2009/12/29

Cezario pergalės I

Trečią dieną romėnų legionai keliavo link nervijų genties (Nervii) valdų. Jau antrus metus Gajus Julijus Cezaris vadovavo Romos legionams kare prieš Transalpinės Galijos gentis ir stiprius jų kunigaikščius. Prieš metus Cezaris pajungė helvetus; sustabdė užreinės germanų invaziją ir nugalėjo jų lyderį Galijos teritorijoje įsiviešpatavusį Ariovistą. O po žiemojimo Julijus Cezaris pajungė belgus. Išskyrus nervijus, kurie Romos galybei pasiduoti neketino.

„Pirkliams nebuvo leista turėti su jais ryšių; kad jie [nervijai] nekentėtų nuo vyno, o ir kiti prabangai būdingi dalykai nebūtų įvežti. Nes jie manė, kad šie atpalaiduoja sielą ir susilpnina jėgą (virtutem). O jie buvo laukiniai ir didelės jėgos žmonės; jie priekaišatavo ir kaltino likusius belgus, kad šie pasidavė Romos tautai (populo Romano) ir valstybės galiai (patriamque virtutem); jie patvirtino, kad nei patys siųs pasiuntinius, nei taikos sąlygas priims” (“Commentarii de bello Gallico” – “Karo prieš galus aprašai”, II,15). 

Nervijai buvo ypač karinga tauta. Jie nepripažino Cezario karvedybos genijaus ir pasiektų pergalių svarumo; Romos legionų galybės nebijojo ir rengėsi ją sutriuškinti savoje teritorijoje. 

Kur įvyks kautynės, Julijus Cezaris nežinojo. Jis neturėjo žinių apie priešininko ketinimus. Žvalgyba karvedžiui pranešė, kad priešas yra susitelkęs už dešimties mylių kitame Sabio upės krante. Tuo tarpu nervijai, padedami iš romėnų nelaisvės pabėgusių belgų, apie Romos legionų judėjimą žinojo viską. Jie žinojo, kad avangardą sudaro keturi legionai; už jų seka išstįsusi kariaunos gurguolė, o jos gale -  du naujokų legionai. 

Nervijai ir jų sąjungininkai tykojo romėnų pasislėpę ant mišku apaugusios kalvos priešais Sabio upę. Kaip tik ten keliu ir traukė romėnai. Atovangai po dienos žygio nusiteikusius, o ne kovai pasirengusius legionierius kartu su žymiuoju Cezariu nervijai ketino čia sutriuškinti.

I
r štai pirmieji legionai pasiekė kalvotą Sambio upokšnio slėnį ir čia pradėjo įrenginėti įtvirtintą stovyklavietę (castrum). Tokia buvo romėnų kariavimo taktika priešų teritorijoje. Kiekieną žygio naktį priešo teritorijoje jie įsitvirtindavo saugioje nuo netikėtų priešo antpuolių castrum.

Legionieriai pamatė, kad kitoje upokšnio pusėje jau manevravo iššaukiantį karingumą demonstruojantys priešo raitininkai. Cezaris pasiuntė savo kavaleriją šiuos neskaitlingus drąsuolius nugalėti. Ši, lengvai perskrodusi vieno metro gylio upokšnį, pradėjo su nervijais kautis. Pastarieji vis atsitraukdavo į mišką ir, romėnų raitininkams neisiryžtant į nepažįstamo miško gelmę patiems įžengti ir nervijus toliau persekioti, vėl netikėtai išnirdavo ir romėnus užpuldavo. Tokiu būdu romėnų raitininkai kurį laiką buvo varginami ir blaškomi.

Tuo tarpu savų raitininkų priedangoje - taip bent manė legiono kariai! - vyko įprastai spartus stovyklavietės statymo darbas. Rankose buvo kastuvai, kirviai ir kiti įnagiai; o skydai, kalavijai bei kiti ginklai ilsėjosi tvarkingai sudėlioti sargybos apsuptyje. 

Ir staiga netikėtai prasidėjo priešo ataka. 60 tūkstančių aršių, romėnų kraujo ir grobio ištroškusių karingų vyrų minia vienu ypu ir didžiu šauksmu užvirto legionus. Romėnų kalvarija, aišku, buvo kaip mat išblaškyta ir turėjo bėgti.

„[Nervijai] pribėgo prie upės tokiu neįtikėtinu staigumu (incredibili celeritate), kad priešas tuo pat metu atrodė esąs ir girioje, ir upėje, ir jau ranka pasiekiamas. Tuo pačiu greičiu jie užbėgo į kalną prie mūsų įtvirtinimų ir tų [karių], kurie čia buvo užsiėmę darbu”, perduoda Cezaris savo įspūdį po mūšio rašytuose prisiminimuse “Commentarii de

bello Gallico” (b.g. II,19).

Įsivaizduokite: keturių Vilniaus Siemens arenos dydžių žiūrovų minia su nepakeliamų decibelų klyksmu nuo Ozo kalvos staiga užgula jus, saugiai piknikaujančius pakalnės pievoje ar ramiai žuvaujančius Neries upėje ...

Išgąstis ir baimė pakerta ne tik kojas, ji suparalyžuoja protą ir valią. 

Ir jei išorinės grėsmės ir vidinio silpnumo akivaizdoje Lyderis yra suparalyžuojamas kartu su išsigandusiais kareiviais, tuomet įprastai susitelkusi kariuomenė staiga virs panikos apimta išsigandusių ir priešininko skerdžiamų padrikų žmonių banda. O kažkada pelnyta šlovė, karo grobis ir gyvybė vienu ypu nugarmės į pragaištį.

Julijus Cezaris ir jo vadovaujami Romėnų legionai nepasimetė; jie čia pat telkėsi į vieną organizuotą visumą.

Julijus Cezaris taip aprašo savo kaip Lyderio bei savo kariaunos veiksmus: 

„Viską Cezaris turėjo daryti vienu metu: iškelti legiono vėliavą, kuri ir buvo ženklas, kad privalu imtis ginklų; signalizuoti trimitu; atšaukti nuo darbų karius, kurie, ieškodami įtvirtinimams reikalingų medžiagų, šiek tiek buvo nutolę; suformuoti rikiuotę; padrąsinti karius; duoti mūšio pradžios ženklą. Laiko tarpo trumpumas ir priešų puolimas sukliudė atlikti didelę šių darbų dalį. Šių sunkumų akivaizdoje pasitarnavo du dalykai: [pirma] žinojimas (scientia) ir įgyti gebėjimai (usus); nes, ištreniruoti ankstesniuose mūšiuose, kariai puikiai galėjo sau įsakyti tai, ką ir reikėjo daryti, ir nebūti kitų mokomi; ir [antra] kad nuo tam tikrų darbų Cezaris uždraudė atsitraukti kai kuriems legionų legatams iki įtvirtinimas bus pabaigtas. Šie dėl priešo artumo ir greičio, nelaukę Cezario įsakymo, bet patys (per se) vykdė tai, kas jiems atrodė tinkamiausia“ (b.g. II,20)

„Cezaris, atidavęs privalomus įsakymus, puolė šen bei ten raginti kareivius, ir taip atsidūrė šalia dešimtojo legiono. Čia jis padrąsino kareivius ne ilga prakalba, bet paragino išlaikyti savo ankstesnių galios pasireiškimų (virtutis) atminimą ir nesuglumti siela, o šauniai atlaikyti puolimą priešo, kuris jau buvo ne toliau nei per ieties skrydį; bei davė ženklą pradėti kovą. Ir, nuskubėjęs į kitą kovos lauko pusę, jau ten atrado karius besikaunančius. Laiko buvo tiek mažai, o priešo siela buvo taip nusistačiusi kautis, kad laiko trūko ne tik karinių vėliavų (insignia)      surėdymui, bet ir šalmų užsidėjimui bei skydų nudengimui. Kiekvienas, kuris kažkur dėl įtvirtinimo darbų buvo nuklydęs, kai tik pamatė arčiausią vėliavą, ten pat po ja stojo, idant ieškodamas neprarastų laiko kovai” (b.g. II,21). 

Šio ir kitų cezaris.lt esė tikslas – ne tik aptarti Julijaus Cezario ir kitų iškilių lyderių karyboje, politikoje ar versle praktikas bei sėkmės laidą. Svarbiausias mūsų tikslas – sau ir jums atsakyti į klausimą: kokie veiksniai lemia išliekamosios vertės sukūrimą ir jos ilgalaikį auginimą žmonių bendruomenėje? 

Bet kokios žmonių sukurtos vertės bei jos mainų apyvartos augimą nulemia pačios vertės kūrėjų sprendimai ir mainų dalyvių santykiai. Taigi ir Cezario partnerių bei draugų domėjimosi centras yra tiesa apie vertės kūrėjo ir jos įsavintojo bei puoselėtojo prigimtį, t.y. žmogaus prigimtį; taip pat iš jos kylančios vertės, arba Lyderiavimo, tapsmą bei dėsningumus. Tinkamai puoselėjama žmogaus prigimtis tampa neišsenkamu, bendruomenėje atpažįstamos bei ilgalaikėje perpektyvoje auginamos vertės šaltiniu.

Mes klausiame:
              
Kas yra žmogus- Lyderis, kuris sutelkia žmones išliekančios vertės kūrimo procesui?

Kokia yra žmonių organizacija, kurios išliekantis bendrumas remiasi  prigimtiniais ir nekintamos vertės principais?

Koks yra ar gali tapti verslas, kuriam vadovauja ir kurį vysto toks žmogus ir Lyderis?

Kitame mūsų esė sugrįšime prie Julijaus Cezario vadovaujamų Romos legionų mūšio prieš nervijus (57 m.pr.Kr), o ir pačio Cezario vadovavimo legionams analizės; bei, analoginiu principu, stabilią vertę kuriančios lyderystės aptarimo.

Mindaugas Kubilius

N.B. Tekstus iš lotynų kalbos vertė esė autorius.