2010/10/15

Valstybių nuvertėjimo metas, arba kur išganinga pabaiga?

Krizė reiškia sprendimą. Tokia yra šio senojo graikiško žodžio prasmė. Prieš keletą metų JAV ir kitų valstybių vyriausybės, siekdamos atkurti gyventojų santaupas ir išvengiant socialinių neramumų, turėjo priimti skaudžius, tačiau būtinus sprendimus ir išgelbėti bankus bei kitas finansines institucijas nuo gręsiančio bankroto.

Pastarąsias nemokumas ištiko pirmiausiai dėl JAV kilusios rizingų nekilnojamojo turto paskolų (angl. sub prime mortgage) ir šiuo turtu paremtų išvestinių vertybinių popierių (angl. collateral debt obligation) rinkos nuvertėjimo. Įvykiai buvo tokie: imta gausiai ir neatsakingai dalinti paskolas, už jas buvo statomi namai ir perkami žmogaus komfortą sukuriantys daiktai. Taigi pramonė nestokojo užsakymų, ekonominiai rodikliai augo, namų kainos – taip pat. Šio augimo pagrindu suklestėjo itin pelningos spekuliacijos - išvestinių vertybinių popierių rinka. Tik bėda ta, kad didelė dalis paskolas paėmę piliečiai buvo neatsakingi bėdžiai, kurie nebuvo pajėgūs tų paskolų grąžinti. Taigi nekilnojamo turto rinkoje atsirado didelis negyvenamų namų perteklius. Krito jų vertė, o kartu nuvertėjo ir spekuliaciniai vertybiniai popieriai. Vadinasi, nuvertėjo ir į beverčius namus bei „vertingus“ popierius investuotas – tiek turtingų investuotojų, tiek paprastų piliečių išprakaituotas ir bankuose sukauptas - kapitalas.

Nekilnojamo turto ir šių „vertybinių“ popierių perteklių sukūrė itin žmogiškas praturtėjimo lūkestis, kuris ir buvo krizės architektas. Paskolų davėjai tikėjosi įgysią vertę skolindami vertę jos nevertiems žmonėms ir kartu pelningos grąžos lūkestį parduodami kitiems lūkestingiems investuotojams. Tuo tarpu paskolos gavėjai, kurių didelė dalis buvo tiesiog neturtingi ir aptingę bėdžiai, ėmė jiems lengvai prieinamas paskolas ir tenkino savo lūkestį bent kurį laiką pagyventi neuždirbtame komforte. Kol pūtėsi dirbtinai lengvai dalinamų paskolų sukelta nekilnojamo turto pasiūla ir kilo kainos, spekuliacinė schema kurį laiką puikiai veikė. Tačiau lūkesčiais, o ne realiu žmonių darbu paremta spekuliacinė vertė negali tverti realybėje. Kažkada didis iliuzijos vertės dūmas turėjo išsisklaidyti. 

Didysis praturtėjimo lūkestis kuria iliuzijas, kurios žmones labai lengvai perka. Deja, absoliučios vertės ištroškusi žmogaus prigimtis negali išvengti šio visagalio lūkesčio. Tačiau iliuzijos nuvertėja ir ne tik. Jos sukuria į jas investuotos tikrovės, t.y. realiu darbu uždirbtų finansų ir kitokių žmogaus pastangų, deficitą, kurį turi kažkas kompensuoja arba ne.

Kažkas turėjo kompensuoti bankų indėlių, t.y. piliečių santaupų praradimą, nuvertėjimą. Tuo „kažkuo“ tapo mokesčių mokėtojai arba patys indėlininkai. Taigi valstybės, kuriose veikiantys bankai prasilošė spekuliaciniame žaidime, turėjo gelbėti bankus ir skolinti arba savo piliečių uždirbtus pinigus, arba skolintis finansų rinkų už nemenkas palūkanas, arba spausdinti pinigus, t.y. skolintis iš ateities kartų, tinkint pastarųjų pajėgumu šias grąžinti. Tačiau didysis praturtėjimo lūkestis jau buvo palietęs ne tik ribotus godžių turtuolių ir neatsakingų bėdžių grupes. Tai – ištisų visuomenių, kurios mėgaujasi gyvenimu į skolą, problema. Bankų nemokumo krizė nepakeliamai padidino šių valstybių skolą, o kartu ir atvėrė tiesą apie Vakarų valstybių gerovės iliuzinius pagrindus.

Vadinamoji valstybių skolų krizė pirmiausiai pasireiškia nepasitikėjimu prasiskolinusių valstybių pajėgumu kurti vertę ir užsidirbti jau suvartotą gerovę. Iš esmės, vyksta valstybių nuvertėjimo metas.
Šiuo metu tiek JAV, tiek Europos Sąjunga valstybės vis dar desperatiškai siekia atkurti pasitikėjimą savo gebėjimu kurti verte. JAV inicijuoja darbo vietų kūrimą, bando mažinti išlaidas, vadinasi, ir skolos augimo tempą. Euro klubo valstybės, kad suvaldytų savo prasiskolinusių bėdžių problemą, ne tik skolina, bet ir priverstos kurti centralizuotus euro zonos valstybių finansus kontroliuojančius institutus. Ar pavyks? Nėra kitos išeities. Tačiau krizę nugalėti to nepakaks.

Iš principo, išeitis iš dabartinės krizės yra viena: kurti išliekamas, ne iliuzines vertes, mėgautis uždirbtomis, ne iliuzinėmis vertėmis. Kūrybingas ir produktyvus darbas vėl turi tapti pagrindine žmogaus vertę karūnuojančia Vakarų pasaulio vertybe. Tai reiškia ne ką kitą, bet dabar vyraujančio požiūrio į žmogaus gerovę ir į patį žmogaus pakeitimas. Besaikis kapitalo kaupimas sukuria realybės deficitą, kurį pakęsti ir kompensuoti turi visa visuomenė. Kaupiama tegali būti tik realiai sukurta ir žmonių bendruomenėje įgyvendinta vertė.

Taigi Vakarų civilizacijos išugdytos visuomenės vėl turi atrasti seniai pamirštas vertybes ir žmogaus laimę ant tikrovės, ne ant iliuzijos pamatų sutelkiančias vertes. Kiekviena krizė yra kertinių sprendimų metas. To mus moko išliekančias vertes kūrę ir mūsų vis dar išliekančią civilizaciją sukūrę senieji, ne naujieji graikai. 

Mindaugas Kubilius