2011/01/16

Jėzaus lyderystė

Visi siekiame gyventi brangiame nekilnojamajame turte, gyvenime vadovautis nekintamomis vertybėmis, žengti saugiais ir jaukiais gyvenimo takais visaip vengdami krizių, kurios kilnoja mūsų turtus ir gyvenimą iš įprastai patogių vietų ir būvių. Visi siekiame nugyventi savo gyvenimą vertingai. Aš taip pat. Visą savo sąmoningą gyvenimą žengiau stabiliu ir man brangiu maršrutu, pažymėtu Nr. 16.

Odė Stočiai

Šio maršruto tikslas – Vilniaus traukinių stotis. Itin patikdavo važiuoti žiemą, nes seni troleibusai būdavo gerokai prišildyti. Taigi sėsdavau ir jaukiai atvažiuodavau. O štai pačioje stotyje įsimaišydavau į laukiančių ir zujančių keleivių minią, džiugiai pasitikdavau atvykstančius traukinius ir ilgesingai palydėdavau išvykstančius. Niekada nesigilindavau ir niekada nesuprasdavau, kodėl ši stotis mane taip traukė. Ir traukia iki šiol.

Gal aš esu keistuolis? Beje, o ar jūs nesate?! O gal mudu abu vėpsodami į traukinius buvome susitikę, pavyzdžiui, stoties perone ant suoliuko po Lenino biustu? Žinia, ne tik mes, bet ir anas buvo išlipęs Vilniaus stotyje. Kas žino, ne tik mes, gal ir anas slaptai mylėjo Vilnių ir jo stotį..? Gal tikrai yra dėl ko mylėti Vilnių ir jo stotį?

O gal ir šiandien, nusimetę verslingą ar kitaip įvaizdžią eilutę, užsukate į neseniai čia įsikūrusią „Gusto blyninę“ ir, pabėgę nuo savųjų verslių sėbrų bei savųjų įvaizdžių, vieniši, atsidavę svajonei, toli nuo „gerovės“ gyvenimo rūpesčių jaukiai įsikuriate šalia panašių nematomų piligrimų bei išlenkiate bokalą kitą svajingai pasitikdami traukinius?    

Ir vis dėlto vieną dieną, jau metęs vaikiškas svajas ir subrendęs į kiek pasiprotinusį vyrą, nusprendžiau pagaliau išsiaiškinti Vilniaus stoties traukos paslaptį. Ir netikėtai išaušo dar netikėtesnė mintis! Ogi Vilniaus traukinių stotis yra bene aukščiausioje Vilniaus vietoje!

Juk įprastai traukinių stotys stūkso žemiausiose vietose. Net kalnuotose vietovėse traukiniai vingiuoja žemumose lygia greta su sraunia upe ir sustoja slėnyje įauginto miesto vidury. Na, gal tik aukštutinėse Alpėse ar Pirėnuose tų žemų slėnių nėra tiek daug, taigi, ir traukiniai skrajoja tiltų takų padangėse. Bet štai, žiūrėk, Vilniuje traukiniai sustoja aukštumoje.

Mat mūsų miesto traukinių stotis yra įkurta Trijų kryžių, mažne aukščiausios Vilniaus kalvos, aukštumos lygyje. O ir pati stoties vieta yra ypatinga. Apsidairykite aplinkui ir susivokite Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų apsuptyje. Štai aukščiausia vieta – senuosiuose Naujininkuose pastatyta ortodoksų bažnyčia. Dabar ten – Lietuvai prasikaltusių merginų kolonija. Ana ten, kairiau – į dangų keliasi Švenčiausiosios Jėzaus Širdies seserų, arba vizitiečių, vienuolyno kupolas. Dabar ten – Lietuvos žemėje prasigėrusių ir nusikaltusių vyrų gaivinimo įstaiga, narkologinis dispanseris ir kalėjimas.

Kiek žemiau – elegantiškojo rokoko stiliaus Misionierių bažnyčia ir vienuolynas. Dabar čia Lietuvos piliečiai gydosi gerkles, nosis ir ausis. Dešiniau – pagrindinis vilnietiškos karūnos deimantas – Aušros Vartai. Šie atveria kitus dangaus vartus – veikiančių ir neveikiančių vienuolynų ansamblius: basųjų karmelitų (dabar ten – viešbutis turistams ir nebasiems katalikams), rusų ortodoksų (vakarietiško baroko ir tikrai ten veikiančios) Šventosios Dvasios vienuolynas, sunkiai besirestauruojančių Rytų apeigų unitų katalikų vienuolyno ansamblis. 

O ir pati Vilniaus traukinių stotis, ant kalvos viršūnės iškilusi ir neužgriozdinta didelių statinių artumos, yra sklidina dangaus erdvės.

Ir kas pasakys, kad Vilniaus traukinių stotis yra ne dangaus karalystės priestotis? Kai pats vis dažniau įpratau užeiti į pačios Dangaus karalystės prieangius, ta prasme, malda kalbėtis su Dievu, tuomet ir pradėjau įminti Vilniaus traukinių stoties traukos bei į šią kalvą vežančio 16-ojo troleibuso maršruto mįslę. Tuomet ir pradėjau perprasti Vilniaus stoties simboliką: ant kalvos laukiantys žmonės, atvažiuojantys ir išvažiuojantys traukiniai...

Taigi, „stotis ant kalvos“ yra amžinojo žmogaus lūkesčio išsipildymo laukimo vieta. Juk nėra didingesnio ir tikresnio lūkesčio mumyse nei laimė, kuri tęstųsi amžinai. Tik šito trokštame dirbdami ir uždirbdami; brangiai įbaldindami „nekilnojamąsias“ komforto zonas ar jas be ribų plėsdami; būdami geri piliečiai ar dar geresni nusikaltėliai; mylėdami ar nekęsdami.  

Čia, sielos kalno viršūnėje, traukinio laukiame lyg šio lūkesčio vilties išsipildymo. Vieną gražią ar lietingą dieną viltis ateis lyg iš už Pavilnio posūkio horizonto tykiai ir ritmingai pasirodantis manosios vilties traukinys. Ir štai atsidarys durys ir, pakilęs vagono Nr.16 laipteliais, atsisuksiu ir mesiu paskutinį žvilgsnį į rūpestingai mylėtą Vilnių, mielų hobitų jaukią Senamiesčio Grafystę, ir kartu su laimės elfais iškeliausiu į auštančios Aušros šalį, į giliausio širdies lūkesčio išsipildymo Tėvynę. Sudie ...

Trumpoji odė širdžiai ir realybei

Štai šitą lūkesčio giesmę pagaliau išgirdau, kai įsiklausiau į savąją širdį. O įsiklausiau todėl, kad „nerami mano širdis, kolei neatsiilsės Tavyje, Viešpatie“ (šv. Augustinas). Ši nerami širdis nuvesdino mane širdies lyderystės takais. Ne, ne į moters žavesio glėbį. Bet link paties širdies slėpinyje tūnančio Kūrėjo ir Viešpaties. Juk tiek tos širdys prisiblaško po nykstančių turtų, išduodančių glamonių, tariamo grožio ir blunkančio įvaizdžio takeliais, kolei atsiilsi Tavyje, Viešpatie. O kintančių ir nykstančių verčių pasaulyje viskas yra sąlygiška. Širdies lūkestis nepraeina, kaip nepraeina ir širdį sukūręs Kūrėjas.

Taigi, dabar apie patį Vilties stoties viršininką, širdžių nematomos svajos Kūrėją. Šį kartą ne analogijų ar alegorijų kalba, bet realiai – apie širdies pergalę, apie širdies lyderystės mokytoją ir vedlį, apie sielos gelmėje glūdinčios realios vertės amžiną išsipildymą. 

Lyderio gimimas

Lyderis gimė Jeruzalės priemiestyje. Augo Izraelio provincijos miestelyje Nazarete. Lyderio motina Marija buvo rūpestinga ir pamaldi moteris. Patėvis Juozapas – nagingas ir darbštus dailidė. Iki trisdešimties metų Jėzus, matyt, taip ir staliavo su Juozapu. Tiesa, nuo pat vaikystės Jėzus buvo išskirtinai pamaldus. Eilinis Nazareto prasčiokas, matyt, šią Jėzaus „keistenybę“ kildindavo iš jo Motinos Marijos, ir tiek. 

O iš tiesų Jėzus puoselėjo savo dangiškos kilmės ir pašaukimo viziją: 

„Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Evangelija pagal Luką (Lk) 2,42–49).

Istorija nutyli, iškaršė Juozapas už šį akibrokštą paaugliui Jėzui kailį ar ne. Ne dėl to, kad Juozapas būtų dangiškajam Tėvui pavydėjęs tėvystės teisės į šį stebuklingą vaikį. Bet todėl, kad Marija labai išsigando, kaip būtų išsigandusi kiekviena iš akiračio savo vienturtį sūnų pametusi motina. Juozapas ir Marija mylėjo Jėzų kaip savo sūnų. Tačiau Jėzus mylėjo juodu ne kaip Marijos ir Juozapo žemiškasis, bet pirmiausia kaip Dievo Tėvo Sūnus.  

Toliau apie Lyderio atsiradimą. Visokių mitų ar pasakų prisigalvojo žmonės apie Jėzaus jaunystę. Viena iš idiotiškesnių – Jėzus mokėsi Tibete. Kiti pasakoja, kad Jėzus yra reinkarnuota būtybė. Arba, dar geriau, Jėzus – ufonautas. Labai jau lengva prisisvaičioti nebūtų dalykų. Matyt, todėl, kad protą palengvintume nuo sunkaus mąstymo darbo, o ir mūsų pačių nemąstančią tinginystę kaip nors pateisintume. O faktai yra šie: kai Jėzus nutarė pasisakyti, kas iš tikrųjų esąs, tai vietiniai nazariečiai net neįtarė, kad anas kuo nors galėtų skirtis nuo jų:

„Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“ Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ (Lk 4, 16–22)

Taigi tiesa apie Lyderio jaunystę yra tokia. Lyderis kartu su visa šeima vertėsi smulkiu dailidės verslu ir tarp bendruomenės narių buvo pažįstamas kaip Nazareto dailidė, Juozapo ir Marijos sūnus. Kai Kafernaumo sinagogoje Jėzus atskleidė tiesą apie savo dieviškąją prigimtį, niekas nenorėjo, o ir negalėjo pripažinti, kad Galilėjos užkampyje galėjo gimti Mesijas ir išpildyti Izraelio viltis. Pavyzdžiui, ar galėtume mes patys įsivaizduoti, kad kur nors Žemaitijos gilumoje, Pakvaišų kaime, vietinio dailidės šeimoje galėtų gimti Lietuvos valstybingumo suklestėjimo viltis? Gal mes ir galėtume ... Tačiau nazariečiai nepatikėjo ir, didžiai užsirūstinę, siekė „apsišaukėlį ir piktžodžiautoją“ Jėzų nustumti nuo šlaito.

Štai taip anuomet pasaulio istorijoje nušvito Lyderio šviesa. Apaštalas Jonas, Mylimiausias Jėzaus mokinys, tiesą apie Lyderio dievišką šviesą nusakė šitaip:

„Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.
Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.
Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.“ (Evangelija pagal Joną (Jn) 1,1–9).

Nuo pat sąmoningo jauno amžiaus Jėzus iš tiesų žinojo, kas esąs ir kokia yra jo prigimtis. Jis žinojo, kad jis yra vienos prigimties su Dievu Tėvu ir kad jis įgyvendina visų verčių Kūrėjo misiją. Jėzaus tapatybė, jame glūdinti dieviškosios prigimties vertė ir pašaukimas turėjo ilgainiui nustelbti jo smulkų žemiškosios šeimos versliuką Nazarete bei išsilieti pasaulyje tautybių ir istorijos amžių ribas pranokstančioje misijoje. Retas dailidė ar apie kioską tupinėjantis smulkusis verslininkas siekia tapti galingu instituciniu investuotoju. Jėzus toks buvo, nes buvo Dievo institucijos, arba prigimties, aukščiausios vertės dalininkas bei įkūnytojas. 

Taigi Jėzaus asmenyje tūnanti dieviškoji vertė neabejotinai pranoko jo žemiškosios egzistencijos ribas. Ir kartą ji išsiliejo: 

„Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Evangelija pagal Morkų (Mk) 1,9–11).

Factum est: Dievas tapo žmogumi, kad sudievintų žmones. Tai yra juos perkeistų ir padarytų tinkamus gyventi amžino Dievo prigimties artumoje. Šiapusinės vertės – smulkios ar didžios – kūrimas toli gražu neprilygsta dangaus prigimties bankui, kuris Jėzaus misijoje yra kuriamas žmonių širdyse:

„Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14–15).

Taigi tokia buvo Jėzaus ir Tėvo reikalų pradžia: dangaus vertė prisiartino, telieka atsiversti ir priimti Evangeliją, t. y. Gerąją žinią (gr. eu angelein – pranešti gerą žinią).

Reikalai

Pabandykime vis dėlto suprasti, ką reiškia šie dangaus vertės „verslo“ šioje žemėje reikalai. Kaip Dievo karalystė yra „čia pat“? Kaip ši karalystė prisiartino? Kaip ją būtų galima pamatyti, paliesti, patirti? Kur slypi šios karalystės galia?

Skaitytojau, matyt, nujauti, kad tavyje jau kirba Piloto klausimas: „Ar tu esi žydų karalius?“ (Jn 18,33) Nes kaip ir Pilotas ar tautos vyresnieji ar visi kiti, piktai pavydėję Jėzui sėkmės, mes taip pat noriai garbstome tik apčiuopiamą galią bei veiksmingą valdžią. Juk šį Lyderį irgi kryžiavo, nes nepatikėjo Jo „realia“ galia. Arba tenorėjo parodyti savosios galios veiksmingumą.

Išsiaiškinti žemiškosios „galios“ kilmės klausimą yra būtina, jei norime toliau gilintis į dangiškosios vertės klausimą. Žemiškąjį Pilotą dangiškasis Lyderis užtikrino: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia.“ (Jn 18,36).

Tai kuria prasme Dievo karalystė yra „čia pat“?! Suprantama, kad žmogaus prigimtį prisiėmęs Dievas tuo „čia pat“ nurodo ne ką kita, bet savąją dieviškąją prigimtį, kuri Jo asmenyje sutapo su žmogaus prigimtimi. Bet kaip ji „čia pat“ realiai pasireiškia? Kur šios dangaus ar širdžių karalystės galia? Kaip karalystės karaliauja? Kaip, pagaliau, tampama dangaus ir žemės Karaliaus pavaldiniais?

Atsakymas irgi yra „čia“: atsiverskite! Kaip yra gausiai girdėta ir iki kaulų smegenų didžiai nusibodę? Turbūt ne viename, o daugelyje „lyderystės“, taip pat ir „meno parduoti“ ar „įsigalinimo“ seminaruose jums buvo kalama į galvą: patikėk esąs lyderis, patikėk ir įtikink kitus! Arba: įsitikink sava verte, veiksmingai komunikuok vertę ir, taip sukūręs papildomą vertę, parduok vertę vertingai! 

O kaipgi „Jėzaus lyderystė“ padėtų tapti vertingesniems? Kaip kuriama vertė Jėzaus lyderystės mokykloje? Kur atsiverčiame ir nuo ko nusiverčiame?

Pirmas žingsnis Dievo vertės link yra atsivėrimas šiai vertei. Dievo vertė įsisavinama tikėjimo ir Dievo įsikūnijimo pripažinimo aktu: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ (Mt 16,16) Tūlas nesusilaikys nepriekaištavęs: toks pardavinėjimo būdas – patikėk ir turėk! – tėra lengvatikiams medžioti! Taip, sutinku. Tačiau – dėmėsio! Lengvatikiai perka ne tikėjimą, bet lengvo gyvenimo pažadą. O Jėzus žada mirtį ir tik po to prisikėlimą. Taigi, jeigu įsikūnijusio Dievo mirtis yra bilietas į prisikėlimą ir dangiškoji valiuta, į mane investuojama tik per Kryžiaus mirtį, tai jokio šiapusinės gerovės laimės pažado krikščionio gyvenime nerasime. 

Jeigu toks tikėjimas yra dangiškosios vertės obligacijų įsigijimo laidas, tai investavimas į amžinąją vertę kartu reiškia ir šiapusinės vertės išsižadėjimą.

Turtingam jaunuoliui Jėzus pasakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.“ (Mt 19,21–22)

Taigi, dangiškasis mokytojas Jėzus kviečia palikti šiapusinius kioskus ir atsidaryti sąskaitas jo karališkajame Dangaus investiciniame banke, įsijungti į Jo ir Tėvo reikalus. O viskuo kitu bus pasirūpinta. Kaip ir dera tikrai turtingų ir kilnių žmonių namuose.

O dieviškųjų verčių obligacijas pasklaidysime gal apie šventąsias Velykas.

Mindaugas Kubilius