2010/01/21

Alexandre Havard. Didžiadvasiškumas, arba Didžių dalykų siekimas


LYDERIAI YRA DIDŽIADVASIŠKI, kilnūs, suvokiantys savo didingumo potencialą. Jie svajoja pasiekti aukščiausią profesinio ir asmeninio tobulumo kartelę. Klasikinis didžiadvasiškumo apibrėžimas yra extensio animi ad magna - sielos pastanga siekiant didžių dalykų. Lotyniškasis žodis magnanimitas kyla iš graikiškojo megalopsychķa. Pastarajam priešingas micropsychķa reiškia silpnadvasiškumą ir siaurą požiūrį. (...)

Lyderiai yra didžiadvasiški savo svajonėse, vizijose ir misijos jausme; gebėjime turėti viltį, pasitikėjimą ir ryžtą; jų entuziazme stengiantis išbaigti darbą iki sėkmingos pabaigos; jų polinkį naudoti priemones, kurios būtų proporcingos jų tikslams; jų gebėjimą išsikelti iššūkius sau ir mesti juos aplinkiniams. (...) 

Robertas Šumanas, Prancūzijos užsienio reikalų ministras, suprato, kad Prancūzijos-Vokietijos draugystė yra pamatinė Europos integracijos sąlyga. Tai buvo didžiadvasiška iš jo pusės, nes, pabuvęs Gestapo kaliniu nacių okupuotoje Prancūzijoje, jis turėjo visas priežastis vokiečiais nepasitikėti. Dar daugiau, daugelis prancūzų ir toliau žvelgė į vokiečius kaip į mirtiną priešą ir potencialų agresorių. Šumanas sugebėjo peržengti sudėtingos Europos praeities palikimą dėl bendrojo gėrio, būtent, Europos kaip visumos ir Prancūzijos bei Vokietijos kaip jos dalies. 

Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris pastebėjo: „Stipri bei ryžtinga Roberto Šumano iniciatyva buvo išskirtinės reikšmės aktas ... Dėka jo protingumo ir vertybių, jis padėjo susitaikymo pamatus tarp mūsų dviejų šalių ir stiprios Europos atstatymui.“ 

Dean‘as Achesonas, JAV valstybės sekretorius, rašė savo memuaruose: „Šumanas turėjo vieningos Europos viziją laikmetyje, kai Prancūzijoje buvo neįmanoma turėti jokios vizijos“. 1960 Europos Parlamentas vienbalsiai suteikė Šumanui „Europos tėvo“ titulą. Šio titulo iki šios niekas kitas iš jo paveržti negali.

Ronaldas Reiganas, kaip ir Robertas Šumanas, turėjo viziją, kuri buvo priešinga, ypač jo požiūris į santykį su komunizmu, politinėms to laikmečio srovėms. Reiganas nemanė, kad komunizmas yra išliekantis geopolitinis veiksnys, kurį Vakarai, neturėdami kitos išeities, turi priimti. Jis buvo pasiryžęs paskatinti komunizmo žlugimą. 

Reigano kalbų rašytojas Peggy Noonas pastebi: „Jis [Reiganas] galvojo, kad tiesa yra vienintelis pagrindas, ant kurio galima pastatyti kažką stipraus, gero ir išliekančio – nes tik tiesa išlieka. Melas žlunga. Jis galvojo, kad politikoje ir tarptautiniuose santykiuose jau perilgai buvo per daug melo, kuris tik griovė. Taigi jo karjera buvo pašvęsta tiesos sakymui, jos skleidimui ir kartojimui.“ Kai Reiganas Sovietų sąjungą pavadino „blogio šiuolaikiniame pasaulyje židiniu“ ir pareiškė savo požiūrį, kad greitai ši sąjunga bus išmesta į „istorijos pelenų krūvą“, jis tiesiog sakė tiesą, kurią įžvelgė.

Turėdamas drąsos skelbti savo įsitikinimus, jis siekė įgyvendinti rezultatų, kurie būtų geri jo šaliai ir, iš tiesų, Rusijos žmonėms, kurie tiek daug kentėjo nuo komunizmo. Aštuntų prezidentavimo metų pabaigoje Reiganas nuvyko į Berlyną ir pakvietė poną Gorbačiovą „sugriauti šią sieną“. Netrukus Berlyno siena sugriuvo, ir komunizmas atsidūrė istorijos pelenų krūvoje. (...)

Verslas kaip ir politika yra raiškos vieta lyderiams - vyrams ir moterims, pagautiems svajonių ir vizijų, ir trokštantiems juos įgyvendinti. Kadangi verslas yra taip pat ir pinigai, kai kurie žmonės suvokia verslą neturintį be moralinių skrupulų; o verslininkus – tik sau naudos siekiančius. Tokie žmonės mano, kad verslas tesudaro tik menkas galimybes asmeniniam kilniadvasiškumui siekti. Tuo pačiu jie supranta, kad verslas yra visuomeniškai naudingas užsiėmimas, nes jis duoda mums daugelį dalykų – nuo dantų pastos iki iPod‘o. (...) 

Darwinas Smithas buvo nuostabaus Kiberly-Clark perkeitimo sumanytojas ir įgyvendintojas. Kai Smithas perėmė vadovavimą Kimberley-Clark, vieną didžiausių popieriaus gamintojų, ši buvo ant bankroto ribos. Per pastaruosius dvidešimt metų įmonės akcijų vertė buvo nukritusi 40 %. Mat jų pagrindinė plėvele padengto popieriaus gamyba vos ne vos sudūrė galą su galu. 

Varganoje padėtyje buvo atsidūręs ne tik Kimberley-Clark. Pačio Smitho sveikata buvo prasta. Du mėnesiai iki buvo paskirtas įmonės vadovu Smithui buvo diagnozuotas nosies ir gerklės vėžys. Nepaisant ligos, jis gyveno pagal daug jėgų pareikalaujantį darbo grafiką, derindamas  darbą įmonės būstinėje Wisconsino su chemoterapijos sensais Hiustone. Nors dakatarai tuomet prognozavo, kad jis gyvens tik kelis metus, Smithas tokį gyveno dar dvidešimt metų, kurių didžiają dalį jis dirbo šios įmonės vadovu. 

„Su tokiu pačiu nuožmiu ryžtingumu“, rašo verslo guru Jimas Collinsas, „Smithas ėmėsi pertvarkyti Kimberley-Clark komapniją, ypač po to, kai jis priėmė patį dramatiškiausią sprendimą kompanijos istorijoje – parduoti gamyklas. Netrukus po tapimo kompanijos vadovu Smithas ir jo komanda nusprendė, kad kompanijos pagrindinis tradicinis verslas – padengto plėvele popieriaus gamyba – neleis kompanijai pakilti aukščiau vidutiniškos įmonės lygio. Kompanijos ekonominė padėtis buvo bloga, konkurenciniai sprendimai silpni. Tačiau, samprotavo jie, jei jų kompanija puls į popierinių vartojimo gaminių pramonę, tai konkurencinė kova su tokiomis pasaulinės klasės kompanijomis kaip Procter&Gamble privers ją tapti puikia įmone arba žūti. Taigi, panašiai kaip karvedys, kuris su savo kariauna išlipęs į krantą sudegina laivus tokiu būdu pasilikdamas tik vieną pasirinkimą - laimėti arba mirti, Smithas paskelbė sprendimą parduoti gamyklas. Vienas valdybos narys šį sprendimą pavadino drąsiausiu žingsniu, kokį jam kada nors teko matyti vadovą darant. Buvo parduota net Kimberlyje, Viskonsino valstijoje, esanti gamykla ir gautos lėšos mestos į vartojimo prekių verslą, investuojant į tokias markes kaip Huggies ir Kleenax.“ 

Volstrytas netruko išreikšti savo nepasitikėjimą. Kimberley-Clark akcijų vertė krito toliau. Tuo tarpu negatyviai nusiteikusių žurnalistų choras pranašavo įmonei greitą bankrotą. Bet Smithas nedvejojo. Jis ramiai tęsė savo naujos vizijos įgyvendimą, mirštantį industrinį gigantą perkeisdamas į vieną lyderiaujančių popierinių vartojimo gaminių įmonę. Galų gale, įmonė pasiekė 4.1 kartų didesnę grąžą negu rinkos vidurkis, toli gražu pranokstantį tokių konkurentų kaip Scott Paper ir Procter&Gamble.

Būdamas jau pensininku ir apmąstydamas savo darbą, Smithas pastebėjo: „Aš niekada nesilioviau stengtis būti tinkamu šiam darbui“. Tokia nusižeminusio žmogaus pastaba, perteikia ypatingas lyderystės savybes, kurios leido Smithui suformuluoti drąsią strateginę viziją ir įgalinti ją veikti. Atsukti nugarą 100 metų koorporacinei istorijai ir rizikuoti viskuo visiškai pertvarkant verslą reikalauja išskirtinės vizijos ir lyderystės. 

Ištrauka iš Alexandre Havard knygos „Charakerio galia ir lyderystė“ (Virtuous leadership).

Vertė – Mindaugas Kubilius