2011/01/21

Auginti vertę

Sritys, į kurias gilinatės, yra verslas ir religija. Daugelis mano, jog religijos principai su verslo principais sunkiai dera. Ko jūs mokote verslininkus?

Verslininkus mokau ne religijos, o vertės vystymo, asmenybės ugdymo ir lyderiavimo principų. Krizė sugriovė ilgai vešėjusias godžias iliuzijas. Dabar pasaulis gręžiasi prie išliekančių dalykų: klasikinės žmogaus prigimties sampratos, jos ugdymo ir tapsmo aktyvioje išliekančias vertes kuriančioje veikloje. 

Tiesa, mūsų seminarai verslui remiasi ir pamatine religine prielaida: žmogaus prigimtis yra nuostabus Dievo kūrinys, todėl privalu ją pažinti ir išskleisti. Būtina išugdyti charakterio galias. Jų yra keturios: protingumas, savitvarda, drąsa ir teisingumas. Šios galios dar vadinamos įgūdžiais, kurie yra išugdomi žmogaus intelekte ir valioje. 

Jei žmogus išugdo šias savybes, jis pradeda matyti realybę tokią, kokia ji yra. Tai padeda tikslingai veikti, kitaip tariant – gyventi visavertį prasmingą ir išliekančias vertes kuriantį gyvenimą.Šių dalykų mokė jau senovės graikai. Vilniaus ar Kražių jėzuitai to mokė mūsų protėvius. Klasikinės žmogaus prigimtis sampratos teisingumą dar kartą įrodė šaltas sunkmečio realybės dušas. Ekonomikos krizė skatina vėl atrasti realybės tiesas. 

Ateina verslininkas ir sako, kad produktų niekas neperka, kaštai išaugo, viskas blogai, gresia bankrotas. Ką jūs jam patarsite? 

Pirmiausiai žmogus turi apsinuoginti prieš save ir realybę. Jis turi nusiimti lūkesčių, aistrų, prisirišimų, kvailų įpročių ir įsitikinimų akinius. Išmokti ramiai ir susikaupęs svarstyti. Ir tada protingai pasirinkti.

Yra labai gera tūkstantmečiais praktikuojama nuostata, kuri lotyniškai vadinasi „humilitas“. Lietuviškai ši žodį verstume „nusižeminimas“. Žodis „nusižeminimas“ labai bjauriai skamba mūsų šiuolaikiškai ausiai ir asocijuojasi su pažeminimu, neįgalumo parodymu. Viskas kitaip. Čia kalbama pirmiausia apie teisingą savęs suvokimą. Lotyniškai „humus“ yra žemė, dirva. Taigi „nusižeminimas“ yra gebėjimas suvokti, kad esi ribotas žmogus, kilęs iš žemės, iš dulkių, į kurias kūnas virsta po mirties. Juk aš esu kilęs iš to paties, kaip ir prieš mane čia stovintis stalas.

Manote, neturėtume jaustis pranašesni už stalą? Taip, esame iš tų pačių dulkių. Tačiau galime kur kas daugiau. 
  
Stalas neturi gyvybės, jis taip pat neturi proto nei valios. Būtent protu ir laisva valia mes ir išsiskiriame iš visų kitų kūrinių. Būtent prote ir laisvoje valioje skleidžiasi žmogui būdinga dieviška prigimtis ir neribota mūsų prigimties vertės sklaida. Graikų filosofai tai įvardijo panašumu į pasaulį sukūrusį pradą – Logos. Biblijos išmintis tai vadina „panašumu į Dievą“.

Proto ir valios veikimo supratimas leidžia žmogui būti ir žmogišku, o kartu ir dievišku. O savo valios nukreipimas į proto neapspręstus dalykus veda į pražūtingas klaidas. Štai ir ši finansinė krizė yra nesuvaldytų godžių aistrų ir pastarųjų iškreipto protavimo pasekmė. „Stebuklingų“ bankininkų „stebuklingai“ investuotos paprastų žmonių santaupos suvirto į fantastiškų lūkesčių orą.  

Antai „Lehman Brothers“ buvęs vadovas Richardas Fuldas mėgdavo pasidabinti marškinėliais su užrašu: „Get out of my way“ (liet. „Traukitės iš mano kelio“). Jis jautėsi kiečiausias Volstryto investicinis bankininkas. Vietinis dievukas. Būtent toks savęs vertinimas buvo tik įsisvajota realybė, baisi klaida, kuri skatino ir finansinį iliuzionizmą. Dabar šis žmogus yra reputaciją praradęs ir neigiamų verslo atvejų studijų personažas šimtmečiui į priekį.

Yra didžiulė pagunda investuoti ir uždirbti didžiulį pelną. Čia kaip azartiniame lošime. Neteisingą tuo metu trokštamos vertės įvertinimą nulemia savitvardos trūkumas. 

Mokėjimas susitvardyti versle tikrai yra vertybė, tačiau kokia yra teisingumo vieta? Juk matome, kad kartais daugiau pasiekia tie, kurie neturi jokių skrupulų.

Šiandien galbūt jam pasisekė apgauti, pasisavinti daug pinigų. Bet kas bus rytoj? Rytoj jis atsisės į cypę, arba, praradęs reputaciją, turės investuoti daug pinigų, kad ją atkurtų. Teisingumo pagrindas yra sąžiningumas, kuris yra pamatinis verslo sėkmės dėsnis. Pats verslas yra tik vertės, įkūnytos produkcijoje ir paverstos finansais, apykaita. O šios vertės apykaitos, kitaip – apyvartos, pagrindas yra žmogaus prigimtyje įrašytas sąžinės dėsnis. Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Daryk gera, kad ir tau darytų gėrį. Arba: parduok tokią prekę, kad tavo klientui ji ilgam teiktų džiaugsmą. Tuomet klientas visada sugrįš. Nusivylęs nesąžiningai padaryta preke, nekokybiška paslauga, žmogus nebus lojalus klientas.

Klientas juk gali džiaugtis net nesuvokdamas, kad jį apmovė. Daugybė konsultantų moko, kaip manipuliuoti taip, kad kitas nepastebėtų, jog tu juo manipuliuoji.

Taip, daugybė konsultantų dėsto manipuliavimo technikas, leidžiančias įtikinti galimus klientus tuo, ko realiai nėra. Tačiau realybė skaudžiai nubaudžia užsiprogramavusius parduoti tik iliuzinę vertę.Kur dabar yra tos verslo guru armijos, kurios muilino akis apie sėkmės dėsnius ir programavo verslininkų galvose visagalybės užtaisus? Pranašai dingo, o jais kažkada aklai įtikėjusieji verslininkai jau bankrutavo.

Pranašai sugrįš, kai žmonės vėl užmigs ant aukso maišų ir vėl brangiai mokės už žavingus kliedesius apie laimes ir sėkmes. Nieko naujo po šia saule. Verslininkai kurį laiką gali pasinaudoti kliento nežinojimu ar nesąmoningumu. Tačiau ilgainiui žmonės supras jiems parduodamo malonumo žalą. Tuomet tai taps vieša, ir verslas pasibaigs. Ilgai ir savęs ir kitų negali apgaudinėti.

Bet ar verslas tikrai tada kentės? Pavyzdžiui, į greitojo maisto restoranus einantys žmonės nežino, kad greitą maistą valgyti nesveika. Jie valgo, nes jiems skanu.

Sumuštinių valgymas juk nėra joks blogis. Tačiau kai klientų daugėja, lengva pasiduoti pelno augimo pagundai. Tuomet automatizuoji gamybą, natūralaus produkto kokybės praradimus kompensuoji cheminiais papildais ir per visagalę reklamą pripratini žmones prie malonaus „gėrio“. Ir vis tiek aš manau, kad tik laiko klausimas, kada žalingas malonumas bus išsiaiškintas. Po filmo „Padidink mane“ (angl. „Supersize me“) „McDonalds“ į viešuosius ryšius teko investuoti didelius pinigus. Gal ir jų maisto kokybė pagerėjo. Ir vis dėlto problema neišnyko. Tai rodo jau vien tai, kad mes ją vis dar atsimename. Štai dabar kalbamės ne „McDonalds“ restorane, o bare „Jalta“ po pušimis, kuriame galime smagiai gurkšnoti gyvą Pasvalio alų.

Tačiau štai Lietuvoje dažnai būna taip, kad žmonės keiksnoja prekybos centrą, bet eina į jį pirkti.

Jei žmogus yra tokio sąmoningumo ir atsakomybės už save lygio, kad keikia, bet vis tiek ten eina, ką gi – tuomet tai jau yra jo problema. Kitas pasirinks apsipirkti ūkininkų turgelyje.

Vadinasi, Lietuvoje klestintis verslas gali labai prasilenkti su teisingumu, nes lietuviams trūksta sąmoningumo.

Manau, kad teisingumas Lietuvoje dar netapo visuomeniniu įpročiu. Juk sovietų valdžia neugdė mumyse teisingumo jausmo. Okupacijos metų sužalota Lietuvos visuomenė neišgalėjo tuoj pat sukurti teisinę valstybę. Ilgainiui ėmė naujai megztis pilietinio solidarumo įgūdžiai ir teisingumo atsirado daugiau. Verslininkai ėmė noriau mokėti mokesčius. Įmonės vardo reputacija tapo branginama.  

Visa tai nubraukė krizės aplinkybės ir „naktiniai“ Seimo sprendimai. Didelė kažkada klestėjusio verslo dalis sulindo atgal į „šešėlį“. Daug verslininkų dabar naujai atgaivins nesolidarius valstybės, bet solidarius savo įmonės atžvilgiu mokesčių nemokėjimo įgūdžius.

Nemanau, kad visiškai nemoralu nemokėti mokesčių valstybei, kuri pati nemoraliai elgiasi su savo piliečiais. Ar moralu tarnauti tironui, kuris engia savo piliečius? Kas yra teisingiau: ar mokėti algas„vokeliuose“ ir išlaikyti įmonės darbuotojus, ar finansuoti valdžios daromas nesąmones? Kas geriau – tavo artimo, tarkime, samdomo darbininko, asmeninė ir pilietinė savigarba, jo kuriamas produktas, jo šeimos gerovė ir pridėtinę vertę kuriančios įmonės gyvastis, ar įmonės bankrotas, nauji bedarbiai ir dėl to vis didėjantis „Sodros“ deficitas?

Ar kada nors Lietuvą valdantieji įkainojo dvasinę piliečių gerovę ir jų piliečių solidarumą? Esu įsitikinęs: tai – didžiausias mūsų valstybės gėris, kurį iki šiol nuvertiname. Tik įsivaizduokime, jeigu apie konkretų artimą, o ne savo galios kaupimą, galvotų mūsų išrinktoji valdžia! Tuomet Lietuvos valstybingumo pagrindu tikrai taptų kuriantis pilietis ir jų solidarumas, o mūsų Tėvynė – viena greičiausiai besivystančių valstybių pasaulyje.

Piktinimasis valdžia situacijos nepakeis. Tačiau vis dėlto neįtikėtina, kad demokratinėje valstybėje valdžia visiškai nepriklauso nuo žmonių palaikymo ar nepalaikymo. Ką dabar galėtų padaryti verslininkai, kad padėtis pagerėtų?

Prigimtinis verslui vertės apykaitos poreikis dabar telkia verslininkus į bandymą pozityviai kalbėtis su politikais. Kalbu ne apie vienos ar kitos verslo grupės įtaką valdžiai, bet apie visos kuriančios Lietuvos interesą – valdyti valstybę taip, kad joje visiems būtų geriausios sąlygos kurti kuo didesnę vertę.Manau, kad verslas telkiasi. Kovo mėnesį įvykęs Verslo forumas yra pirma tokios talkos kregždė. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos žmonės turi daug galimybių. Pats laikas telktis ir skleisti naujo Tūkstantmečio bures.

Kalbino Ginta Gaivenytė