2010/11/11

Alexandre Havard. Kolegialumas: nusižeminimas sprendimų priėmime


Kolegialumas reiškia, kad sprendimas nėra daromas vieno paties lyderio; bet lyderio kartu su visais organizacijos sprendimų priėmėjais. Tai ir yra protingumo dorybė veiksme: penki kartu dirbantys žmonės įžvelgia toliau ir žymiai giliau negu vienas asmuo. Bet kolegialumas pirmiausiai yra lyderio nusižeminimo pasireiškimas; lyderio, kuris pažįsta savo ribas ir trokšta tarnauti savo kolegoms vystant kiekviename jų laisvės ir asmeninės atsakomybės jausmą: kiekvienas dalyvauja sprendimų priėmime ir kiekvienas atsako už juos.

Lyderis yra savo komandos - viso kolektyvo ir kiekvieno jos nario - tarnas. Jis viską daro, kad sustiprintų komandos narių pasiryžimą už jų bendrąją misiją.

Komandos susibūrimuose jis drąsina kolegas išsakyti (netgi kritiškas) nuomones, nutraukti betikslius pasisakymus, pamatyti teigiamą kiekvieno pasiūlymo pusę, surasti sprendimus, o ne veltui švaistyti laiką ir visada nepasitikėti įprastomis tapusiomis daugumos nuomonėmis. Lyderis, be abejonės, praktikuoja tai, ką jis ir moko, tuo pačiu kreipdamas komandą protingo sprendimo organizacijos bendrajam labui linkme. Tai darydamas, jis turi tikslą: padėti kiekvienam komandos nariui tobulėti profesionaliai ir asmeniškai. Tokiu būdu, jis paskatina santūrius, tramdo plepius, padrąsina dominuojančias asmenybes neužgožti kitų, padeda pesimistams pamatyti ir teigiamąsias puses.

Statydami komandos kultūrą tokiu būdu, lyderiui pasiseka įgalinti savo kolegas pamatyti didesnes bendro, ne pavienio, darbo naudas. Lyderis gali noriai išsižadėti savo sprendimų (nebent jis turėtų ginti principus), kai grupė pasipriešina jo pozicijai. Ir, jeigu staiga reikalai pasisuktų į blogąją pusę, jis nesakytų: „Tai nebūtų atsitikę, jei jūs būtumėte manęs klausę“. Jis entuziastingai dalyvauja visų sprendimų įgyvendinime ir dalijasi asmenine atsakomybe už sprendimus su kolegomis.

Kolegialumas turi dvigubą naudą – jis ugdo sprendimo priėmėjus ir gina organizaciją nuo betvarkės arba nuo to, ką vadiname diktatoryste. 

Diktatorystė kyla iš puikybės. Išpuikęs vadybininkas klaidingai galvoja, kad jis yra šeimininkas visų, kurių darbą jis prižiūri. Jis pervertina savo profesinius ir moralinius gebėjimus ir neįvertina kitų. Su juo yra sunku bendrauti, kadangi jis nepasitiki ir yra itin jautrus. Vieno žmogaus valdymas yra neveiksmingas ir neproduktyvus: bendradarbiai nieko neišmoksta apie valdymo meną ir neišvysto laisvės ir atsakomybės jausmo. 

Vieno žmogaus valdymas gali būti naudingas, kai komanda sutinka, kad toks valdymo būdas yra būtinas (pavyzdžiui, ypatingų sunkumų atveju); bet tik trumpai, nes laike ištįsę autokratinio valdymo periodai trukdo sprendimų priėmėjų suformavimui. 

Kolegialumas yra moralinis principas veikiantis tiek versle, tiek ir visuomeninėse bei politinėse organizacijose. Štai, ką sako Cory Aquino apie kolegialumą politikoje: „Gebėjimas dirbti gerai su kitais, klausyti skirtingų požiūrių ir nuoširdžiai tokius požiūrius vertinti, taip pat sugebėti lanksčiai vertinti teisėtus kitų lūkesčius – tai ir yra savybė žmogaus, kuris nori tarnauti žmonėms“. Tai yra tarnystės dvasios išraiška. Iš tiesų, kaip gali kažkas sakyti turįs nuoširdų solidarumo dvasią su kitais iš principo, jeigu jis nesugeba parodyti veiksmingo solidarumo su tais, su kuriais jis privalo artimai dirbti“. 

Ištrauka iš Alexandre Havard knygos „Charakerio galia ir lyderystė“ (Virtuous leadership).