2010/01/20

Investavimas į ateitį: vidutiniokai ar dideli?

Kiek neįprasta sunkmečiu svarstyti apie ateitį. Daugelis verslininkų Lietuvoje šiuo metu sprendžia aktualias dabarties problemas. Tačiau ateitis yra lygiai taip pat neišvengiama kaip ir dabartis. O be geros sėjos dabartyje, nebus saldaus derliaus ateityje. Tą žino kiekvienas nuosekliai į savo verslą investuojantis savininkas. 

Prieš savaitę Investuotojų forumo dešimtmečio proga surengtoje diskusijoje žvilgsniai krypo būtent iš dabarties į ateitį. Ir ne kitaip. Į svečią šalį investuojantis verslininkas tikisi sandorio, kuris bus pelningas netolimoje ar tolimesnėje ateityje. Todėl pagrindinė diskusijos gija buvo ši – kokia bus ta ateities Lietuva?

Vienas iš šios diskusijos epizodų atskleidė galimos ateities du skirtingus matymus. Pabandykime suprasti ir pamatuoti šių matymų realumą.

Mr. Lars Ohnemus, “Baltic Property Trust Partner Services” vykdantysis direktorius, pasiūlė Lietuvos valstybei identifikuoti perspektyviausias sritis ir nuosekeliai vystyti kelis prekių ženklus, kurie būtų atpažįstami ir pripažįstami globaliose rinkose. Pasirėmęs danų įmonės „Lego” pavyzdžiu, Larsas Ohnemus teigė, kad tam reiktų apie 20 metų. Taigi šio profesionalaus Baltijos regione dirbančio vystytojo matymas yra šis: Lietuvos ūkio išsivystymo lygį, potenciją, patrauklumą TUI (tiesioginėms užsienio investicijoms) įrodytų keli pasaulinio lygio ir garso lietuviški prekiniai ženklai.

Čia jam paprieštaravo Ūkio viceministras Arnoldas Burkovskis ir Premjeras Andrius Kubilius. Žiniasklaida judviejų matymą karūnavo antrašte “Lietuva renkasi vidutinio dydžio investicijas”:

„Esu ne už tai, kad turėtume didelius, žymius prekių ženklus. Kad tai pavojinga, liudija „Nokia“ pavyzdys Suomijoje – kai visa ekonomika priklauso nuo vieno prekių ženklo. Ūkio ministerijos mintis yra ta, kad būtų kuriami klasteriai, junginiai, inžinierių dariniai, bendrosios įmonės su Danijos ir Suomijos bendrovėmis, kad būtų sukurta vidurinė klasė – vidutinio dydžio įmonės būtų pagrindinis segmentas“, –  forumo diskusijoje teigė Arnoldas Burkovskis, ūkio viceministras. Pasak jo, Lietuva turės „vieną-kitą“ didelę įmonę, bet reikia būti realistais, Lietuva su savo rinkos dydžiu labai didelių įmonių nepatrauks. 

Jam pritarė premjeras Andrius Kubilius, jo manymu, Lietuva gali „puikiai“ pasirodyti steigdama  vidutinio dydžio paslaugų centrus. Ir investuotojams siūlydama ne 3 mln. vartotojų Lietuvos rinką, o  6–7 mln. Baltijos šalių rinką” (Verslo žinios, 09.15). 

Taigi mūsų politikų matymas yra toks - daug stiprių „vidutiniokų“, t.y. investuotojų ir lietuviško kapitalo įmonių, kurie savo paslaugas parduoda didelėms įmonėms. Pagal šį matymą ir politinę valią, Vyriausybė nenumato nuoseklių ir ilgamečių strateginių investicijų į vieną iš išplėtotų ūkio šakų, kurių tikslas būtų ant privačios ir viešosios partnerystės pamatų išvystyti vieną ar kelias globalaus masto įmones.

Iš principo, toks matyma ir valia yra ydingi, nes jie užbrėžia ribą augimui ir sklaidai. Versle toks ribotas matymas yra nepozityvus ir didelės vertės nesukuriantis. Kyla klausimas ir  dėl pačios „vidutiniokų“ vizijos realumo. Atrodo, kad valdiškuose svarstymuose įsivėlė painiava; taip pat nesuvokiamas ir pagrindinis investavimo motyvas.

Danų vystytojas pirmiausiai kėlė klausimą ne apie investuotojo dydį; bet apie politinę valstybės ir vietinio verslo valią vystyti vieną ar kelis globalius prekinius ženklus. Kiekybinis investicijų klausimas į tokią galimą įmonę yra išvestinis. Danų investuotojui ir vystytojui matyt rūpi ne tiek lietuviško globalaus prekinio ženklo perspektyva, kiek investuotojui palanki valstybės politika. Mat „dideliu“ pagal rinkos kapitalizacijos dydį laikomas investuotojas visada ateina ten, kur vyksta dideli dalykai. Tai yra strategiškai kryptinga kapitalo talka - politinio, socialinio ir tuomet finansinio. Pinigai ateina paskui protingai vertę telkiančią valią. Kitaip tariant, solidi valstybės politika įrodo dideliam investuotojui investavimo aplinkos solidumą ir patrauklumą.

Viceministro ir Premjero rūpestis yra šis: milžino Lietuvoje atsiradimas nustelbs vidutinio dydžio investicijas ir, galų gale, vidutinio dydžio įmonių klasės susiformavimą. Pirmausiai, iš principo, neaišku, kas būtų ta vidutinė klasė? Kaip šią klasę galima būtų su valstybės parama suformuoti? Ir, svarbiausiai, kaip apriboti augančių „vidutiniokų“ ambicijas tapti „dideliais“?

Realybėje kiekvienas verslininkas užsiduoda galimos jam įžvelgiamos plėtros tikslą, kuris,  jau pasiektas, veda į aukštesnį tikslą. Iš valstybės verslininkui tereikia sąlygų ir pozityvios partnerystės, pasireiškiančios plėtrai palankiais įstatymais ir mokeščiais. Blogas tas kareivis, kuris netrokšta tapti generolu. Nes jis neugdys kompetencijų, nesieks realių pergalių; taigi jis nesivystys, kad įrodytų savo tinkamumą būti nebe eiliniu ar grandiniu, bet visos armijos generolu.

Dėl rūpeščio „Nokia“ dominavimu Suomijos ūkyje. Nacionalinės kompanijos vystymas yra Suomijos valstybės strategijos dalis. Ir nemanau, kad ši strategija yra neprotinga. Pasiekta gerovė nacionaliniu mastu, kurios bene svarbiausia dalis yra pasikeitusi nacionalinė savimonė, įrodo šios strategijos protingumą. 

Taigi kuo remiasi verslo „vidutiniokų“ klasės vizija? Lietuvos rinkos dydžiu ar įsikalbamo „vidutiniokų“ mentaliteto lygiu? Kokiu būdu ir, iš principo, ar valstybės aparatas pamatavo Lietuvos žmonių ir verslo potencijas? Politikų numatoma „vidutiniokų“ klasės vizija nėra tikroviškas ne tik todėl, kad jis nesiremia aktualių ir įrodytų verslo potencijų identifikavimu; bet ir todėl, kad ši vizija nesiremia pamatiniais verslumo principais.

Tuomet į diskusiją įsijungęs Mr. Thomas Bienias, Moog Inc. atstovas Lietuvoje, praktiniu pavyzdžiu išrišo diskutuojamą klausimą. Thomas Bienias atstovauja globaliai veikiančią aukštų technologijų kompaniją, kuri pradėjo investavimo ciklą Lietuvoje. Ir jis nurodė pagrindinę jų sprendimo investuoti Lietuvoje priežastį: Lietuvos piliečių kompetencijos. Taigi šis investuotojas identifikavo lietuvišką potenciją, kuri sukurs šiai kompanijai naudą. Taigi „didelė“ Moog Inc. čia įkurs vidutinio dydžio padalinį, kuriame lietuviškos kompetencijos kurs globaliai vartojamus produktus. Akivaizdu, kad ir „Barclays“ IT specialistai bei vadovai taip pat įvertino lietuviškasias kompetencijas ir pastarasias, beje, grąžina į Lietuvą.

Abu šie investuotojai išmatavo ir įvertino lietuviškąjį kapitalą – išugdytas piliečių kompetencijas – ir nusprendė į jas investuoti. Dideli mąstė kaip dideli ir jie surado, jų požiūriu, tikrai didelį kapitalą.Tad iš čia ir klausimas „vidutiniokų“ vizijų kūrėjams: ar jūs žinote, kokias plėtros potencijos slypi šiame lietuviškame ir jau investuotojų įvertintame kapitale?

O jeigu šį savąjį kapitalą įvertintume mes patys ir sukurtume jo vystymo strategiją? Taigi vertėtų kurti ne vidutinio lygio vizijas, bet apčiuopti lietuviškąją realybę ir užsiduoti vystymo strategijas pagrindžiantį klausimą: kokios politinės, socialinės ir finansinės talkos nacionaliniu mastu reikia imtis, kad identifikuota lietuviška potencija virstu globaliai vartojamo produkto sklaida? Iš tokios talkos atsirastų vienas ar du globaliai veikiantys prekiniai ženklai. O kartu nacionaliniu mastu vykdomos kompetencijų ugdymo programos paskatintų verslo ir visos visuomenės augimą visais atžvilgiais. Ir, aišku, išmėžtų iš Lietuvos augimą ribojančius „vidutinybių“ matymus. 

Mindaugas Kubilius