2010/01/18

Sprendimo galia, arba Krizis - Cezario pergalės III

Jau aptarėme, kad skiriamasis Lyderio bruožas yra jo gebėjimas spręsti, ir sprendimo galia susitelkti pačiam bei sutelkti savo pavaldinius. Sunkmečio sąlygomis protingas ir drąsus vadovo sprendimas, o ne aplinkybių nuosprendis (gr. krizis) padeda įmonei ne tik išgyventi, bet ir laimėti – uždirbti pelną. Julijaus Cezario sprendimo galios pavyzdžio sunkiame mūšyje prieš Nervijus vedini, toliau nagrinėjame šios galios dėsningumus. 

Kaip matėme Cezario sprendimas pasireiškė „vienu metu“ atliekama pasiryžimų ir veiksmų seka. Pasiryžęs žūtbūtinės grėsmės akivaizdoje išbūti Lyderiu, dabar Cezaris šį ryžtą komunikuoja savo pavaldiniams. Taigi Romos legionų vadas turėjo:

signalizuoti trimitu.

Karvedžio tikslas buvo „ atšaukti nuo darbų karius, kurie, ieškodami įtvirtinimams reikalingų medžiagų, šiek tiek buvo nutolę“ (De Bello Gallico, ten pat). 

Tikroviška dalykų padėtis buvo tokia: legiono kariai tvarkingai pagal karinį statutą sudėjo ginklus kiekvienai legiono kohortai skirtoje vietoje ir, nutolę nuo planuojamos įtvirtinimų vietos (castrum), ėmė kirsti medžius ar rinkti kitas stovyklavietės įrengimui būtinas medžiagas. 

Trimito garsas turėjo legionierius kuo greičiau sušaukti į legiono susibūrimo vietą ir pakelti kovinę dvasią. 

Ne tik nelauktos grėsmės, tiek ir nuolatinės kovinės, ypač šiuolaikiniame versle ir politikoje, padėties būsenoje Lyderis turi vykdyti nuoseklią komunikaciją įmonės arba pilietinės bendruomenės viduje. Šios komunikacijos tikslas yra sutelkti darbuotojų ar piliečių korpusą į kuo vieningesnę bendruomenę Lyderio užduotam tikslui pasiekti. 

Šioje esė trumpai aptarsime veiksmingos vidinės komunikacijos pagrindus ir kai kuriuos pavyzdžius iš dabartinės Lietuvos politikos. 

Pirmas dalykas, kurį privalu suvokti yra skirtumas tarp vidinės ir išorinės komunikacijos, arba viešųjų ryšių. Išorinė komunikacija yra skirta vartotojų dėmesiui sutelkti. Ja siekiama įvaizdinti Lyderio ar įmonės vardą ir, todėl, veiksniai perteikti Lyderio politinę valią ar parduoti įmonės produkciją. Tuo tarpu vidinė – sutelkti Lyderio komandos narius ar įmonės darbuotojų korpusą. 

Pirmuoju atveju parduodama vertė yra pristatoma ar įmantriai perteikiama išoriniam vartotojui. Antruoju – vertė yra sukuriama žmonių bendruomenės viduje. 

Dažnai net tarpe pačių specialistų yra painiojama ar net nežinoma, kad ryšio būdas nėra komunikacijos pagrindas. Veiksnios ir ilgalaikės komunikacijos pagrindas yra pats komunikacijos turinys – vertė, kuri yra komunikuojama. Viešųjų ryšių agentūros gali kūrybiškai sukurti perteikiamos vertės iliuziją. Taip, dažna jų uždirbs, pirmiausiai, iš užsakovo nežinojimo, ir, antra vertus, iš pačio vartotojo nemokšiškumo. Tačiau iliuzija nėra ilgalaikio ryšio ‚žmogus - žmogui‘ garantas. 

Žmonės išlaiko tarpusavio ryšį todėl, kad jie jį brangina. O brangina todėl, kad susikurtu ir puoselėjamu ryšiu, arba komunikacijos forma, yra dalinamasi išliekamaja - žmogui realiai vertinga - verte. Taigi esminis klausimas tiek išorinėje, tiek ir vidinėje komunikacijoje yra ne kaip, bet kas yra komunikuojama - kokia vertė yra perteikiama? 

Pavyzdžiui, reklamoje komunikuojamas įspūdis apie prekę. Reklamos veiksmingumo įspūdis matuojamas įspūdžio vartotojui poveikiu ir pardavimų augimu. Šiuo atveju komunikuojama emocija: mat emocinėje įspūdžio pagavoje vartotojas skatinamas negalvoti, bet tuoj pat pirkti. 

Vidinėje komunikacijoje tik emocinio užkrato komunikacija yra klaida; kuri ilgainiui išvirsta komandos narių nepasitikėjimu. Žmonės iš savo Lyderio tikisi ne ko kito, bet autentiškos žmogiškosios vertės – patirties, tiesos, saugumo, gerovės garantijų. 

Karinių žygių metu Julijus Cezaris miegodavo ant žemės, t.y. tokiomis pačiomis sąlygomis kaip eilinis kareivis. Tokiu būdu jis komunikuodavo autentišką atjautą ir Lyderio solidarumą, kuris kovos metu virsdavo karių solidarumu su savuoju Lyderiu. Kariai žinojo ir vertino, kad Lyderis aukojosi dėl jų ne tik nakvynės vietoje, bet ir mūšio lauke.

Lygiai taip pat ir įmonės ar piliečių bendruomenės Lyderio tikslas yra sutelkti atskirų bendruomenės narių valių vieno tikslo siekimui. Tuo tarpu didžiausia autentiškoji vertė, sutelkianti stiprią žmonių vienybę, yra pasiekiama tik iššaukus žmonių protingą ir laisvos valios sprendimą. Tai yra, Lyderio sprendimas ir siūlomas tikslas jiems būtų ne tik aiškus, bet ir taptų savas, vadinasi, noriai ir valingai įgyvendinamas. 

Lyderio vidine autentiškos komunikacijos iššaukta individo valioje atsiranda įgūdis (habitus), kuris įgalina žmogų įgyvendinti įsisavintą tikslą ar net dėl jo pasiaukoti. 

Panagrinėkime vieną įdomų, o kartu ir tipinga pavyzdį, parodantį valios sutelkties stiprumą. Neseniai buvę Estijos SS bataliono kariai susirinko paminėti žuvusiųjų draugų kovose prieš Tarybinę armiją. Tiek estai, tiek ir lietuviai - kurie iš viso nenuėjo tarnauti į čia kuriamą SS dalinį - suvokia nacistinį SS, o taip pat ir Tarybinę armiją kaip okupantus, t.y. blogį. Tačiau tiems estų kariams SS uniforma, o ir nacistinė ideologija tėra tik išorinis atributas, jiems primestas dalykas. Telktis juos motyvuoja kovose nukaltas ir individualiai įsisavintas valios sutelkties įgūdis. 

Jų gyvenimas tapo šios bendrystės įprasmintas. Tai yra jų suvokiamas „realus“ ir visam gyvenimui išliekantis gėris. Lygiai tokį patį valios sutelkties bendros patirties pagrindu solidarumą išgyvena  ir Tarybinės armijos kovų dalyviai, lietuvių „afganų“ bendruomenė, Lietuvos partizanai bei tremtiniai.

Valios sutelktis yra gyvenimo prasmės ir gėrio įkūnijimas – stipriausia veiksenos motyvacija.

Kiekviena rimta verslo korporacijos siekia panašiai korporacijos kultūrai ir tikslui sutelktą darbuotoją. Žinia, japonų korporacijų verslas remiasi būtent tokia sutelktos valios individų bendruomene. Vakaruose tokia sutelktimi gyvuoja ypač šeimos ir šeimos vertybių tradicijomis paremtos  ilgaamžės verslo įmonės. Tokių korporacijų ar įmonių darbuotojai yra ne tik ištikimi; jie yra pasiaukojantys darbuotojai. Taigi, 

vidinė komunikacija turi komunikuoti ne iliuzinę, bet  autentišką žmogiškąją vertę. 

Tik tokios komunikacijos pagrindu Lyderį noriai ir rezultatyviai seks kiti. 

Kol kas Lietuvoje mes negalime pasigirti žmogiškumo pamatus siekančios lyderystės kultūra. Versle iki šiol dominuojantis personalo telkimo ir pastarojo motyvavimo veiksnys yra uždarbis. Politikoje – galia. Todėl ne tik išorinė, bet ir vidinė komunikacija mūsuose dažniausiai remiasi būtent pinigų arba valdžios galia. 

Tačiau tiek pinigai, tiek galios telkimas yra pakankamai greitai išskystantis turtas, jeigu išorinis turėjimas nesiremia pavaldinių sutelktimi - jų protingu ir laisvu valios pasirinkimu. 

Imkime dabartinės Lietuvos politikos ir valdančių lyderių pavyzdį. Pastebėkime, kaip su savo piliečiais komunikuoja mūsų dabartinis Premjeras ir mano Bendrapavardis. Iš karto iškyla klausimas, ar mes esame Premjero vidinės komandos dalimi, t.y. jo bendrapiliečiai. 

Mat gerbiamo Bendrapavardžio komunikacija su piliečiais yra itin ribota. Tai, ką Premjero viešoje kalbėsenoje girdime yra nuolatinis Vyriausybės priimtų sprendimų teisinimas arba gasdinimas nuolatinėmis grėsmėmis Lietuvai. 

Iš tiesų, gerbiamas Bendrapavardis kalbasi su piliečiais prastos išorinės komunikacijos būdu. Ir tai yra didelė, pirmiausiai, požiūrio klaida. 

Jis nesiekia motyvuoti piliečius būti vieninga ir vieno tikslo siekiančia bendruomene, būti Jo ir Lietuvos komandos savais nariais. Tokiu būdu jis nesutelkia piliečių valios būti motyvuota visuma. 

Jis tenori, kad juo tikėtų ir, todėl, deleguotų pilietinę valią. Premjero vykdoma galios įvaizdžio komunikacija tėra išorinė komunikacija. Pavyzdžiui, PR mintis skrajutė- „vieną birželio dieną pasibaigs krizė“ - yra nesėkmingas į emocijas nukreiptas išorinės, deja, neišsipildžiusios komunikacijos pavyzdys. Ir čia yra didžioji gerbiamo Bendrapavardžio klaida – jis neužsiima vidine komunikacija ir nekomunikuoja autentiškos žmogiškos vertės. Todėl jis nerenka piliečių valios perlų, bet juos tik išbarsto. 

O tai, kad gerbiamas Bendrapavardis dažniausiai tik „kategoriškai“ gina jau priimtus neišmanius sprendimus, rodo, kad jis pats abejoja savo išmanymu; ir jam trūksta politinės valios tikslingai veikti sutelkiant kitus.

Premjero lyderiavimo tikslas ir pobūdis – išlaikyti visagalės „sąjūdiškos“ Lietuvos partijos įvaizdį ir palaikyti tik tariama visažinyste, ir tik, pagrįstos partijos politinį kapitalą rinkėjų akyse bei savo kaip sukauptą lyderio galią. Tuo tarpu valstybė nuo tokios neįgalios lyderiavimo motyvacijos tik kenčia.  

Mindaugas Kubilius