimo sklaida yra dieviškojo įspaudo mumyse išraiška. Žmogus turi būti kuriantis kaip Kūrėjas – tuomet daugėja gyvenimo pačiame žmoguje ir jo aplinkoje. Kūrėjas, arba lyderis, komunikuoja savo vidinę tvarką. Lyderis žmonėms suteikia prasmės. Pavyzdžiui, vyskupas Motiejus Valančius. Jis veikė okupacijos sąlygomis, neturėjo anuomet jokių žiniasklaidos teikiamų pranašumų. O juk tuomet carinė valdžia girdė ir kvailino mūsų tautą. Tačiau Valančius keliavo po Žemaitiją, žodžiu ir pavyzdžiu kėlė žmones iš dvasinio nuopuolio, alkoholizmo, įkvėpė vilties, noro ugdytis, siekti kilnios vidinės ir Lietuvos laisvės. Vienas tvirtas Dievo žmogus. Palyginkime jo vieno darbus su mūsų Seimo narių ir visos švietimo sistemos pastangomis blaivinti ir ugdyti tautą. Tik juokingas blaškymasis ...“

„Ką iš viso sugeba po Seimą šlitinėjantys nusvaigę mykoliukai! (toliau tirada čia neskelbtinų žodžių)“, – ištrūksta man.

„Dabar tautos „išrinktojo“ lūkestis – turėti iš ko pragyventi. Jis pasirengęs kompromisui iš karto. O atsakomybės, žmones sutelkiančios toliaregiškos valstybės ugdymo vizijos tarp šių dienų „išrinktųjų“ nerasta nė už sudilusį skatiką“, – diagnozuoja tūlo mykoliuko politinės ambicijos lygį Valdemaras.

„O kas tuomet yra vertas milijono?“ – kiek apsiraminęs viltingai klausiu aš.

„Tikslas. Tikslas, kurio dydis ir mastas pranoksta mūsų kartos fizinio gyvenimo ribas. Bet čia ir slypi didingumas, taip pat ir reali, apčiuopiamos naudos lūkestį pranokstanti atsakomybė. Tikslo didingumas nulemia lyderystę. O didingus tikslus kelia tik didžios dvasios žmonės.“

„O jų yra ar bus Lietuvoje?“

Mindaugas Kubilius