2010/12/20

Lietuvos įgalinimas III. Kūrėjas (II)

Lietuvis Lietuvoje, arba Neprotingas būvis

Lietuva kol kas yra būtent tokioje padėtyje. „Naktinių mokesčių“ ataka prieš pasaulinės  ekonominės krizės slegiamus pridėtinės vertės kūrėjus nustekeno visą vertės apyvartos mechanizmą (o kartu ir mokesčių surinkimą) valstybėje. Išdava - demotyvuotas vertės kūrėjas ir „šešėlinis“ mokesčių mokėtojas. Tai - sisteminė yda. Ir kol kas nesimato šios ydos išgydymo perspektyvos.

Tuo tarpu vertės kūrėjai ir jų sutelkta vertė nuteka iš mūsų valstybės įvairiomis kryptimis. Tik šiemet iš Lietuvos jau iškeliavo apie 500 mlj. Lt. Lyginant su praeitais metais tiek pat sumenko ir investicijos. Žinia, „Lietuvos bankas“ ištikimai saugo Lietuvos piliečių energiją, sutelktą užsieniečių valdomuose bankuose (25 milijardų litų). Kyla klausimas: kaip šie mūsų valstybės mastais didžiuliai pinigai aktualiai dalyvauja (ir ar dalyvauja) pridėtinės vertės kūrimo procese bei pildo mūsų bendrabūvio kraitį sumokėtų mokesčių būdu? Kaip mūsų Vyriausybė, besivaikanti po pasaulį užsienio investuotojų gausybės, sukūrė palankias sąlygas savų piliečių didžiulės energijos reinvesticijos projektui? Juk dalis šių pinigų dalyvauja šešėliniame užribyje kuriamos vertės apyvartoje ir niekaip nekrauna bendranacionalinio kraičio. Šešėlinės ekonomikos mastai iki šiol išlieka itin dideli (įvairiais vertinimais - apie 30%). Kodėl? 

Atsakymas – nepasitikėjimas! Nepasitikėjimas išrinktų lyderių gebėjimu vystyti piliečių sutelktą bendruomeninę vertę, būtent, priimti prognozuojamus ir pridėtines vertės kūrimo procesą skatinančius sprendimus. Todėl vertės kūrimo procesai persikelia į „šešėlinių“ santykių plotmes ar į užsienį - ten, kur klostosi palankiausi vertės apyvartą įgalinantys veiksniai. Korupcija, be abejonės, yra šios „vertės sau“ nacionaliniu ir šešėliniu mastu kūrimo grandinės dalis.

„Vilties ženklai“ - individualiais atvejais suveikiančios vieno kito ūkinio subjekto eurosąjunginės paskatos, ar kelių šimtų įmonių atsigaunantis eksportas toli gražu sisteminės nacionalinio neįgalumo problemos ir BVP augimo (ir nedarbo mažėjimo) pagreičio neišsprendžia. Neveikia ir nepagrįsta savigyra. Finansų institucijos, pvz., SEB bankas, jau mažina šių ir kitų metų augimo prognozes būtent dėl emigracijos ir prastų politinių sprendimų rizikos. Nepasitikėjimas politikų „protingumu“ ir iš čia piliečių tarpe kylantys savos valstybės nuvertinimo mastai palaiko sisteminę neįgalumo ydą. Taigi, ką daryti?

Protinga Lietuva

Akivaizdu: privalu šalinti mus ištikusios sisteminės krizės priežastis bei paskatinti ilgalaikę pridėtinės vertės valstybėje plėtrą. Piliečių aktyvumo, jų energijos - kūrybos ir veiklos įvairiausiomis formomis - raiškos paskata yra pirmaeilis mūsų valstybės uždavinys.

Protingas individų sambūvis susikuria kaip bendruomenės narių protingų (ir laisvų) sprendimų tarpusavio sąveikos visuma. (Protingi žmonės visada susitaria dėl to, kas jiems yra bendra ir geriausia!) O protingo sprendimo pamatas yra individo gerovės - dvasinės ir materialios -  augimas. Žmogus negali neprojektuoti savo gerovės sklaidos perspektyvos. Tokia yra žmogaus prigimtis – būti ir būti gerai, visada gerai. Būtent šios įgimtos prigimtinės perspektyvos šviesoje pilietis ir priima sprendimus. 

Štai čia ir atsakymas: protinga skatinti žmones spręsti ir planuoti savo individualią gerovę piliečių “Lietuvos” bendrabūvyje - būti ir būti labai gerai Lietuvos valstybėje. 

„Protingas“ reiškia atitinkantis žmogaus prigimtį, taigi, teigiantis savo paties ir artimo gėrį. „Neprotingas“ - teigiantis tik savo, tačiau ne savo artimo gėrį. Neprotingas nori valdyti kitą žmogų, o ne būti su juo solidariame bendrabūvį kuriančiame santykyje.

Būtent neprotingai ir su galia artimą neigiančių sambūvių tinklai yra nūdienos Lietuvos problema. „Valdžia“ dažnai asocijuojasi su „grupės“ ar „individo“ interesu – ne su bendryste piliečių „Lietuvoje“ ir joje kuriama verte. „Vardan tos Lietuvos“ nebūtinai protingai kurpiami nacionalinių pajamų ir išlaidų planai, o todėl ir neprotingai didėjantys vidiniai (ne tik išoriniai) įsiskolinimai iš tiesų neigia šioje šalyje žmogaus kaip vertės kūrėjo galią bei prigimtinį orumą. Neįgalios politikos ir visuomeninės aplinkos slegiamas žmogus dažnai priima neprotingus sprendimus – emigruoja į užribį, užsienį ar ... nebūtį.

Kita vertus, galią „ant Lietuvos“ turinčiai „valdžiai“  kyla sunkiai išvengiama pagunda neribotai pratęsti savo individualaus ir neblėstančio įsigalinimo būvį, tuo pačiu neigiant protingai ir laisvai sambūvyje įsigalinti siekiančių žmonių pastangas.  Netgi paneigiant pačią laisvos saviraiškos galimybę. Ties šia pagunda suklumpa visi galios narkomanai - visateisių diktatorių padermė. 

Dabar valdančiųjų vienintelis protingas uždavinys ir  tikslas yra išvesdinti valstybę iš vidinės krizės ir, pirmiausiai, sudaryti prielaidas ilgalaikiam pridėtinės vertės mūsų valstybėje kūrimui. Jeigu Lietuvos valdžios vyrams ir moterims yra vis dar būdingas protingas būvis, jie sieks susitarti su piliečiais. Tai reiškia: sukurti jiems kuo palankiausias sąlygas ir galimybes jų laisvai raiškai - protingai ir oriai žmogaus sklaidai.

Žmogui turi tiesiog apsimokėti būti Lietuvos valstybės piliečiu. Jo sprendimai ir konkretūs veiksmai, kuriant pridėtinę vertę mūsų valstybėje, ir yra piliečio įsipareigojimas Lietuvos valstybei šiame susitarime. To pakanka. Mokesčių mokėjimas – piliečiams apsimokančio bendrabūvio kūrimo pasekmė. Kūrėjas valstybei, ypač, mažai Lietuvos valstybei apsimoka. Piliečio-kūrėjo ekonominė grąža tiesiogiai priklauso nuo jo kūrybos intensyvumo.

Piliečio sprendimas būti ir kurti Lietuvoje yra mūsų nedidelės valstybės esminis resursas. Jis ir turi tapti piliečių Lietuvos gerovės ir galios pamatu.  

Mindaugas Kubilius