2010/01/22

Tikėjimas ir pinigai

Kalbėdami apie pinigų ir tikėjimo santykį, turime pirmiausiai prisiminti Šventojo Rašto priesaką. Kristus pasakė: kas Ciesoriaus, tas Ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Nederėtų demonizuoti pinigų, nes pinigai tėra vertės, kurią mes sukuriame, matas. Tikėjimas Dievu skatina žmogaus, būtent, Dievo kūrinio potencijos sklaidą, jo kūrybą. Savo ruožtu, kūryba, skatina žmonių kryptingą darbą ir verčių kūrimą; verčių, kuriomis žmonės mainosi pinigų pagalba.

Taigi toje bendruomenėje, kur suklesti stiprus tikėjimas, ten stipriai palaikomas ir pridėtinės vertės kūrimas, ten stabiliai auga finansais matuojamas bendras vidaus produktas. Tikėjimą ir moralę puoselėjančiose bendruomenėse žmonės palaiko stabilius ir aiškius lūkesčius, nuolat investuoja į ilgalaikių ir išliekamųjų santykių bei verčių kūrimą. Čia neišvengiamai kartu su realia verte kaupiasi ir pinigai.

Apie takoskyrą tarp tikėjimo ir pinigų nedera kalbėti paviršutiniškai. Tiesiog tikėjimas Dievu ir pinigai nėra lygiaverčiai dalykai. Tarp dangaus ir žemės, tarp amžinojo ir į nykimą bei mirtį linkusio gyvenimo visgi yra esminis skirtumas. Pinigai tėra neutralus sukauptos vertės ir jos mainymosi matas.

Pinigai virsta blogio sinonimu, jeigu vertės kaupimas tampa savitiksliu.

Jeigu žmogus nebeieško to, kas yra tikrasis jo prigimties tikslas ir pašaukimas –buvimas su Dievu ir amžinasis gyvenimas; jeigu šis pašaukimas yra išduodamas ir pastarąjį pakeičia pinigais matuojamų laikinųjų verčių kaupimas, tuomet žmogus apgaudinėja savąją prigimtį. Ir jis neišvengiamai atsiduria didelėje bėdoje - besaikis laikinų verčių kaupimas būtinai pasibaigia krize, t.y. šių verčių praradimu. Kitas klausimas: ar godumas yra suderinamas su tikėjimu? Atsakymas būtų vienas – Ne. Godumas, kaip aiškiai parodė mūsų dienų finansų krizė, nėra suderinimas nė su ilgalaikės gerovės kaupimu.

Lietuvoje pastaraisiais metais pinigai yra tapę savotišku stabu. Tikėjimas ir Dievo pažinimas mūsų Tėvynėje šiuo metu yra sumenkęs; tuo tarpu laikinų verčių kaupimas yra sudievinamas. Šito iškreiptumo priežastys yra ganėtinai aiškios. Sovietmečiu negalėjome kaupti jokių verčių. Todėl per pastaruosius 20 metų mus buvo užvaldę vertės kaupimo manija kaip savo asmeninės savivertės bei galios įtvirtinimo visuomenėje būdas. Tačiau žmonės po truputį ima susivokti ir sverti realiai vertes: pinigų turėjimas nebūtinai palaiko laimės patirties būseną; pinigai telieka laikinos vertės, bet ne amžinai išliekamos vertės matu. O be jos - žmogus nėra žmogus. Žmogus nori gyventi, o ne mirti. Vadinasi, čiumpu knygą, žvelgiu į savo širdį, keliu maldą Dievo link ir einu išliekamos būties bei Tiesos keliu.

Tenka susidurti su tikrai ne vienu ir ne dviem Lietuvoje žinomais verslo lyderiais, kurie jau šiuo karališku Keliu jau žengia. Neabejotinai, Lietuvoje yra aibė dvasinių verčių ištroškusių žmonių. Patirtas sunkmetis atvėrė daugeliui karališko Kelio prieigas. Šitai aiškiai pastebiu savo verslo praktikoje.
  
Mindaugas Kubilius