2010/12/07

Lietuvos įgalinimas III. Kūrėjas (I)

Kurlink svajonė apie įgalintą Lietuvą mus veda? Kas yra ta - galinga Lietuva? Ankstesniuose straipsniuose įvardiję mūsų posovietines negalias, įsivardykime ir siekiamybę – įgalintą žmonių Lietuvoje ir žmonių Lietuvos gerovę; įsivardykime tikslą, kurį pasiekę galėtume džiaugtis esą lietuviai ir tarpstą Tėvynėje savo Lietuvoje.

Viena didžiųjų bėdų, kuri mūsų piliečių tarpe yra sprendžiama emigracijos, nedarbo arba darbo šešėliniame užribyje pasirinkimu, yra individo ir bendruomenės gerovės link vedančio tikslo nesuvokimas ir neįsivardijimas nacionaliniu mastu. Jeigu valstietis neįžvelgia gausaus derliaus perspektyvos dirbame lauke, tuomet jis meta nevaisingą užsiėmimą ir eina kultivuoti vešesniu pažadu viliojantį pasėlį. Jeigu žmogus nemato šviesos tunelio gale, tuomet jis arba be vilties sudrimba aklinoje tamsoje ir sunyksta, arba valios ir proto pastangomis visgi atranda kelią šviesos link. Žmogus negali gyventi be gerovės vilties ir be konkretaus jo viltį išpildančio tikslo.

Negalėtume sakyti, kad visi piliečiai mūsų valstybėje yra nelaimingi. Matyt nelaimingi yra tie, kurie iš jos bėga. Tikrai nelaimingi yra tie, kurie joje skursta ar badauja; ir tie, kurie tinginiauja ar vis neprisivagia. Tačiau nelaimingi yra ir tie, kurie čia lieka ir aktyviai dirba. 

Mat gyventojų mažėjimas Lietuvoje mažina verslų plėtros ir visos šalies gerovės augimo galimybes. Nes bendruomenės nykimas ir yra joje kuriančių individų skaičiaus mažėjimas. Savo ruožtu, tai reiškia bendruomenėje kuriamos vertės ir individo bendruomenėje galimybių išpildyti savąją gerovės viltį sumažėjimą.

Taigi klausiame: kaip vertės nykimą Lietuvoje pakeisti Lietuvos augimu? Kaip individuali gerovės viltis išsiskleis stiprioje ir visomis išgalėmis augančioje Lietuvos piliečių bendruomenėje. Kitaip tariant, kaip mūsų valstybės strategija turėtų padėti piliečiui stiprėti jam savoje bendruomenėje - Lietuvoje? Šiame straipsnyje panagrinėkime šio siekinio bendresnes teorines ir, tuomet, konkretesnes lietuviškąsias prielaidas; ir pabandykime surasti sprendimą.

Žmogus valstybėje, arba Protingas būvis

Žmogus yra visuomeninė būtybė. Žmogaus prigimtis buria žmogų būti su žmonėmis - ten, kur dalijamasi prigimtiniu ir nuolat kuriamu gėriu. Vienišas žmogus sunyksta.

Net ir atsiskyrėlis vienuolis iš esmės niekada nebūna vienas. Jis aukoja Dievui savo maldą už žmonių bendruomenę ir iš jos priima medžiaginę auką savo žemiškajam buvimui palaikyti. O ir pats savo rankų darbo vaisius išmaino į maistą ir jam reikalingas darbo priemones. Dėl šios bendruomeniškos žmogaus prigimties net ir atsiskyrėlis maldingai tarpsta laisvais mainais grįstoje ekonomikoje.

Taigi individo gėris ir bendruomenės narių narių gėris yra esmiškai ir tampriai praktiškai susiję. Visuminė bendruomenės narių gerovė priklauso nuo individualių pastangų ir, atvirkščiai, bendruomeniškai vykdomi veiksmai tiesiogiai įtakoja individo gerovę. Individas yra bendruomenės narių sukurtos santykių visumos ir šios visumos plėtros pamatas. Nes bendruomenę ir vertę joje kuria kūrėjai. Bendruomenė yra stipri tiek, kiek joje skleidžiasi Kūrėjas - kuriąs vertę savo paties ir savo žmonių labui.

Kaip tai vyksta? Laisvai sprendžiantys žmonės (demokratinėje santvarkoje) išsirenka savo atstovus, kurie įgalina individų ir jų kuriamos vertės bendruomeninę sklaidą. Rinkimų metu laisvieji piliečiai tarpusavyje ir su savo lyderiais susitaria dėl bendruomeninės vertės vystymo būdo.

Individui bendruomeniška (taigi, pilietiška) vertės plėtros strategija pasireiškia kaip maksimaliai palankių sąlygų sankaupa individualios vertės - kuri skleidžiasi neišvengiamai irgi bendruomenėje - vystymo būdui susikurti. Kitaip tariant, bendruomeniniame, arba valstybiniame, lygmenyje nustatomų mokesčių, fiskalinių, socialinių, užsienio ir t.t. politikų pagalba pats individas įgalina vertės sau ir bendruomenei kūrimą.

Savo ruožtu bendruomenės lyderiai protingų, t.y. bendruomeninę vertę auginančių, strategijų pagrindu perinvestuoja individų sutelktas visuomenines vertes į pridėtinės vertės - auginamos individo kūrybos pastanga - plėtrą.

Tuo pačiu individo vertė – esmingai sietina su jo būviu bendruomenėje - sukuria naujas galimybes  kitiems tos bendruomenės nariams kurti pridėtinę vertę pačių ir visos bendruomenės labui.

Tokią bendruomenėje tolygiai augančios vertės apyvartą vadintume protingu bendruomenėje susitelkusių laisvų piliečių būviu. Arba tiesiog – prigimtiniu, protingu ir laisvu žmogaus būviu.

Akivaizdu, kad individo bendruomenėje protingo buvimo sąlyga yra protingas individų, renkančių bendruomeninės politikos formuotojus, pasirinkimas. Tad, irgi akivaizdu, gerovė – tiek individuali, tiek ir bendruomeninė – priklauso nuo protingų piliečių valstybėje kiekio. Gerovė iš esmės yra piliečių protingos savižinos ir protingo susibuvimo pasekmė.

Piliečių išrinkti lyderiai atspindi pačių piliečių puoselėjamą savigarbą ir savivertę, pasireiškiančią kultūriniu ir ekonominiu piliečių kūrybos produktu. Išrinktasis lyderis bendruomenėje yra vertinamas tiek, kiek piliečiai vertina save kaip tos bendruomenės narius. Ir atvirkščiai, lyderis vertina ir tarnauja piliečiams tiek, kiek jis vertina toje bendruomenėje besiskleidžiančią vertę.

Jeigu bendruomenėje vyrauja neprotinga dauguma ir jos išrinktieji, deja, yra bendram labui (t.y. protingai) veikti neįgalūs lyderiai, tuomet protinga kūrėjų mažuma  (paprastai verslų savininkai, kultūros kūrėjai) nukenčia ir traukiasi į jiems laisvos raiškos erdvę. Paprastai tai reiškia ekonomikos užribį - „šešėlį“, verslų perkėlimą į užsienį, protų „nutekėjimą“, emigracijos bangą – vertės kūrėjų bei pridėtinės vertės kūrimo proceso galimybių sunykimą.

Mindaugas Kubilius