2010/11/22

Lietuvos įgalinimas (II)

Įvadiniame straipsnyje, užsidavėme tris klausimus: apie problemos priežastį - kodėl vis daugiau žmonių nenori būti ir kurti savo gerovės Lietuvoje; apie sprendimo būdą - kaip įgalinti Lietuvos žmonių sprendimą būti ir kurti savo gerovę ir bendrabūvį Lietuvos valstybėje; ir apie mūsų bendrabūvio, t.y. valstybės, vertės vystymą – kokiais būdais turėtume kurti kiekvienam iš mūsų savą Lietuvos gėrį?

Į pirmąjį klausimą atsakymas lyg ir akivaizdus. Gausus komentatorių, apžvalgininkų, politikų, aktyviai dirbančių ar negandų prispaustų žmonių choras vienu balsu gaudžia valdžiai nuosprendį – nemokšiška, nesolidari piliečių atžvilgiu politika! Visgi būtų naivu ir trumparegiška visas dabarties bėdas suversti tik ant šiuo metu Lietuvą valdančių žmonių galvų. Ne tik LR Seimo ar Vyriausybės narių, bet ir jų sprendimų lygis yra mūsų pačių bendrabūvio lygio atspindys ir įsivardijimas. Manau,  kad turėtume ieškoti ir atrasti šio bendrabūvio, o kartu ir politikų kompetencijos sunykimo gilesnes priežastis. Šios priežastys nėra tik istoriniai faktai. Jos glūdi mūsų savimonėje, dabartyje daromų sprendimų veiksniai. Privalu susivokti kantrioje savistaboje. 

Neseniai minėjome mūsų valstybės atkūrimo 20 metų jubiliejų. Buvo proga prisiminti ryžtingai patriotiškai bei nuoširdžiai pasiaukojančiai nusiteikusias Sąjūdžio minias; o kartu ir jas palyginti su dabar pesimizmu persmelktomis emigrantų iš Lietuvos voromis ar čia pasiliekančiųjų vargingomis godomis. Anuomet mus jaudino ir judino atgautos laisvos raiškos galimybės. Kadangi individo raiška yra neatsiejama nuo jo bendruomeninės tapatybės bei saviraiškos, todėl individualiai išgyvenama laisvė sutelkė mus į bendruomenėje entuziastingai patiriamą - Lietuvos! - laisvės proveržį. 

Tačiau iš laisvo pasirinkimo patirties besiveržiantis entuziazmas dar nėra darbu sutelkta vertė, o tik kūrybingo darbo ir vertės sukūrimo prielaida. Nes tik pačio asmens  individualia kūryba ir darbu įsisavinta vertė pagrindžia ir jo paties laisvą būvį. Laisvę žmogus išgyvena tik kaip savo asmens vertę – įkūnytą jo prigimtiniame orume ir jo uždirbtame (kad ir menkame) turte. Laisvas yra būtinai vidujai ir galimai išoriškai turtingas žmogus. Dvasios skurdžius visada tėra laisvai nusprendžiančių žmonių įtakojamas vergas. 

Tad ir bendruomenės, pavyzdžiui, tautos, laisvė yra ne abstrakčios gražbylystės kalambūras; bet iš individualių asmenų verčių sutelkta ir bendrabūvio formomis supinta piliečių bendruomenės vertė. Nagrinėjamu atveju – Lietuvos vertė. Vadinasi, prieš dvidešimt metų ‚laisvai būti‘ entuziastingai trokštantis Lietuvos pilietis dar tik turėjo susikurti ir užsidirbti savo laisvę, vadinasi, vėl įsigalinti okupanto nusavintose žmogiškosiose vertėse - dvasinėje ir medžiaginėje. Žinia, dvasinių verčių žmonės ieškojo šventovėse, o medžiaginių - privatizuojamų verčių rinkose. Aptarkime šiuos abu proveržius.

„Dievo miestas“?

Taigi Lietuvos piliečiai entuziastingai plūstelėjo į bažnyčias, kad savo laisvę „būti lietuviu“ tvirtintų tėvų ir protėvių tikėjimo galia. Entuziazmas buvo didelis, tačiau tikėjimas – menkas. Katalikybė Lietuvoje susidūrė su gigantišku tikėjimo poreikiu ir pastarojo išugdymo iššūkiu. Juk tik atverti šventovės duris toli gražu dar nereiškia tikėjimo atveriamų dvasinių verčių įsisavinimą. Didelė dalis piliečių tvirtino ir iki šiol tvirtina ištikimybę savo šeimos katalikiškajai tapatybei; tačiau toli gražu nesusipažino ir iki šiol nepažįsta Romos katalikų tikėjimo turinio. 

Mano nuomone, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje iki šiol nesusidorojo su tikėjimo išugdymo tautoje iššūkiu. O ir neturėjo jėgų susidoroti. 

Sovietmečiu Katalikų Bažnyčios nariai drąsiai gynė tikėjimą Dievu; o kartu ir puoselėjo Lietuvos valstybingumo atstatymo viltį. Tuo tarpu pati Bažnyčia buvo nuožmiai išoriškai persekiojama, taip pat įvairiais būdais naikinama iš vidaus. Į laisvo gyvenimo etapą lietuviškoji katalikybė įžengė praradusi visavertį tikėjimo ugdymo ir intelektualinį potencialą. Prarasti ne tik šviesiausi protai ar ugdymo institutai; prarasta ir aukštais reikalavimais grįsta katalikiškojo ugdymo samprata. Išalkusių sielų buvo ir yra daug, o pasiaukojusių ir gerai pasirengusių sielų ganytojų – itin maža. Žinia, absoliučiai didžioji gyventojų dalis (80,7 procentai) save laiko katalikais, tačiau tik nepilini penki nuošimčiai (4,9%) kiekvieną savaitę katalikui privalomai dalyvauja Šv. Mišiose (Šaltinis: „Sprinter“ tyrimas, 2010 birželio 11d.). Tradiciškai vyraujančios Lietuvoje Katalikų bažnyčios prestižą iki šiol palaiko įpročio galia, bet ne laisvės sąlygomis išugdytų katalikų kiekis. 


Iš tiesų, po sovietmečio Bažnyčia privalėjo atkurti ne tik ugdymo institutus, bet ir ugdymo standartus. Tuo tarpu iš Vakarų plūstelėjusios naujos bažnytinio gyvenimo mados (beje, prieštaraujančios pačiai Bažnyčios tikėjimo doktrinai) ne vieną įkalino lėkšto vartotojiško „tikėjimo“ lygmenyje. O kur įsivyrauja menkai suvoktų „dvasingų“ patirčių vartojimas, ten privalomam katalikui dorybingam ugdymui vietos nebelieka. Neugdomas tikėjimas praranda proto matmenį ir ilgainiui yra uždusinamas aibės prietarų smalkėse. 

Taigi klausiame: ar Katalikų Bažnyčia Lietuvoje - didžiausia Lietuvos sielų maitintoja - per dvidešimt metų jau sustiprėjo tiek, kad galėtų sveikai įtakoti tautos moralę bei antgamtiniu uolumu pagrįstą kūrybingą piliečių darbą? Akivaizdu, kad sovietmečiu žalota moralė Lietuvoje vis dar nyksta bei užleidžia vietą vartotojiškai tuštybei ir bukumui. Kilnūs siekiai nėra visuomenės narių tarpe puoselėjama vertybė.  Skausmingai patiriame išsikerojusius nesąžiningumo mastus tiek viešajame sektoriuje, tiek privačiame versle, tiek ir privačiame gyvenime. O kiek bažnytinėje santuokoje amžiną ryšį prisiekusių jaunuolių lengvai išsiskiria tarsi apie apeigų metu išpažintą tikėjimą jie nebūtų girdėję iš viso!? Matyt jie ir negirdėjo... 

Be abejonės, Bažnyčia ištikimai atlieka sielų išganymui būtiną sakramentinę tarnystę. 

Tačiau mes, katalikai, turime prisipažinti: Bažnyčios tikėjimo ir socialinio mokymo tvirtinamas asmens orumas netapo Lietuvos piliečių bendruomenės savastimi. 

Lietuvos politikai tik išoriškai persiėmė jiems patogia „katalikiškąja“ ar „krikščioniškąja“ butaforija. Tačiau pamatinės asmens orumą bei piliečių solidarumą teigiančios krikščioniškos vertybės netapo jų sprendimų paskata ir forma. Krikščioniškosios demokratijos „katalikiškoje“ Lietuvoje tiesiog nėra. O šios socialinės doktrinos skelbimo monopolio karūną užsidėję veikėjai yra visiškai nekompetentingi ir neveiksnūs. Priežastis? Didelis edukacijos ir tikėjimo energijos trūkumas pačioje tikinčiųjų bendruomenėje, kuri ir turi kildinti pajėgius krikščioniškąją dorybę bei išmintį į visuomenę gebančius nešti lyderius.

Būtent iš krikščioniško meilės artimui priesako kylantis solidarumas bei solidarios ir protingos piliečių atžvilgiu išrinktos valdžios vykdoma politika yra tai, ko trūksta šioje mūsų jau ne itin katalikiškoje Lietuvoje. 

Šaltasis karas 

Jeigu anapusinių turtų įsisavinimas šiame valstybingumo raidos etape netapo didžiuoju lietuvių nacijos rūpesčiu, tai šiapusinių - itin rūpestingu siausmu. Natūralu. Ilgametis žmogaus sielos turtų nusavinimas, prievartinis prigimtinės laisvės bei teisės į privačią nuosavybę bei sklaidą neigimas sąlygojo didelį savasties ir nuosavybės plėtros alkį. Savo ruožtu šis alkis pasireiškė būtinumu susigrąžinti „man priklausančią“ vertę. O alkio dydis, atrodo, ištrynė visas sotumo, saiko ir padorumo ribas.

Iš čia kyla save turtu bei valdžios turėjimu įgalinančios visuomenės tariamo teisingumo matas: teisinga tik tai, kas leidžia „man“, individui, įsigalinti. Visuotinai įsivyrauja įsitikinimas individo viršenybe bendrabūvį palaikančių įstatymų atžvilgiu. Individas ar naudos dėlei susitarusių individų grupė ima savintis valstybę, t.y. piliečių bendrabūvio sukurtą gerbūvį. Aišku, toks „teisingumas“ pasireiškia suklestėjusia korupcija visose visuomeninio gyvenimo srityse ir itin akivaizdžiai pasireiškia Lietuvos politikoje. Beatodairiškas valdžios bei turto teikiamos galios įsisavinimas Lietuvoje tapo politinės veikmės vyraujančia paskata. 

Taigi visuomenėje, kurioje vyrauja išskirtinai individualaus įsigalinimo paskata, netruko susitelkti valdžios ir pinigų galiomis turtingų žmonių sąjungos. Vadinamosios „oligarchinės“ (t.y. mažumos valdžios) sąjungos nebūtinai yra stabilūs dariniai. Jos kinta sulig galią telkiančių „projektų“ kaita. Nuolat išlieka tik korupcinių santykių rinka, kurioje aktyviai dalyvauja ir KGB paveldas, ir kitos sunkiai įvardijamos „šėšėlinės“ kolonos su savo vietiniais ir užsieniais vadais. 

Aukštos energetinių išteklių kainos,  akivaizdūs korupcijos mastai, dideli ir neprotingi mokesčiai, neišaiškinti finansiniai ar kiti nusikaltimai,  kvaili bendrąjį valstybės gėrį žlugdantys valdžios sprendimai ar jų trūkumas – visa tai yra galią ir finansinius išteklius valdančiųjų grupinio įsigalinimo arba galiai aklos ir, todėl, nemokšiškos puikybės apraiškos.  Posovietinė Lietuva yra varžybų dėl galios prizo arena, kurioje neįgalieji – dauguma Lietuvos piliečių! – visada pralaimi. Lietuvos piliečiai tapo galią vienas kitam „projektiniu“ pagrindu persiskirstančių, bet visuomet tų pačių asmenų ir jų grupių galingos puikybės įkaitais. 

Ant Lietuvos iš tiesų nusileido dar sovietmečiu nukalta ir dabar sielų sklaidą gniuždanti„geležinė uždanga“. Po dūsta vertę kurianti Lietuva - nuo smulkių verslininkų iki kultūros korifėjų. 

Lietuvos kūrėjų, kurių didžioji dalis - Nacionalinės premijos laureatai, pareiškimas aiškiai įvardija Lietuvos piliečio vertės devalvacijos nacionaliniu mastu problemą:

„Lietuvos kultūra atsidūrė pavojingoje situacijoje. Po pastarųjų metų įvykių (abejingas ar neigiamas politikų požiūris į ją, kaip į likutinę šalies ūkio šaką, nenoras atsižvelgti į pakitusią geopolitinę tikrovę, skubotos mokesčių reformos ir menininkų bei šalies piliečių kultūrinių ir kūrybinių poreikių ignoravimas) ne tik kultūros žmonėms tampa nebeįmanoma kurti bei išgyventi iš kūrybos, bet sudėtinga reikštis ir kūrybinėms visos šalies piliečių galioms. 

Gąsdinamai išaugusi žmonių emigracija, ypač jaunosios kartos – taip pat požiūrio į kultūrą ir į žmogų pasekmė. Kultūra – tai ne vien mūsų visų laisvalaikis ar pramoga, ir jokiu būdu ne prabanga, bet ir mūsų mąstymo, bendravimo, darbo, tarpusavio santykių būtinybė, pagaliau – visos visuomenės kūrybinių galių paspirtis ir garantas, ji skatina pilietiškumą, mažina socialinę ir regioninę atskirtį.“ („Lietuvos kultūra pavojuje“, 2010.04.25) 

Piliečių LAISVĖ būti ir kurti Lietuvoje pirmiausiai yra gniuždoma politiškai įsigalinusių nemokšų, kuriems ši LAISVĖ grasina jų galios praradimu. Galbūt ne iš priešiškumo Tėvynei politikai „protingos“ finansinės inžinerijos priemonėmis išstumia piliečius iš sunkiai susikurtų verslų, atima iš rankos laikraštį ar knygą, priverčia kūrėjus dirbti šešėlyje ar svetur ... gal iš meilės Lietuvai? Tik bėda, kad jų „meilė Lietuvos“ yra įkalinta jų pačių siaurumu ir tamsa didoko egoizmo kalėjime. Ir, aišku, siekia būti kaip „mylintys Lietuvą“ mylimi! Tačiau jie nebemato, nebesuvokia, kad Lietuva yra ir tegali būti tik vertę kuriantys šios valstybės piliečiai; o ne neįgalūs kūrybai ir protingiems sprendimams politikai.

Mindaugas Kubilius